Recenzija

Gimtinė

Gimtinė

Gimtinė
N-13Drama

Metai:
2019 m.

Trukmė:
97 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Tomas Vengris

Vaidina:

Severija Janušauskaitė, Matas Metlevski, Darius Gumauskas, Barbora Bareikytė, Viktorija Kuodytė

Platintojas:
Acme Film

7.3
Recenzijos autorius:
8.5
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
5.4

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2019 09 05

Daugiau apie filmą: iMDB

Pastaraisiais metais matome vadinamąjį lietuviško kino atgimimą, kai nacionalinių projektų kiekis išaugo drastiškai. Didžiąją dalį tarp pluošto naujos lietuviškos produkcijos užima lengvo tono komedijos, kurių gamyba užtrunka gana trumpai, o parduodamų bilietų skaičius, dažnu atveju, gana įspūdingas. Lengvi pinigai, taip sakant. Tačiau, tarp pramoginių projektų, matome ir vis gausėjančių autorinių, rimtų darbų.

Gausėjančioje lietuviškų filmų skrynioje vis daugiau matome ir kūrinių, žvelgiančių į Lietuvos istorijos puslapius. Į gilesnę senovę kūrėjai, matyt, nelenda dėl biudžeto galimybių (ką įrodo faktas, kad filmas apie Emliją Pliaterytę virto filmu apie spektaklį apie Emiliją Pliaterytę).

Pastaraisiais metais galimybės leidžia kūrėjams leistis į skaudžius XX a. epizodus, kai Lietuva buvo už geležinės uždangos. Keista, nes atrodo, kad šiems kruviniems puslapiams dar nepriaugome. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, priaugome kritiškai žvelgti į kitą be galo įdomų Lietuvos istorijos periodą – Nepriklausomybės pradžią. Eglės Vertelytės debiutas didžiajame kine „Stebuklas“ sugebėjo su kandžiai ironišku žvilgsniu pažiūrėti į tai, kokie naivūs buvome tada. Dabar į kino sales kvies kitas debiutas, kuris žvelgia į ką tik laisvės skonį pajutusią Lietuvą. Tai Tomo Vengrio kūrinys „Gimtinė“.

Filmas nukelia į 1992 m. Lietuvą. Iš Jungtinių Valstijų į gimtinę su sūnumi Kovu (akt. Matas Metlevski) grįžta Viktorija (akt. Severija Janušauskaitė). Moters pagrindinis tikslas – susigrąžinti savo tėvų žemę ir vaikystės namus. O Kovui tai bus įdomi kelionė į niekada nematytą motinos gimtinę.

Atleiskite už vieną filmo detalę, kurią dabar jums atskleisiu – „Gimtinė“ pasakojama per Kovo perspektyvą. Nors pagrindine filmo ašimi tampa Viktorijos noras atgauti savo tėvų žemę, visą siužeto linijos vystymąsi mes matome jos į paauglystę žengiančio sūnaus akimis.

Dėl šios priežasties galbūt ne visos siužetinės detalės ar veikėjų veiksmai lieka iki galo aiškūs. Daugelį suaugusių veikėjų pokalbių mes girdime nuotrupomis, kai jie užsidaro duris nuo vaikų ar paeina šiek tiek atokiau. Atrodytų toks paprastas sprendimas, bet jis tikrai žavintis dėl savo organiškumo. Tai šiek tiek ir pačius mus nukelia į tuos laikus, kai ne viską suprasdavome, ką kalba ar daro tėvai.

Pasakojimas Kovo akimis galbūt neužaštrina tų detalių, kurių galėjome tikėtis prieš eidami į šį filmą. Visą gyvenimą Amerikoje praleidęs berniukas neatrodo šokiruotas kaimiškų lauko tualetų ar per daug suglumęs per lietuviškus giminės suėjimus. Sunku pasakyti, ar kūrėjams nepavyko ryškiau parodyti Kovo nuostabos patekus į jam visiškai svetimą pasaulį, ar ir nebuvo intencijos to daryti.

Labiau nei amerikono patekimą į laukinę Lietuvą, mes gauname Kovo peržengimą į paauglišką brandą. Galbūt tai ir paaiškina, kodėl motinos žemės reikalai ar kultūriškai visiškai skirtinga aplinka Kovą domina ne taip, kaip nuogų moterų nuotraukų turintys žurnalai, ar vyresnių paauglių šėlionės.

Ir nors pokalbiai buvo girdimi tik protarpiais, o net kai kurių veikėjų veidai ne iki galo buvo mums matomi (čia arba labai įdomus kūrėjų sprendimas, veikėjų išvaizdos aiškumą ir ryškumą rodyti pagal tai, kiek jie yra artimi arba suvokiami Kovui, arba netikėtas sutapimas, kuris mane po seanso paliko su tokiu jausmu, kad toks ir buvo kūrėjų užmanymas), tai nesutrukdė mums aiškiai matyti veikėjų paveikslų. Jų užmačios, elgesio motyvai ir veiksmai buvo aiškūs ir suvokiami.

Ir „Gimtinė“ toliau tęsia vis ryškėjančią Lietuvos kino tradiciją, kurią neseniai matėme filme „Čia buvo Saša“ – filmas yra nuosekliai pasakojama istorija, su atskleidžiamais veikėjų paveikslais ir siužetas juda savo tikslo link. Nėra taip, kad šie filmai yra nuoseklūs ir aiškūs tikrosiomis šių žodžių prasmėmis, kai mums aišku ir A, ir B, ir dar paaiškinama detaliai, kas yra C, D, E…

Ne, nuoseklumu ir aiškumu galima pavadinti tai, kad filmas yra įgyvendinamas ir nepaliekama palaidų kūrybinių galų, kurie, dažniausiai, mūsuose paliekami ne dėl meninių užmanymų, o dėl to, kad nežinoma, kaip reikėtų juos profesionaliai užrišti. Džiugina, kad ryškiomis mūsų kino stigmomis buvusias problemas išsprendžia jauni, debiutuojantys kino kūrėjai.

„Gimtinė“ kartu yra ir debiutinis filmas, ir atsisveikinimo filmas. Tai yra paskutinis pernai mirusio operatoriaus Audriaus Kemežio darbas. Šis kameros meistras mums dovanojo daugybę puikių kadrų, o „Gimtinė“ yra tikrai skambus paskutinis akordas. Tai, prie ko A. Kemežys savo akimi prisilietė, galima apibūdinti labai trumpu, gal kiek ir nuvalkiotu, bet labai čia tinkančiu epitetu. Jis „Gimtinę“ pavertė gražiu filmu.

Kuriant filmą apie praeitį filmo kūrėjai yra po padidinamuoju stiklu dėl aplinkos apipavidalinimo. Tai, galimai, ir kišą koją Lietuvos kinui žengti į daug tolimesnės istorijos puslapius. Galima sakyti, kad „Gimtinės“ kūrėjams ir pasisekė, ir jie šiek tiek gudravo.

Pasisekė, nes paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios Lietuvą atvaizduoti nėra taip sunku. Ir žigulį labai paieškojęs gali rasti, ir chruščiovkės mažai kuo pasikeitusios nuo to laiko. Kūrėjai gudravo, nes filme buvo nevengiama stambių kadrų, kurie neatskleidžia visos aplinkos vaizdo, o didelė dalis siužeto vyksta gamtoje ir kaimiškose vietose, kurių išvaizda prieš beveik tris dešimtmečius ir dabar mažai kuo pakito. Ir nors čia gavosi toks gražus apžaidimas, vis tiek reiki pagirti už kokybišką darbą, nes vadinamų kliurkų pastebėti nepavyko. Kitaip tariant, veikėjai nežvelgė pro tam laikui nebūdingus plastikinius langus, kaip viename lietuviškame seriale apie tarpukarį. O Džordanos Butkutės dainos taip pat puikiai tiko prie laukinių lietuviškų devyniasdešimtųjų. Tik klausimas, ar jos tada jau buvo išleistos.

Galima sakyti, kad gudriai apžaista buvo ir su aktorių vaidyba. Jei Severijos Janušauskaitės žvaigždės ryškumu niekas ir taip neabejoja, o Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė ir kiti nepasišiūkšlino, prieš peržiūrą visada nerimo kelia jaunų vaidmenų atlikėjų pasirodymai. Matas Metlevski ir Barbora Bareikytė tikrai nepasirodė taip, kad po peržiūros kalbėtume, kad aktorinėje padangėje po „Gimtinės“ pasidarė ryškiau. Tačiau pasirinktas gana tylus pasakojimo būdas ir, ypač Mato Metlevskio atveju, puikus už kastingo atsakingų žmonių darbas leido užmaskuoti patirties stoką.

Galbūt per dažnai akcentavau, kad „Gimtinėje“ kūrėjams pasisekė, jie gudravo ar kažką užmaskavo, lyg tai skambėtų, jog noriu nuvertinti jų darbą. Tikrai ne. Kaip sakoma, sekasi geriausiems, o Tomui Vengriui kinkos nesudrebėjo ir jo debiutas didžiajame ekrane tikrai yra vienas geriausių matytų pirmųjų žingsnių. „Gimtinė“ yra kiek lėtokas ir svajingas filmas, bet tikrai nėra taip, kad tai yra perdėtas melancholiškumas, kurį mums anksčiau siūlydavo lietuvių kino kūrėjai. Šį kartą mes ekrane pamatėme brandžią istoriją. Tai yra rimtas ir kokybiškas laikas kino salėje, tad to išsiilgę, nedelskite ir keliaukite į „Gimtinę“.

8.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
9
Kinematografija:
10
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D