Imk pinigus ir bėk

Take the Money and Run

Kinas parsidėjo nuo dokumentikos, tačiau komedija taip pat yra vienas seniausių septintojo meno žanrų. O kas atsitinka, kai šie žanrai susijungia į vieną? Gimsta mokumentika, dar žinoma kaip dokukomedija. Tai ypatingas komedijos požanris, kuriame dokumentine maniera pristatomi išgalvoti, dažnai – visiškai absurdiški dalykai. Šio žanro užuomazgų pastebima jau ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, tačiau pirmieji mokumentikos filmai radosi tik po trijų dešimtmečių.

Vienas pirmųjų mokumentinių filmų buvo Woody Alleno komiška kriminalinė drama „Imk pinigus ir bėk“ (angl. „Take the Money and Run“, 1969 m.). Nors W. Allenas ir neišrado mokumentikos, šis jo filmas yra vienas klasikinių šio žanro pavyzdžių. Be to, „Imk pinigus ir bėk“ galima laikyti tikruoju W. Alleno režisūriniu debiutu.

Trumpai apie filmo siužetą

Filmas dokumentine maniera pasakoja apie nevykusio nusikaltėlio Virdžilo Starkvelo (akt. Woody Allen) gyvenimą. Pradedant ankstyva vaikyste, kai nelaimėlis Virdžilas įsipainiodavo į gatvės vaikigalių krečiamas išdaigas, baigiant gausybe absurdiškai nepasisekusių vėlesnių apiplėšimų, pasikėsinimų nužudyti ar pabėgimų iš kalėjimo, į kurį Virdžilas per savo gyvenimą buvo patekęs ne kartą. Jo biografija rekonstruojama jį pažįstančių žmonių: tėvų, mokytojų, gydytojų (psichiatrų), kaimynų ir kitų pasakojimais bei „autentiška“ filmuota medžiaga. Sutikęs savo gyvenimo meilę Luizą (akt. Janet Margolin) Virdžilas bando pasikeisti, tačiau pinigų stygius nori nenori vėl verčia imtis (eilinį kartą nesėkmingai) vienintelio mokamo (?) amato…

Kaip Woody‘is plėšė bankus…

Kaip jau minėta, šį W. Alleno filmą galima laikyti jo tikruoju režisūriniu debiutu. Priešingai, nei jo pirmasis filmas „Kas naujo, gražuole?“ (angl. „What‘s Up, Tiger Lily?“, 1966 m.), kurį W. Allenas „pagamino“ iš japoniškos veiksmo komedijos „Tarptautinė slaptoji policija: Raktų raktas“ (angl. „Kokusai himitsu keisatsu: Kagi no kagi“, 1965 m.), ją permontavęs ir dubliavęs savo sukurtais dialogais, kurie su originaliu filmu neturėjo nieko bendra, „Imk pinigus ir bėk“ yra tipinis „woodyalleniško“ filmo pavyzdys, su visais „švenčiausios trejybės“ – režisūra, scenarijus vaidyba – elementais viename W. Alleno asmenyje.

Jei pirmajame savo filme (žinoma, atsižvelgiant į jo koncepciją) W. Allenas pasirodo tik epizodiškai, tai šiame jis ėmėsi pagrindinio vaidmens. Tad dar nemačius filmo šis faktas jau savaime turėtų būti juokingas – na koks gi iš W. Alleno bankų plėšikas? Na – būtent toks. T. y. – toks, kuris yra vaikščiojanti Merfio dėsnių personifikacija.

Komedija grynąja savo forma

W. Allenas šioje komedijoje žaidžia grotesku, absurdu ir farsu, dažnai naudojami jam būdingi juokeliai. Šiuolaikinei politiškai korektiškai ausiai kartais toks humoras gali pasirodyti kiek šiurkštokas ir storžieviškas, pvz. momentas, kai Virdžilo žmona Luiza praneša apie nėštumą: „Buvau pas gydytoją. Mes turėsim kūdikį. Tai mano kalėdinė dovana.“, naujieną praneša Luiza, į ką Virdžilas atsako: „Tai kad man reikėjo tik kaklaraiščio.“. Dauguma dialogų konstruojami panašiai – panaudojami juodojo humoro arba visiško absurdo elementai, staiga „šaunant“ ką nors visiškai ne į temą.

Humoro efektas išgaunamas ir panaudojant farsą (angl. slapstick comedy). Šiame filme W. Allenas eina Charlie‘io Chaplino pramintu keliu – nors visokie užkliuvimai, pargriuvimai, „neapsižiūrėjimai“ čia nėra tokie dažni kaip C. Chaplino komedijose, vis tik ir čia tokių epizodų netrūksta.

Ypač dažnai kartojamas Virdžilo akinių sutraiškymas – pradedant vaikystėje patirtomis patyčiomis, baigiant nuosprendžio paskelbimu teisme.

W. Allenas šiame filme panaudojo „vienas kadras – vienas juokelis“ (angl. „one  shoot – one gag“) techniką.

Tiesa, pagal pirminę W. Alleno versiją „Imk pinigus ir bėk“ buvo visai nejuokingas ir iš esmės netgi sunkus ir tamsus filmas. Tačiau paklausęs prodiuserių patarimo W. Allenas leido tuo metu vienam geriausių montuotojų Ralphui Rosenblumui pridėti savo ranką (su žirklėmis) prie šio kūrinio ir filmo tonas pasikeitė neatpažįstami. Atsisakius niūrios pabaigos, pakeitus muziką, permontavus filmą ir grąžinus juokingiausias scenas, kurias pats W. Allenas buvo iškirpęs, buvo ne tik išvengta siužeto spragų, bet ir visiškai pakeista jo nuotaika – tiek, kad „Imk pinigus ir bėk“ dabar visai pelnytai laikoma klasikinės komedijos pavyzdžiu.

T. y. jei šiuolaikinės komedijos dažniau yra dramedijos ir juoko forma dažniausiai naudojama siekiant pasakyti visiškai rimtus dalykus, tai „Imk pinigus ir bėk“ yra tokio tipo komedija, kurios paskirtis yra tiesioginė – juokinti žiūrovus.

Mokumentinė nevykusio plėšiko biografija

Filmas „Imk pinigus ir bėk“ sukonstruotas taip, kad juo kuriamas neva dokumentinės juostos įvaizdis. Pateikiami faktai, tikslios datos, kalbinami pašnekovai. Virdžilo tėvai, nenorėdami būti atpažinti, dėvi Groucho Marxo kaukes. Visą šią istoriją pristato pasakotojas, tačiau vienu metu už kadro suskamba ir paties Virdžilo balsas – jis pats pasakoja apie savo gyvenimą.

Beje, pradinė W. Alleno intencija buvo filmuoti šį filmą juodai baltą – tam, kad būtų sudarytas dar autentiškesnis „dokumentikos“ įspūdis, tačiau šie jo kūrybiniai ketinimai buvo apriboti ir W. Allenui teko filmuoti spalvotai.

Aktoriai ir personažai

Iš esmės „Imk pinigus ir bėk“ galima laikyti vieno žmogaus šou – W. Allenas vienas pats užpildo visas filmo erdves ir ertmes. Savo išvaizda ir savo personažu W. Allenas kuria tokį aštrų kontrastą tradiciniam gangsterio įvaizdžiui, kad vien tai savaime pasiekia tikslą ir išgauna komišką efektą.

Šalia W. Alleno daugiausiai laiko ekrane gauna Janet Margolin, vaidinanti Virdžilo sužadėtinę, o vėliau ir sutuoktinę Luizą. J. Margolin labai džiaugėsi gavusi progą vaidinti W. Alleno filme. Pats W. Allenas šį vaidmenį iš pradžių norėjo skirti savo tuometinei žmonai Louise‘ai Lasser, tačiau, priešingai nei J. Margolin, tuomet ji dar buvo visiškai nežinoma aktorė. Vis tik L. Lasser trumpai pasirodo šiame filme: ji vaidina žurnalistų trumpai pakalbintą Virdžilo kaimynę.

Dauguma aktorių, siekiant autentiškumo ir tikroviškumo efekto, yra neprofesionalūs. Scenose, nufilmuotose kalėjime, dalyvavo tikri kaliniai – aktoriai būdavo pažymimi specialiu ultravioletiniu rašalu, kad prižiūrėtojai žinotų, kuriuos iš jų pasibaigus filmavimo dienai galima išleisti į laisvę.

Tad grįžtant prie ankstesnės minties – visas filmas sukasi vien tik apie Virdžilą. Visi kiti personažai arba kalba apie jį tuose a la dokumentinio interviu intarpuose, arba pasirodo kartu „gyvo veiksmo“ epizoduose. W. Allenas į savo personažus per daug nesigilina – nei Luiza, nei pats Virdžilas nėra labai išplėtoti. Vienintelis dalykas, ką galima apsakyti apie Luizą – ji yra ištikima ir atsidavusi savo mylimajam, o apie Virdžilą – na, kad jis nerangus ir neapdairus. Gerokai. Ir vien dėl to dažniausiai ir įsipainioja į nemalonias situacijas.

Techniniai dalykai

Kaip jau minėta, filmas sukonstruotas iš „gyvo veiksmo“ ir „interviu“ epizodų, kurių stilistika pastebimai skiriasi. Taip pat čia naudojamos nuotraukos, pseudo dokumentinė vaizdo medžiaga (kuri, nelyginant kokioje kriminalinėje rubrikoje sustabdoma, aptariant joje rodomus asmenis), tikri dokumentiniai kadrai. Filme daug rudos/ rusvos spalvos tonų. Kameros darbas kaip nors labai ypatingai neišsiskiria. Garso montažas galėtų būti geresnis – esant pašaliniam triukšmui personažų balsai įrašyti truputį per garsiai. Filmo muzikinį foną sudaro instrumentinės kompozicijos – ko gero, labiausiai atpažįstama Quincy‘io Jones‘o „Soul Bossa Nova“, kuri dabartiniams žiūrovams turbūt pirmiausia asocijuojasi su Ostinu Pouversu. Tiesa, fone skamba ne vien pakili ir lengva muzika – kai kurias scenas lydi šiek tiek niūresnės melodijos.

Reziumė

„Imk pinigus ir bėk“ – pirmasis „tikras“ W. Alleno filmas su visais jam privalomais elementais. Tai absurdo komedija grynąja savo prasme, kurios paskirtis – ne juoko forma baksnoti visuomenės ydas, o tiesiog juokinti žiūrovus. Gaila, kad dabartiniame kine tai dažnai pamirštama. Šis filmas įdomus dar ir tuo, kad tai – vienas pirmųjų mokumentikos žanro pavyzdžių. Tad ieškantiems nepretenzingos, giliai nekapstančios klasikinio stiliaus komedijos, visai nekenktų prisiminti, nuo ko komiko kelią kine pradėjo W. Allenas.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles