Gyvenimo kova

Jei iš nekantrumo jau raitote rankoves ir galvojate, kad nueisite į dramą apie sportą, kurioje: veikėjas pusę viso filmo laiko treniruojasi, nepaliaujamai kovoja ir išlieka geriausiu įvairiose varžybose; o pabaigoje štai kulminacija – patiria traumą, pralaimi svarbiausią kovą ir jo gyvenimas pasikeičia, tačiau galų gale pasiekia laimingą pabaigą – na, tų rankovių taip aukštai neraitykit, visgi. Tai nėra filmas apie kovas ir fizinę stiprybę, apie aukščiausių trofėjų rinkimą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai YRA filmas apie tą vieną vienintelę kovą – lemiančią čempioną / lemiančią gyvenimą (teisingą atsakymą pa(si)rinkit patys pažiūrėję filmą); apie psichologinę stiprybę ir vienintelį trofėjų – patį gyvenimą.

Tai istorija apie Metį Burtoną (aktorius Paddy Considine) – boksininką, žengiantį karjeros pabaigos link, nes viską jau yra pasiekęs. Tačiau tas dar vienas vienintelis noras, paskutinįkart įrodyti, kad išeina kaip čempionas, ima ir netikėtai pakeičia gyvenimą. Grįžęs po laimėtos kovos namo, susmunka be sąmonės ir nuo tada prasideda nauja kova: už gyvenimą. Vėl iš naujo tenka mokytis valdyti savo kūną ir protą, prisiminti elementarius dalykus ir išlaikyti šeiminį ryšį. Tačiau ne viskas yra taip lengva, kaip gali pasirodyti – tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams.

Lietuviškas šio filmo vertimas „Gyvenimo kova“ – gal ir atitinka, skambantis epopėjiškai ir apibrėžiantis tas dvi galimas veikėjo kovas – už gyvenimą, ar tą kovą bokso ringe, turėjusią būti paskutine prieš pasitraukiant kaip čempionui. Tačiau angliškai šis pavadinimas skamba kaip „Journeyman“ – ir jis gali sufleruoti ir šiek tiek kitokią prasmę. Vienas iš galimų vertimų galėtų būti „keliautojas“, kitas – „kvalifikuotas darbuotojas, dirbantis kažkam kitam“. Sakysit, ne apie darbininkus šis filmas, tačiau giliau pakapsčius, galima rasti paralelę tarp to „kažkam dirbančiojo“ ir pagrindinio herojaus Mečio. Gyvenimui pasisukus taip, kad kiekviena diena tampa egzistenciniu iššūkiu, savo gyvenime galbūt ir lieki tuo tiesiog „darbuotoju“, „dirbančiu“  už būvį tiek, kiek turi įgūdžių, tačiau vis tiek esi priklausomas nuo gamtos ar tų aukštesniųjų jėgų. Kai nebesi savo kūno ir atminties pilnateisis šeimininkas…

Ši vizualinė kelionė per žmogaus galimybių užkaborius – labai taupi žodžiais, ir tai vienas iš filmo kozirių. Pasišvaistoma skambiomis frazėmis filmo pradžioje, tačiau vėliau, po to nelaimingojo įvykio – jau lieka tik išgryninti dialogai, ar tiesiog pavieniai žodžiai. Štai scena, kurioje Metis susmunka, po jos – ligoninės lova ir nekalbantis herojus, ir galiausiai – grįžimas namo, kur akivaizdžiai matoma, kad grįžtama jau kitos fizinės ir psichologinės būsenos. Ir tik po kurio laiko pasimato randas galvoje, sufleruojantis, kad buvo atlikta operacija. Daugiau nieko. Jokių dialogų ligoninėje tarp šeimos ir gydytojų, jokių skambių, dažnai nesuprantamų ir tuo pačiu metu iš karto paaiškinamų medicininių terminų, atskleidžiančių, kas gi jam ten nutiko. Jokių santykių aiškinimųsi ar barnių net ir tuomet, kai žmona palieka namus. Viskas, kas lieka nepasakyta – yra parodoma vizualiai, per herojų kūno kalbą, ar tiesiog paliekama tarp eilučių, kurias perskaityti turite patys.

Atskiro straipsnio, net ne pastraipos nusipelnytų pagrindinio vaidmens atlikėjas – Paddy Considine. Kuris, beje, yra ir šio scenarijaus autorius bei režisierius. Akivaizdu, kad „trys viename“ misija jam puikiai pavyko. Turbūt senokai teko matyti aktorių, taip puikiai atlikusį palaužto ir suluošinto žmogaus vaidmenį. Savimi pasitikintis herojus filmo pradžioje, ir kardinaliai kitas žmogus po nelaimingo atsitikimo: ne tik nevalingai nuolatos atliekami judesiai, striginėjanti kalba ir kūno motorika, net pakitę veido bruožai – viskas šiam aktoriui tapo įmanoma vardan šio vaidmens. Turbūt ne veltui už aktorystę jis yra gavęs du „Emmy“ apdovanojimus. Viename interviu apie šį filmą yra atskleidęs, kad tai nebuvo planuotas sprendimas būti ir režisieriumi, ir aktoriumi. „Svarsčiau kiekvieną priežastį nebūti šiose dvejose pozicijose tame pačiame filme. Tačiau pagrindinė priežastis to nedaryti buvo baimė, bet juk esu režisavęs ir vaidinęs, todėl neturėtų būti taip sunku atsidurti tarp šių dviejų rolių“. Ir tai nebuvo taip lengva, kaip galėjo nuskambėti – vyko dvylikos savaičių fizinis pasiruošimas vienoje sporto salių Šefilde (Anglija), kur filmas ir buvo filmuojamas, ir leidžiamos nesuskaičiuojamos valandos su vietiniu fizioterapeutu, bandant suprasti smegenų sužalojimo poveikį, padarytą herojui Burtonui filme. Ligoninių lankymas, bendravimas su šeimomis, išgyvenusiomis tuos pačius sužalojimus – viskas tam, kad būtų išgryninta ir tikra. Netgi dalis filmo aktorių, tokių kaip po kovos klausimus užduodantys žurnalistai, ar ligoninėje prižiūrinčios slaugės – nėra profesionalūs aktoriai, tačiau yra profesionalai tose srityse, kuriose ir atlieka vaidmenį.

Filmas taupus ne tik žodžiais, tačiau ir muzika bei montažu. Nėra tos dramą sukuriančios muzikos kiekvienoje scenoje, kuri dažnai yra naudojama tiesmukiškiau kurtuose banalesniuose filmuose, nes juk „jei neįtikini scenarijumi, žiūrovą reikia priversti ašaroti bent liūdna muzika“. Ne, taip nėra šiame filme. Montažas taip pat labai subtilus, tačiau aštrus tam tikrose scenose, kur to nesitiki – viską susumavus su aktorių vaidyba ir istorijos vingiais, gaunasi to krūptelėjimo jei ne širdyje, tai bent kino teatro kėdėje efektas.

Vieninteliu minusu šiame filme pavadinčiau keistai atskleistus herojaus suvokimo ir poelgių logiškumą poroje scenų. Filmo vingių, jei dar nematėte, išduoti nenoriu, tačiau vieną epizodą atskleisti privalau: yra filme scena, kurioje Metis, turbūt nelabai suvokdamas savo veiksmų pagrindą (nes taip nedarytų būdamas sveikas) trenkia žmonai per veidą, ir po šio įvykio žmona išeina iš namų. Tačiau praėjus kelioms valandoms jis jau suvokia savo būseną ir egzistencinį vienišumą, tad nuėjęs ant tilto bando nusižudyti. Nežinau, kaip iš tikrųjų galėtų pasielgti tokios būsenos žmogus, kiek jis visada ar tik kartais suvoktų savo atliekamus veiksmus ir jų pasekmes, tačiau čia šiek tiek pritrūko arba loginio aiškumo, arba laiko, per kurį tas aiškumas herojui „ateitų“. Taip pat šiek banaloka pasirodė scena su jam paminėti skirtu vakaru ir pokyliu, kuriame užlipęs ant scenos Metis, su vis dar ne iki galo jam paklūstančiu kūnu pasako kalbą, aprėpiančią visus jo išgyvenimus ir visiško suvokimo, ką jis patyrė nuo pat pradžių, momentus. Tačiau net jei šios scenos ir gavosi kiek apskrudę, visgi filmo tai nepagadina, ir turbūt patys giliai širdyje džiūgaujame matydami tą mažą fragmentą laimingos istorijos, emociškai paveikioje dramoje. Juk kiekvienas širdyje, daugiau ar mažiau, tikimės, kad herojui viskas baigsis laimingai.

Ir nesileiskit suklaidinami filmo plakato, kur Metis Burtonas stovi užsikabinęs čempiono diržą – plakato, į kurį panašių tikrai matėte ne vieną ir ne tris. Teisingesnis, ir paties režisieriaus parinktas vizualus filmo pristatymas: su žmogaus profilio siluetu ir medžiu yra tas tikrasis, koreliuojantis su filmo idėja ir siunčiama žinute. Apie tą kovą dažniau galvoje ir jausmuose, nei sporto salėje ar bokso ringe.

Verta paminėti, kad Paddy Considine pripažinimo sulaukė 2011-aisiais, sukūręs pirmąjį savo ilgametražį filmą „Tiranozauras“ (angl. „Tyrannosaur“), apkeliavusį viso pasaulio filmų festivalius, pelniusio apdovanojimus prestižiniame „Sundance“ filmų festivalyje. Tačiau tai netapo sėkmės garantu ateityje – režisierius pripažino, kad šį filmą, „Gyvenimo kovą“ nufilmavo jau prieš dvejus metus, tačiau buvo atstumtas visais įmanomais būdais. Nei vienas iš aplankytų festivalių nenorėjo pamatyti jo naujausio darbo, o kaip pripažinimo viename interviu, net abejoja, ar iš viso filmas buvo peržiūrėtas, ar tiesiog neatitiko jų formatų ir dienotvarkių. Ar tiesiog iš anksto buvo priimtas kaip „dar vienas filmas apie boksą“. Ir kaip sako Paddy, „Jei pastarasis variantas yra tikroji priežastis – jie padarė didelę klaidą“. Tad šio filmo kelias iki mūsų ekranų irgi tampa simbolišku, net ironišku – tampa kova už būvį, susitapatina su savo herojumi.

Manau, kad pažiūrėję šį filmą, jis jums nesibaigs su paskutiniais titrais. Jis grįš kartu su jumis namo, mintyse prisiminsite tam tikrus epizodus dar ne kartą, rekomenduosite nueiti dramas prijaučiantiems draugams, o gal nueisite dar kartą ir patys. Svarbiausia, kad įvertinsite iš naujo, ką gero turite savo gyvenime, ir kokie žmonės jus supa. Tai filmas, kuris privers jus galvoti. Galvoti galva ir „galvoti“ širdimi. Jis nesufleruos jums teisingų ar neteisingų pasirinkimų, nemoralizuos dėl pasirinktų sprendimų. Jis tiesiog jums parodys, kokia kartais žmogiška, su visais pakilimais ir nuosmukiais, gali būti gyvenimo kelionė. Turbūt tai vienas geriausių draminių filmų, pasirodžiusių šių metų komerciniame kino teatrų repertuare. Geriausias tiek, kad neabejotinai vertas nueiti ir išgyventi viską dar kartą.