Trumpa mįslė septyngyslė – koks režisierius bemaž kiekviename savo filme pasakoja apie santykius, išsiskyrimą, naujus romanus ir tai su kuo susiduria neurotiški rašytojai arba žurnalistai? Jeigu atsakėte, kad tai Woody Allenas – jūs visiškai teisūs. Jeigu ne – bijau, kad pasaulyje egzistuoja ir daugiau režisierių, kurie į filmų kūrybą žvelgia šiek tiek vangokai, pasiūlydami tik keletą įdomesnių variacijų pasakojant tokio tipo istorijas. „Įžymybės“ yra dar vienas eilinis įnašas į tokių filmų sąrašą, išsiskiriantis nebent tuo, kad jame istorija pasakojama nespalvotai ir kad jame surinktas pakankamai geras aktorių sąrašas.

Apie ką mes čia

Filme istorija plėtojasi dviejų buvusių sutuoktinių dėka – jiems staiga nusprendus išsiskirti, tiek vienas, tiek kitas pradeda ieškoti laimės ir pripažinimo skirtingose sferose. Vyras Lee (akt. Kenneth Branagh) yra žurnalistas bei nesėkmingas rašytojas dirbantis kelionių žurnale, o jo buvusi žmona Robin (akt. Judy Davis) yra buvusi mokytoja. Po skyrybų pastaroji pergyvena itin sunkų laikotarpį, patenka į psichiatrijos kliniką ir visomis išgalėmis stengiasi vėl atrasti gyvenimo prasmę. Lee „prasimušti“ bando imdamas interviu iš įvairių žvaigždžių bei bandydamas jiems nesėkmingai „prastumti“ savo scenarijaus idėjas. O Robin, galiausiai atsigavusi, susipažįsta su televizijos prodiuseriu, įsimyli ir pagaliau atranda laimę tiek santuokoje, tiek karjeroje.

Per kančias į žvaigždes

Filmo pavadinimas „Įžymybės“ bei pats filmas čia gali būti interpretuojamas dvejopai. Tai gali būti tiek pasakojimas apie sugedusią, paviršutinišką bei niekingą žvaigždžių pasaulio industriją, tiek apie siekį į ją bet kokiomis išgalėmis (arba visai netyčiomis) patekti. Pačiame filme nuskambėjusi frazė, kad įžymybės yra tai, ką mes turėtume švęsti („celebrities“ ir „celebrate“ ne veltui turi panašias šaknis) tuo pačiu parodo mūsų populiariosios kultūros ir tų pačių žvaigždžių paviršutiniškumą, giliau nesusimąsčius apie pačią šlovės kainą ir tai, ką „žvaigždės“ turi paaukoti ar padaryti, kad taptų užkeltos ant pjedestalo.

Bet čia irgi tik paviršutiniški sapaliojimai apie filmą, kuris iš esmės yra lygiai toks pats paviršutiniškas, kaip jame bandanti atvaizduoti realybė. Kai kurie kritikai jį drąsiai nurašo į „B“ filmų lygio kategoriją ir net nesistengia per daug girti scenarijaus ar pačio kūrėjo – filmas yra apie nieką ir tai jaučiasi. Juostoje taip pat jaučiasi W. Alleno braižas – o kitaip ir būti negali, nes tai yra jo filmas. Vis dėlto, smagu bent jau tai, kad pačiame filme W. Allenas taip ir nepasirodo, tačiau jo tradicinį vaidmenį čia užpildo (su nerviniais tikais, neurotiškumu ir kitomis režisieriui tradiciškai priskiriamomis savybėmis) pagrindinio vaidmens atlikėjas Kennethas Branaghas. Taigi nuo Woody mes nepabėgsime, o to kartais taip trūksta.

Aktorių vaidyba ir personažai

Kiek gali būti gera aktorių vaidyba, jeigu jiems praktiškai tereikia vaidinti save arba elementariai linksmintis prieš kamerą? Greičiausiai, kad gera, kadangi didesnių nusiskundimų juostos žvaigždėms čia ir negali būti. Galbūt ryškiausias ir laukiamiausias buvo Leonardo di Caprio pasirodymas, kuris išties nenuvilia. Gaila tik to, kad jis toks trumpas – vos dešimt minučių su keliomis sekundėmis.

Personažų juostoje tikrai daug ir sunku juos net susekti –  būtent ir dėl tokių trumpų epizodinių, bet ryškių pasirodymų. Vis dėlto, reikėtų dėmesį atkreipti į pagrindinių aktorių porą. Viena jos pusė – jau aprašytas neurotiškas ir „alleniškas“ K. Branaghas iš tiesų pakankamai gerai vaizduoja tipinį W. Alleno personažą rašytoją, išgyvenantį vidurinio amžiaus krizę. Tuo tarpu jo partnerė J. Davis jau pradėjo pabosti, nes atrodo, kad kiek buvo matyta W. Alleno filmų su ja, tiek ji visur vienoda – taip pat neurotiška, tiko ištikta ir keistai perkreipta mina. Ar čia toks režisūrinis sprendimas ar tiesiog tokia vaidinimo maniera jau kitas klausimas, nes ir kitų jos filmų nelabai tekę matyti. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų gaila, J. Davis vaidyba čia šiek tiek erzinanti.

Kitų aktorių – kaip minėta, atskirai aprašyti neverta, kadangi jiems puikiai sekėsi vaidinti žvaigždės (nes tokie ir esą) arba atsipalaiduoti ir linksmintis prieš kamerą išdykaujant.

Pavaidinkime, kad suprantame techniką

Kartosiuosi, tačiau ši juosta niekuo neišskirtinė savo technine puse. Montažas paprastas ir niekuo neypatingas. Vienintelis įdomesnis filmo aspektas tai tik juodai baltas koloritas, kuris čia kažkodėl neprideda per daug estetinio pasigerėjimo ir nepakelia aukščiau turinio spragų.

Summa summarum

Jeigu pavargote nuo nesibaigiančių žvaigždžių pasaulio problemų čia, tarp mūsų paprastų tūlų piliečių ir jeigu pavargote nuo W. Alleno – filmo tikrai nežiūrėkite. Nieko naujo čia neišmoksite nei apie santykius (kurie čia, kaip įprasta taip pat nupasakojami) nei apie populiariąją kultūrą. Neišmoksite nieko naujo ir apie W. Alleną, kuris į šį filmą bandė sudėti iš anksčiau geriau nusisekusių filmų tropus bei vaizdavimo manieras. Tai eilinis „žiūralas“, kurį jus priversti žiūrėti gali nebent mokykloje ar kokioje kitoje mokymosi įstaigoje, tačiau net ir konkretų kontekstą, kodėl jį reiktų žiūrėti, man atrasti yra sunku. Taigi, jeigu sugebėsite išvengti žiūrėti į „Įžymybes“ – tiek realiame gyvenime, tiek šiame filme, venkite to. Praleiskite laiką žiūrėdami kažką vertingesnio.