Recenzija

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija

Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society

Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2019 m.

Trukmė:
124 min.

Šalis:
Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV

Režisierius:

Mike Newell

Vaidina:

Lily James, Michiel Huisman, Jessica Brown Findlay, Tom Courtenay, Katherine Parkinson, Marek Oravec, Jack Morris, Matthew Goode

Platintojas:
Best Film, UAB

7.5
Recenzijos autorius:
7.9
Redakcijos vertinimas:
7.8
Lankytojų vertinimas:
6.8

Recenzijos autorius:

Airida Mėta

Paskelbta:

2019 08 06

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesMetacritic

Išalkusiųjų dėmesį turėjo atkreipti nesenai kino teatrų repertuaruose pradėjęs suktis filmas keistai viliojančiu pavadinimu: „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“. Tinkantis išalkusiems dviejų kategorijų: tiek tiesiogine prasme, tiek jaučiantiems literatūrinį alkį.

Po šiuo įmantriu pavadinimu slepiasi žmonės, savais būdais 1946-aisiais Anglijoje bandę išgyventi karo padarinius, bendravimo alkį ir dingusius artimuosius… Viskas prasideda, kai jauna rašytoja Džiuljeta Ešton (aktorė Lily James), gyvenanti Londone, gauna laišką iš nežinomo vyro, gyvenančio Gernsio saloje, ir prašančio atsiųsti jam daugiau knygų klubui, kurį atsitiktinai įkūrė keletas vietos gyventojų, bandydami išsisukti nuo pasirodymo nelaiku nacių komendantų akiratyje. Taip prasideda ne tik knygų siuntimas, bet ir susirašinėjimas su parašiusiuoju vyru – Dosiu Adamsu (aktorius Michiel‘is Huisman‘as). Ši jauna rašytoja susižavi klubo atsiradimo istorija taip stipriai, kad nusprendžia pati nukeliauti į salą ir pamatyti, kaip gi atrodo jų įkvepiantys literatūriniai susitikimai. Pastarieji tampa ne tik literatūros nagrinėjimu, bet ir saloje įvykusių dalykų, dingusių žmonių paieškomis – jauno altruizmo vedama Džiuljeta nusprendžia išsiaiškinti ir padėti tiems, kurie, sėdintys tame pačiame literatūros ratelyje, tampa jos draugais.

Turbūt toks filmo pristatymas skamba kaip eilinė romantinė istorija (kaip kitaip su literatūra ir jauna rašytoja susijusi istorija neapsieis be romantikos vingio…), kai susirašinėjimą pradėjęs Dosis pasirodo esantis jaunas ir išvaizdus vyras. Toks buvo ir mano pirmasis įspūdis, kuris suklibėjo įpusėjus žiūrėti filmą. Taip, romantikos čia rasit, tačiau ne tokiu kiekiu, kokiais romantiniai filmai dažniausiai pasižymi. Šioje istorijoje pakankamai palikta vietos nagrinėti ir kitus personažus ir jų gyvenimo istorijas, kurias bandant suprasti atsiranda ir šiokia tokia detektyvinė linija. Pridėjus dar angliško humoro, kurio herojai dažnai pažarsto negailėdami – gauname ne tik romantikos, bet ir dramos bei komedijas žanro epizodų.

Pasakojimo perspektyva rodoma iš Džiuljtos lūpų. Tačiau jos gyvenimas ir jausmai netampa neskaniai dominuojantys – aplink dar vyksta užtektinai gyvenimo, kad beveik dvi valandas trunkanti istorija neprailgtų žiūrintiesiems. Knygos, ir iš bado laikotarpio atsiradęs bulvių lupenų pyragas, tampa jungiamosiais ingredientais žmonių ir istorijų, priklausančių šiam klubui. Tai ir su anūku gyvenantis pagyvenęs paštininkas, ir keistuolė mergina, ir dukters netekusi skeptiška namų šeimininkė. O kur dar laiškų susirašinėjimą užvedęs Dosis, bet paskui Džiuljetą sekantis amerikietis mylimasis. Tad vingių čia rasite nemažai.

Filmo stilius, laikotarpis Anglijoje, knygos ir pagrindinė herojė – jauna žavi mergina sufleravo, kad šis filmas bus labai panašus į pernai mūsų kino teatruose rodytą „Knygyną“, kur jauna moteris stengėsi mažame miestelyje atidaryti knygyną pastate, kurio staiga užsireikė ir kitiems mažiau padoriems piliečiams. Tai buvo filmas apie meilę knygoms, nelengvą gyvenimą Anglijos miestelyje ir kovojimą už vietą po saule. Tačiau laimei, „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ – panašus nebent pavadinimu, stiliumi, lokacijomis ir pagrindine heroje jauna moterimi. Svarbiausias dalykas – istorija – nepriminė pernykščio minėto kūrinio. Gernsio saloje vykę dalykai buvo ne visada nuspėjami, buvo gerai sudėlioti ir išpildyti tiek scenarijaus, tiek kinematografine prasme.

Pagirtinas šiame filme aktorių darbas: tiek nuo vyresnės kartos, kaip Tom Courtenay, tiek jaunesniųjų: Jessica Brown Findlay, Michiel Huisman, Matthew Goode. Ar būtų vaidinę rimtas scenas, ar žerdami angliškus juokelius – atrodė dirbantys profesionaliai ir sukuriantys įtikinamus personažus. Šiek tiek užkliuvo pagrindinės herojės, Džiuljetos, įkūnytoja – aktorė Lily James. Ne naujokė ekrane, sukūrė jaunos, entuziazmu trykštančios Džiuljetos personažą. Tik poroje scenų tas jaunos rašytojos maksimalizmas pasirodė kiek perdėtas, ir taip perdėtai parodytas „eureka!“ tipo atodūsis, prieš pradedant rašyti knygą, priminė… žinot legendinį serialą „Draugai“, ir tą epizodą, kur Džo moko kitus būti muilo operų aktoriais, žarstydamas patarimus, kaip atrodyti, pavyzdžiui, susimąsčiusiam, nors iš tikrųjų mintyse galvojo kokią nesąmonę? Tai tie pora epizodų, kuriuose Džiuljeta labai jau demonstratyviai dūsavo, nenorom man priminė legendinį Džo. Bet tai vienintelė smulkmena, kuri, visgi, nei filmo nei aktorių profesionalumo apskritai, nesugadino.

Pilnai, be priekaištų žiūrinčiojo akiai ir ausiai pasirodė ir visa likusi filmo vizualioji dalis – tiek lokacijos, tiek herojų apranga, detalės buityje, knygos ir visa kita filmo ekipuotė. Kuriant tokius filmus dažnai yra rizika, kad arba bus perspausta, arba mažiau autentiška, su galimais šių dienų įsipainiojusiais atributais. Bet anglai, mėgstantys tą savo angeliškąjį stilių, turbūt išmoko didelių klaidų ir nebedaryti. Net ir muzikinis takelis, kuris nebuvo įspūdingas, tačiau ir nebuvo perdėm prikaišiotas kokių nors romantiškų dainų ar nereikalingų muzikinių intarpų. Turbūt kalta režisieriaus patirtis.

Paskutinis apkalbėtas, tačiau ne prasčiausias ir kitas filmo kaltininkas – režisierius, kepęs šį įmantrų pyragą. Tai – Mike‘as Newell‘as. Vargu, ar kam nors dar neteko girdėti šio anglų režisieriaus vardo. Arba jei ne vardo, tai bent jo sukurtų darbų: režisavo „Harį Poterį ir ugnies taurę“ (ang. „Harry Potter and the Goblet of Fire“, 2005 m.), „Ketverias vestuves ir vienerias laidotuves“ (ang. „Four Weddings and a Funeral“, 1994 m.), „Monos Lizos šypseną“ (ang. „Mona Lisa Smile“, 2003 m.) ir dar virš septyniasdešimties kitų filmų. Turbūt net ir šis darbų sąrašas nusipelnytų atskiro straipsnio, kas tuo labiau neleidžia abejoti kūrėjo talentu kuriant gyvenimiškai vingiuotas istorijas, ar kepant štai tokius bulvių lupenų pyragus.

Kodėl į šią istoriją ir pavadinimą įsimaišo ir bulvių lupenų pyragas – atskleidžiama jau pirmoje filmo scenoje. Tačiau paliksiu intrigą dar tik ketinantiems šį filmą pasižiūrėti. Dvejojantiems – jei mėgstate britišką humorą, literatūrą kaip leitmotyvą naudojančias, tarp dramos, romantikos ir detektyvo gerai laviruojančias ekrano istorijas – atlaisvinkit vietos pilvuose ir kulniuokit apturėti dviejų valandų vakarienę kine.

7.9Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7.5
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D