Globalinė audra

„Globalinė audra“ yra priežastis, dėl ko Holivudas išrado šimtamilijoninius filmus. Istorija savyje talpina visas įmanomas katastrofų žanro klišes ir jas pateikia arba taip nuobodžiai, arba banaliai, kad filmas apsiverčia ir tampa smagiu dėl savo nepamatuoto blogumo ir nelogiškumo. Jeigu jau kuri blogą filmą, padaryti jį smagiu yra privalu, ką „Globalinės audros“ kūrėjai ir pasiekė.

Kai 2019 metais žmoniją užklupo daugybė gamtos katastrofų, 17 valstybių dirbo išvien, kad sukurtų pasaulinį palydovų tinklą, greitai išskaidantį bet kokias natūralias katastrofas (tinklas angliškai yra pavadintas „Dutch Boy“, kas jau šį tą pasako apie filmo rimtumą). Staiga palydovai vienas po kito pradeda gesti ir patys sukelti neaiškias ir daugybės žmonių gyvybes kainuojančias katastrofas. Apžiūrėti palydovų tinklo yra išsiunčiamas jį sukūręs Džeikas Losonas (akt. Gerard Butler), kol jo brolis Maksas (akt. Jim Sturgess) lieka Žemėje ir ieško problemos kaltininkų.

Išvardinti visas tradicines katastrofų žanro detales, kurios yra „Globalinėje audroje“, būtų sunku. Džeikas turi tą protingą ir liepiančią pažadėti, kad jis sugrįš iš kosmoso, dukrą, apie kurią jis pamiršta iškart palikęs Žemę. Dviejų brolių konfliktas, apibrėžiamas kaip įmanoma tingiau, yra nepaaiškinamas, bet primenamas kas kelias minutes. Yra neaiški politinė pusė, į kuria sukrenta visi politiniai dalykai, kuriuos scenaristai yra girdėję per televizorių, ir viso filmo metu patogiai vyksta neapibrėžta rinkimų kampanija, partijos suvažiavimas ir politinių postų stumdymas. Yra garsus aktorius, įkūnijantis prezidentą (jeigu galvojot, kad „Pakeleiviai“ iššvaistė Andy Garcia, pažiūrėkit, kaip jį iššvaistė šitas filmas). Yra Edas Harrisas, atliekantis vienintelę funkciją, kokią tokiame filme gali atlikti E. Harrisas.

Yra ir Gerardas Butleris, vaidinantis pagrindinį veikėją. Kartais būna sunku suprasti, kaip Holivudas nusprendžia, koks aktorius gali būti žvaigždė, o koks – ne. G. Butleris visuomet būna pakankamai adekvatus, galbūt kartais nustebinantis savo fizine jėga, nors dažniausiai tiesiog užpildantis pagrindinio aktoriaus vaidmenį. Niekas nėra ėjęs į filmą dėl to, kad jame yra G. Butleris. Kadaise jis po „300“ galbūt buvo ruošiamas kaip Russello Crowe įpėdinis, bet dabar jo talentas į vaidybą pasitelkti kiekvieną savo veido raumenį yra mažų mažiausiai keistas, kartais atitraukiantis nuo filmo, nors dažniausiai parodantis, kaip jis persistengia dėl kažko, ko tokiam filmui visiškai nereikia.

Šiaip kaip apie katastrofą pasakojanti (ir 120 mln. dolerių biudžetą turinti) istorija „Globalinė audra“ yra stebėtinai nuobodi. Jos įdomumą galima atrasti tose tragiškai banaliose detalėse, nes jos yra pateikiamos blogiau nei vidutiniškai, bet istorija yra tiesiog neįdomi. Galbūt įdomiausia jos dalis yra žmogus, kuris nusprendė, kad galima pavadinti filmą „Globalinė audra“, bet neduoti žiūrovams pačios globalinės audros ir jiems duoti laikrodį, kuris skaičiuoja iki globalinės audros likusį laiką. Minimalios ir katastrofiškos audros įvyksta (Maskva praktiškai sunaikinama, dega Kremlius), o istorija ištraukia kažkiek įdomumo iš šalia prezidento vykstančios audros, tačiau jeigu nusprendi pavadinti filmą tokiu skambiu pavadinimu ir neišpildai pažado, turi problemą. Mažesnių audrų metu ir šiaip miršta begalė žmonių, todėl etiniai ar biudžeto sumetimai čia būtų sunkiai paaiškinami.

Kai kurios filmo detalės yra tiesiog nesuprantamos. Jos yra nei juokingai blogos, nei protingos ar kvailos, jos tiesiog yra. Katastrofų žanras reikalauja paprastumo. Atvyksta ateiviai-ruošiamės kovai-kovojam su ateiviais. Tuo tarpu „Globalinė audra“ be jokios priežasties į kiekvieną sceną įneša sudėtingumo. Skambant kraupiai, labiau siaubo filmus primenančiai muzikai, veikėjai laksto kosmoso stotyje nuo vieno kompiuterio prie kito ir aiškina, kaip gali įsilaužti į kitą kompiuterį, nugalėti virusą ar atrasti reikiamą detalę. Kas antra scena vyksta konferencijų kambaryje, nes kažkas nusprendė, kad žiūrovams reikia biurokratų pokalbių abstrakčiomis temomis (filmas prasideda su vėlesniu siužetu visiškai nesusijusia scena posėdžių salėje).

Ar jau sakiau, kad vienintelis būdas išgelbėti Žemę yra perkrauti kompiuterį? Aha.

Kaip toks brangus filmas „Globalinė audra“ atrodo išskirtinai blogai, arba vykstantis keliose blankiai atrodančiose uždarose vietose (Baltieji rūmai, kosminė stotis, arena), arba rodantis keistus techninius efektus. Pastarieji yra ne ką geresni nei tuose specialiai bloguose televizijos filmuose, tokiuose kaip „Sharknado“, kur žiūrovams džiaugsmą sukelia tyčinis efektų ir istorijos prastumas. Tuo tarpu „Globalinei audrai“ tai garbės neatneša, nes pigiai atrodantys cunamiai ar užšalimai vėl ir vėl primena apie filmo tingumą. Nors kartais kūrėjų pastangos atrodo įdomiai, pavyzdžiui, siekiant žiūrovams sukurti emocinį prisirišimą prie veikėjų, kuriems tuoj ateis galas. Tokiu būdu žiūrovams parodomas šunį pametęs berniukas Indijoje, nuo šalčio bėganti pusnuogė brazilė ar nulį emocijų parodantis arabų šeichas. Gal čia ir yra viena iš efektyvesnių filmo dalių, kai su vienu žmogumi galima rasti didesnį prisirišimą nei su daugeliu vienu metu, tačiau istorijos tyčinis bandymas nekreipti dėmesio į tai, kad katastrofų metu žūsta milijonai, šitas pastangas anuliuoja.

Galiausiai, tiesa, „Globalinė audra“ nenuvilia sukurdama holivudiškiausią, banaliausią ir chaotiškiausią įmanomą pabaigą, kas verčia manyti, jog filmo klaidos nebuvo atsitiktinumai, o nesėkmingos pastangos apjungti visą katastrofų žanrą. „Globalinės audros“ banalumas ir kokybės nebuvimas, o kartais ir nuobodumas, vis tiek yra prasmingesni nei Michaelo Bay‘aus sprogimų marmalas, nes pastangos sukurti istoriją ir nesugebėjimas to padaryti yra bent kažkiek juokingi ir vien šiose detalėse galima rasti šiokią tokią prasmę. Tai vis tiek nepateisina, dėl ko Džeikas neatsimena savo dukters, dėl ko filmas per gerklę grūda nematomą brolių konfliktą ir dėl ko Amerikos prezidentas yra Andy Garcia. Bet dėl tokių klausimų brangūs, klystantys ir Holivudo banalumą tik gilinantys filmai bus kuriami dar ilgai.