Filmai apie karą yra itin retas reiškinys dabartinėje kino rinkoje, kurioje šiuo metu karaliauja fantastika, komiksų ir paaugliškų knygų ekranizacijos. Nepaisant to, kartas nuo karto jų vis atsiranda. Ir, nors kino kūrėjai dabar labiau taiko į šiuolaikinį karą Afganistane ar Irake, retkarčiais išlenda kelios II Pasaulinio karo tematikos juostos. Pernai toks buvo labi nestebuklingas turiniu, bet kine savo efektais savotiškai žavėjęs „Stalingradas“ (angl. „Stalingrad“), šiais metais visus filmus po vikšrais trins režisieriaus Davido Ayerio „Įniršis“ (angl. „Fury“).

Turinys

1945-ųjų balandis. II Pasaulinio karo pabaiga. Sąjungininkai stengiasi atlikti paskutinį manevrą ir galutinai užspausti nacių Vokietiją. Tam į kovą pasiunčiamas mūšiuose užgrūdintas seržantas „Karo tėtušis“, vadovaujantis tankui M4 „Sherman“, kartu su dar 4 karių komanda. Vienas jų – armijos naujokas, prieš atvykimą nė nematęs tanko vidaus. Saujelė karių su vos keliais tankais leidžiasi į savižudišką žygį už priešo linijos, siekdami įvykdyti paskirtą užduotį ir išlikti gyvi.

Filmo pradžia iškart nuteikia tam, ką teks regėti visos juostos eigoje – ypatingai tikroviškas brutalumas, žiaurumas ir niūrumas. Viso seanso metu išlaikoma ypatingai niūri atmosfera, labai tinkanti tematikai. Ir, nors ir į patį veiksmą įsivažiuojama lėtai, tačiau viskas atrodo be galo gerai. Pati filmo istorija kuriama apie vieną tanką ir jo įgulą, tačiau nereikia galvoti, jog tik jie vieni šiame filme ir vaidensis. Juostoje išties gausu ir kitų veikėjų, kaip ir kitų tankų. Visur laksto pėstininkai su automatiniais šautuvais ir kulkosvaidžiais, bėga kraujo upės. Viskas ką matome ekrane atrodo pribloškiamai tikrai.

Akivaizdu, kad filmas, jo scenarijus, veikėjai ir dialogai buvo kuriami ypatingai kruopščiai. Ir už visa tai buvo atsakingas režisierius ir scenaristas Davidas Ayeris, dėl šio projekto likimo valiai palikęs „Sabotažą“ (angl. „Sabotage“). Režisierius taip skubėjo pradėti kurti „Įniršį“, jog paskubomis, vos per kelis mėnesius, sugebėjo padaryti visus darbus, susijusius su šių metų balandžio mėnesį pasirodžiusiu „Sabotažu“. Rezultatas – blogai pastatytas filmas su daug klaidų scenarijuje ir montavime.

Grįžtant prie „Įniršio“, čia situacija visai kitokia, nei jau minėtame veiksmo trileryje. Juosta vystoma nuosekliai, nesiblaškoma tarp įvykių ir kiekvienas mažas ar didesnis susirėmimas kloja kelią toliau vykstantiems kariniams veiksmams. Siužetinė linija, laiko imties prasme, yra labai trumpa, tačiau išplėtota labai plačiai ir vaizdingai. Žiūrint juostą, iki pat filmo kulminacijos stebint vienas kitą keičiančius kadrus ir nenutrūkstančią istoriją, galima patirti išties didelį malonumą.

Kino kūrėją dar galima pasveikinti ir už ypatingai tikrovišką darbą. Kuriant filmą atsižvelgta į pačias menkiausias smulkmenas, kurios dar labiau įtraukia į istoriją. Tarkim, vienas labiausiai į akis krintančių dalykų – „lazeriai“ kovos scenų metu. Tai bene svarbiausias dalykas, kurį norėtųsi pabrėžti visiškai nieko nežinantiems arba labai minimaliai karyba besidomintiems žiūrovams. Šaudymo metu matomi raudonos ir žalios šviesos spinduliai yra trasuojančios (dar kitaip – šviečiančios) kulkos. Jos buvo naudojamos dėl įvairių priežasčių, tačiau viena pagrindinė – prisitaikymas. Kalbant apie tankus, būtent pagal įmontuotų kulkosvaidžių kulkų trajektorijas tanko pabūklo operatorius galėdavo tiksliai matyti, kur jam šauti. Šių šarvuotų monstrų viduje išorės matomumas yra labai prastas ir ribotas, todėl tai buvo ypatingai svarbus veiksnys kovoje. Dar viena priežastis – jos smarkiai degindavo, taip dar padidindamos žalą pėstininkams. Na, o dėl spalvų – jos skyrėsi dėl naudojamų cheminių elementų. JAV kariai savuosiuose trasuojančiuose šoviniuose naudodavo magnį, dėl to kulkos šviesdavo raudonai. Vokiečiai naudojo bario druskas, dėl to kulkos šviesdavo žaliai. Būtent tokios smulkmenos priartina filmą prie žadą atimančio tikroviškumo.

Dar kalbant apie tikroviškumą, beveik visos kovos scenos parodomos itin tikroviškai ir dėl daromos žalos. Vokiečių Tigras istoriškai galėdavo vienu šūviu ir dideliu atstumu permušti sąjungininkų Šermanus it rėčius, o Šermanas Tigrą galėjo įveikti tik priartėjęs prie jo iš galo – kur ploniausias šarvas, mat visur kitur 75mm Šermano šovinys nepadarydavo nė didesnio įlinkimo. Taip pat, filme rodomi susišaudymai privertė aikčiot, kai vokiečių MG42, vienas mirtiniausių to karo šaunamųjų ginklų, sąjungininkus tiesiog draskė į gabalus. Prie viso to prisideda ir surinkta autentiška (bent jau išvaizda), būtent II Pasaulinio karo metu naudota, visų pusių ginkluotė. Ar tai būtų sąjungininkų M1 karabinas, ar vokiečių MP40. Viskas atrodo tikra.

D. Ayeris sugebėjo sukurti stiprius, išraiškingus ir, svarbiausia, labai skirtingus veikėjus. Kiekvienas jų yra įtikinamas, jų dialogai yra tiesiog nepriekaištingi. Žinoma, kelių klišių šen ar ten tikrai nebuvo išvengta, tačiau jos yra iš gyvenimo. Kaip žodžių iš dainos, taip ir tokių klišių iš karinių filmų neišimsi.

Juostai galima pranašauti ir vietą kovoje už Oskarus. Filme pagrindinė mintis yra ne karas, o žmonės, kurie jį išgyvena. Tai gana liūdnai atrodantis vaizdas, kuriame vaizduojami personažai, neturintys šviesios ateities. Tai filmas apie jų nesutarimus, kovą dėl išgyvenimo po saule ir jų norus, svajones, laimę. Kiekvienas ją supranta skirtingai, tačiau visi mes žmonės, visi mes turime širdis. Galbūt ne toks filosofinis veikalas, kaip Terrence Mallico režisuota „Plona raudona linija“ (angl. „The Thin Red Line“), tačiau turintis stiprų ir pamokantį pamatą apie gyvenimo prasmę. Svarbiausias filmo akcentas – kare nėra nei gerų, nei blogų. Visi kariai yra vienodi, visi – taikiniai vieni kitiems ir nesvarbu, kurioje fronto pusėje esi.

Techninė pusė

Vienas svarbiausių filmo techninės pusės aspektų – tiesiog nepriekaištingas garso takelis. Jį kūrė Oskaro laureatas Stevenas Price‘as, savo auksinę statulėlę pelnęs už filmą „Gravitaciją“ (angl. „Gravity). Jis taip pat dirbo su garso takeliais „Žiedų valdovo“ (angl. „Lord of the Rings“) trilogijoje ir „Betmenas. Pradžia“ (angl. „Batman Begins“). Visos sukurtos muzikinės kompozicijos taip sustiprina visą draminį ar kovos efektą, kad sėdint kėdėje ir stebint vaizdą ekrane tiesiog stipriai suspaudi kumščius it pats laikytum kulkosvaidį. Muzikos efektas šiame filme yra neapsakomai stiprus ir vaidina labai didelį vaidmenį.

Kinematografija, arba paprasčiau – operatoriaus darbu, šįkart užsiėmė jau antrą kartą su Davidu Ayeriu dirbantis Romanas Vosyanovas. Ypatingą reginį „Patruliuose“ (angl. „End of Watch“) sukūręs duetas dar kartą maloniai nustebina fantastiškais vaizdais ir kraują kaitinančiomis mūšio scenomis. Kiekvienas kampas, judesys ar tiesiog visa bendra scena leidžia pačiam įsilieti į visą veiksmą, rodomą ekrane.

Specialieji efektai, kurių čia ypatingai daug nesimatė, buvo sukurti labai tikroviškai. Galima net teigt – nepriekaištingai, mat jie iš esmės net nesimatė. Viskas atrodė labai gerai ir vos keliose vietose akylai žiūrint buvo galim išvysti šiokius tokius kompiuterinės grafikos prisilietimus.

Tiek garso, tiek vaizdo montažai šioje juostoje yra nepriekaištingi ir net nėra kur čia plėstis.

Aktoriai

Šįkart į filmą buvo surinktas tikras profesionalų desantas, savo darbą atlikęs be jokių nusiskundimų.
Pagrindinį „Karo tėtušio“ vaidmenį atlikęs Bradas Pittas dar kartą įrodo, kad jo vardas filme suteikia kokybės štampą. Jis buvo toks tikras, toks įtikinamas ir natūralus, kad tuoj pat galėtum sodinti jį į lėktuvą ir siųsti į mūšio lauką. Ir dėl jo galėtum būti ramus, nes kas kas, bet jis tai tikrai su savimi galėtų pasiimti bent penkias dešimtis nacių.

Kitas pagrindinis vaidmuo atiteko labai greitai tobulėjančiam ir labai smarkiai aktorystėje augančiam Loganui Lermanui, kuris savo karjerą, galima sakyti, pradėjo su „Persio Džeksono“ filmais. Čia jis vaidina savo patį geriausią vaidmenį. Per visą filmą matėsi veikėjo evoliucija iš verkšlenančio vaiko į karo užgrūdintą vyrą.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė „nebeįžymus“ Shia LeBeoufas, ne pirmą kartą kariniame filme vaidinantis Jonas Bernthalas ir meksikiečių kilmės Michaelas Pena. Pastarasis jau kartą bendradarbiavo su režisieriumi įtampos kupiname trileryje „Patruliai“. Matėsi, kad visi šie aktoriai savo vaidmenims atidavė save, todėl kiekvienas jų buvo išskirtinis, savitas ir ypatingas.

Likę aktoriai taip pat labai gerai atliko savo roles.

Verdiktas

„Įniršis“ – tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio filmų apie karą, kuris po 16 metų jei ne nukarūnuoja, tai stoja kaip lygus su „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Plona Raudona Linija“. Aukščiausios klasės kino kūrinys, kuriame tikroviškumas tiesiog sprogsta ekrane ir prikausto prie kėdžių visam rodymo laikui. Kraują kaitinančios kovos, žadą atimantis garso takelis ir nepriekaištingas operatoriaus darbas kartais net neleis mirksėti. Juostoje iš kruopščiai kuriamų veikėjų pasigirsta tam laikotarpiui labai savitas humoras, kuris kiek sušvelnina visus karo žiaurumus, matomus nenutrūkstamai vystomos istorijos eigoje.

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Martis / 2014 spalio 23

    Idomiai, apie aktorius raset tik gerai arba labai gerai, taciau davet 8 ? 😀

  2. gve / 2014 spalio 26

    Tai, kad tanko sviediniai nunesa kelias galvas nedaro filmo realistisku. 1) Vieno tanko kova wtf(vienu metu dar vokieciu vadeiva inspiring speech pasako…:DD) 2) suvarpytas pittas galetu net olimpini fakela nunest. 3)keista kad 2! Granatos neisprogdino pitto. Ir t.t.

  3. gve / 2014 spalio 26

    Mano manymu via prastokas BoB ir Saving PR misinys

  4. Ramas / 2014 spalio 27

    Na nors ir kaip šauniai šį filmą įvertinote, tačiau tos scenos.. Visų pirmą tai scena kai kepė kiaušinius ir visą tą ššš darė užtruko per ilgai, o scena kai 4 pacanai iššaudo visą SSininkų batalioną – unreal… Nu fantastikos šiek tiek per daug. Filmo efektai ir įgarsinimas tikrai patiko. Na mano akimis tai 7-8 balai filmui. Buvo pakankamai įdomus, bet į tokius filmus kaip Pearl Harboras ar Gelbstint eilinį Rajeną tikrai negali lygiuotis.

  5. ekspertas / 2014 spalio 27

    eiline holivudo nesamone, 5/10

  6. Vici / 2014 spalio 29

    _„Įniršis“ – tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio filmų apie karą, kuris po 16 metų jei ne nukarūnuoja, tai stoja kaip lygus su „Gelbstint eilinį Rajaną“_

    „Šermano“ tankistai pamatę „Tigrą“ iš kart šokdavot lauk iš tanko, apie „Faustpatroną“ iš vis nekalbu nes pataikius į priekį atplyšdavo siūlė privežta varžtais ir detonuodavo sviedinių komplektas………. tai tiek………. kitaip sakant pasaka…….

    Čia iš techninės pusės :):):):)

  7. Tanku viksrai / 2014 lapkričio 3

    Ar vikšrai su guminėmis pagalvėlėmis, skirti asfaltui, buvo tais laikais? Ar tos matytos pagalvėlės įvairiose scenose yra autentiškos? 🙂

  8. Augis / 2014 gruodžio 6

    Pagristai galiu teigti, kad iki tikrovisko karo filmo jam tikrai gana toli. O jau iki Gelbstint eilini rajana tai dar toliau. Filmo pradzia kaip ir nuteikia neblogai, tačiau paskutinė jo dalis kai tankas lieka vienas pries visa ss vokieciu bataliona, ir saudo visa vakara kol sutemsta paniskai begiojancius pabresiu elitinio vokieciu bataliono karius, kurie ta tanka butu nukenksmine per kokias tris minutes, tai nuzude ir sugadino visa filma. Kas bent kiek nusimano karyboje, tai gale filmo turejo susinervine sedeti gerokai. Filmas padarytas tikrai neblogai, bet iki tikrai gero apie kara jam truksta. Todėl isties keistas šios recenzijos verdiktas.

  9. Kamato / 2015 sausio 10

    Specialieji efektai priminė žvaigždžių karus, kuomet šaudo iš tanko ir sviediniai lekia su kažkokiais lazerių efektais 😀

  10. adas / 2016 spalio 17

    nemalkit sudo , filmas vertas 100 balu kaip ir aktoriu vaidyba.

  11. Sudas / 2017 rugpjūčio 18

    Tokio sudo neesu mates, ir pirma karta matau kad usa tokie dydvyriai buvo kurie laimejo visa kara?? 😀 nu kas cia per pasakos ir istorijos iskraipymas?