Kino teatrus pasiekė dar vienos Stepheno Kingo romano ekranizacijos perkūrinys, kurio originalioji versija paskutinį sykį kino teatruose buvo rodoma 1989 metais. Tik šįkart, į tamsesnę ir niūresnę „Gyvulėlių kapinių“ (angl. „Pet Sematary“) visatą mus nukels režisieriai Dennisas Widmyeris ir Kevinas Kolschas, naujajai filmo adaptacijai suteikę dar gilesnių ir tamsesnių atspalvių bei leisdami mums pažvelgti dar giliau į S. Kingo rašytą romaną, kurios pats rašytojas iš pradžių net nenorėjo išleisti. Filmo istorija pasakoja šeimos, kuri persikraustė į užmiesčio namą, istoriją. Luisas Kridas (akt. Jasonas Clarke‘as) ir jo šeima, atsidūrusi miško pašonėje, išsiaiškina, kad prie pat jų namų yra gąsdinančiais mitais ir legendomis apipinta vietovė, kuri nuo neatmenamų laikų yra vadinama Gyvulėlių kapinėmis – miško zona, kurioje vietiniai atsisveikina su naminiais augintiniais. Nespėjus šeimai pilnai įsikurti bei įsijausti į ramų užmiesčio gyvenimą, kelyje prie namų žūva šeimos katinas. Tačiau sparčiai rutuliojantis įvykiams, Luisas nusprendžia augintinį palaidoti Gyvulėlių kapinėse, kurios greitai tampa Pandoros skrynia, kurios atvėrimas atnešė tik negandas ir tragiškų įvykių virtinę į šeimos gyvenimą. Yra pasakojama, kad legendomis apipintos kapinės gali nepaaiškinamai prikelti mirusiuosius, o filmo veikėjai tuo greitai įsitikina, kuomet į namus grįžta šeimos katė. Bet kapinės nebūtų vadinamos prakeiktomis, jeigu atgal prikelto katino nebūtų pavertusios demonu, pasiryžusiu Kridų šeimos kasdienybę paversti pragaru ramiame užmiesčio name.
Siužetas
Nuo pirmųjų filmo akimirkų yra kuriama įtampa ir po truputį ruošiama tam, ką galbūt galėsime išvysti tik filmo pabaigoje. Naujam žiūrovui, neskaičiusiam nei romano, nei mačiusiam senosios knygos adaptacijos, tai gali tapti tarsi tuo nejuntamu kabliuku, kuris leidžia pačiam kurti bendrą filmo portretą, kurį pats turi tapyti žiūrėdamas filmą. Iškart galiu atskleisti, kad senojo filmo varianto ir dabartinio siužeto vingiai, tam tikri niuansai ir įsimintinesni momentai gali skirtis – į kai kuriuos nebuvo nė vienos užuominų, bet kai kurie buvo tiesiog sukeisti vietomis. Tai bendro filmo efekto nesudarkė ir buvo galima mėgautis gana naujais įspūdžiais, perteiktais kiek kitokia forma. Žmonėms, kuriems patinka teigiama linkme krypstantis siužetas, kuriamas pagrindinių veikėjų naudai, šis filmas gali patikti kiek mažiau. Filme „Gyvulėlių kapinių“, knyga yra perteikiama tamsiau, siužetą „temdant“ lyg tyčia, bet tuo pačiu metu ir perteikiant jį tokį, koks jis vaizduojamas paties S. Kingo. Nors ir buvo galima pamatyti nemažais siaubo filmams būdingų klišių bei epizodų, filmo siužetas netapo nuspėjamu ir iki pat pabaigos išlaikė mistikos šydą, daugiau ar mažiau dengiantį įvykių kulminaciją.
Techninė pusė
Filme buvo apstu gražios kinematografijos, nuostabių bei tuo pačiu mistiškų kadrų su miškų platybėmis bei vizualiai estetiškai perteiktų scenų. Pasirinkta tamsiai mėlynų spalvų paletė scenose su kapinėmis, filmui suteikė tą prieskonį, dėl kurio žiūrint jį negalėjai likti ramus ir atsipalaidavęs. Pasirinkti kamerų kampai ir su jais suderintas garso takelis nuolatos vertė laukti kažko staigaus ir nenuspėjamo, tačiau tai žiūrovų galiausiai nepasiekdavo ir suteikdavo tą ramybės akimirką, kuri nors ir nesitęsdavo ilgai, bet veikė teigiamai. Filmas nebuvo nei per tamsus, nei per šviesus, nebuvo nepaaiškintų ir neaiškių kameros judesių, todėl istorija buvo galima mėgautis nuo pirmos iki paskutinės akimirkos. Garso takelis tiek įtemptomis akimirkomis, tiek intarpais tarp pagrindinių įvykių buvo parinktas tinkamai bei puikiai įsiliejo į filmo visumą.
Vaidyba
„Gyvulėlių kapinių“ perkūriniui parinkti aktoriai buvo artimi filmo originalo komandai tiek vaidybos, tiek išvaizdos prasme, bet tą pačią istoriją padėjo papasakoti tarsi iš kitos perspektyvos. Vaidyba buvo „tikra“ ir vien iš jų perteikiamų emocijų buvo juntamas vienų ar kitų situacijų trapumas bei tragiškumas. Dialogo nebuvo per daug, bet nemažai istorijos ir šeimos santykių galėjome suprasti iš to, kaip buvo kalbama ir su kokia energija tie žodžiai buvo transliuojami mums – žiūrovams. Aktoriai puikiai susidorojo su istorija, kuri buvo parašyta remiantis S. Kingo asmenines patirtimi ir net po tiek metų romano gyvavimo, jį dar kartą ekranizavo suprantamai ir aiškiai net šių dienų žiūrovams. Luisą Kridą vaidinęs Jasonas Clarke‘as buvo tarsi emocijų molbertas, ant kurio galėjome išvysti visas emocijas nuo vilties bei laimės, iki pamišimo sumaišyto su pykčiu bei sielvartu. Visa tai galiausiai ir pateikė tokią žiūrėjimo patirtį, kuri ir skyrėsi nuo tos, kuri buvo žiūrint senąją versiją, ir ją papildė.
Pabaigai
Šiuo metu išeinant vis daugiau ir daugiau senų filmų perkūrinių bei naujų knygų adaptacijų, yra labai lengva paskęsti jų jūroje. Joje „Gyvulėlių kapinės“ kai kuriems gali tapti savotiška sala, kuri kitaip, bet tikrai įtraukiančiai papasakos Stepheno Kingo parašytą siaubo romaną, leis juo pasimėgauti šios knygos neskaičiusiems bei galbūt taps tuo pastūmėjimu, reikalingu ir vėl atsiversti kažką iš jo kūrybos. Tiems, kurie matė senąją filmo versiją, rekomenduoju pažiūrėti ir naująjį perkūrinį, kuris galbūt nepaliks jūsų nostalgiškai prisimenančių originalo, bet tikrai papildys jūsų matytų filmų arsenalą holivudiško siaubo nesugadintu perdariniu.
