Recenzija

Jaunikis ant balto žirgo

Return of the Hero

Jaunikis ant balto žirgo
N-13Komedija, Istorinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
90 min.

Šalis:
Prancūzija, Belgija

Režisierius:

Laurent Tirard

Vaidina:

Jean Dujardin, Mélanie Laurent, Noémie Merlant, Christophe Montenez, Evelyne Buyle

Platintojas:
Best Film

7.4
Recenzijos autorius:
5.8
Redakcijos vertinimas:
6.4
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 08 09

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Komedija yra vienas seniausių ir vienas plačiausių kino žanrų. Tad gal ir nieko keisto, kad šalia įvairių jos požanrių egzistuoja tokia atskira kategorija „kvailos komedijos“. Neabejotini šios srities „specialistai“ yra amerikiečiai ir rusai. Bet kartais ir kitiems pavyksta čia pataikyti. Ir nors neteisinga būtų teigti, kad visi prancūzų režisieriaus Laurento Tirardo filmai yra tik tokie, kita vertus, iškalbingas jau vien tas faktas, kad kol kas jis jokio kito žanro, išskyrus komediją (su tam tikromis romantinėmis, nuotykių ar istorinio filmo priemaišomis), nebando, nors savo filmografijoje jau turi sukaupęs septynis ilgametražius filmus – tarp jų – ir „Moljeras“ (pranc. „Molière“, 2007 m.), ir „Mažylis Nikolia“ (pranc. „Le petit Nicolas“, 2009 m.) bei jo tęsinys „Mažylio Nikolia atostogos“ (pranc. „Les vacances de petit Nicolas“, 2014 m.), ir ketvirtoji vaidybinė šauniojo galo Asterikso nuotykių dalis „Asteiksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“ (pranc. „Asterix et Obelix au service de Sa Majesté“, 2012 m.), ir neįtikėtinai Oskaro laureatą Jeaną Dujardiną sumažinusi juosta „Prancūziška porelė“ (pranc. „Un homme à la hauteur“, 2016 m.). Ne išimtis ir naujausia juosta – istorinė romantinė komedija „Jaunikis ant balto žirgo“ (pranc. „Le retour du Héros“). O ar šis filmas nusipelno „kvailos komedijos“ etiketės… na, sakykim, tai klausimas, reikalaujantis kiek platesnio aptarimo.

Trumpai apie filmo siužetą

1809 m., Prancūzija. Šaunus kapitonas Šarlis Greguaras Nevilis (akt. Jean Dujardin) ant balto žirgo atšuoliuoja prašyti Bograndų dukters Polinos (akt. Noémie Merlant) rankos. Šeimai didžiulė garbė į savo gretas priimti tokį šaunų, narsų, kovų užgrūdintą jaunikį, o būsima jaunamartė nesitveria savame kailyje iš laimės. Tačiau Napoelono vadovaujama kariuomenė traukia į Austriją ir kapitonas Nevilis gauna įsakymą prisijungti prie jų. Pažadėjęs Polinai kasdien rašyti, jaunikis išrūksta pro dvaro vartus. Bet dienos bėga, o laukiamų laiškų kaip nėra taip nėra. Nesulaukusi nė menkiausios žinutės iš mylimojo Polina atkrenta ligos patalan. Matydama akyse tiesiog vystančios sesers kančias Elizabeta (akt. Mélanie Laurent), nors ir su kreiva ironiška šypsena iki šiol žiūrėjusi į kapitoną Nevilį ir jo meilės priesaikų nuoširdumą, ryžtasi kilniai apgaulei – kapitono vardu ji rašo ir siunčia Polinai laiškus „iš fronto“, prigalvoja gausybę šauniojo kapitono nuotykių, o galiausiai jį taip pat šauniai literatūriškai nužudo. Gyvenimas teka sava vaga, Polina išteka už gal ir ne tokio šaunaus, bet visai mielo ir patikimo Nikolia (akt. Christophe Montenez), o pagerbiant kapitono Nevilio drąsą ir didvyriškumą miestelio centre iškyla paminklas. Maža bėdelė – vieną dieną numiręs ir palaidotas didvyris po ilgų klajonių grįžta atgal – ir nors iš buvusio kapitono Nevilio dabar likęs tik šešėlis, jis nusprendžia pasinaudoti proga ir jį atgaivinti…

Melo kojos trumpos +nuo neapykantos iki meilės

Turbūt ne kartą ir ne du esate matę filmą, kur kas nors ką nors – dažniausiai vedamas gerų ketinimų – primeluoja, o paskui vis tiek nusprendžia tęsti tą melą – nes, na, kaip čia taip, kaip gi kiti reaguos, jei pasakysi, kad primelavai – nors iš to dažniausiai kyla tik dar daugiau problemų. Taip pat turbūt panašiai tiek pat kartų esate matę romantinę komediją, kurios pradžioje tarp pagrindinių personažų tvyro ryški antipatija, kuri – staigmena! – ilgainiui perauga į meilę ir viskas baigiasi vestuvėmis bei gyveno jie ilgai ir laimingai. Ar kažkas panašaus. Tai va, „Jaunikis ant balto žirgo“ yra kaip koks nors universalus valiklis ar šampūnas iš artimiausio prekybos centro – du viename. O kadangi tiek viena, tiek kita linija yra ne nauja ir tikrai ne kartą matyta, tai nuspėti, kaip viskas klostysis ir kuo baigsis galima filmui dar net neprasidėjus. O tai vis tik nėra privalumas jokiam filmui.

Kvaila komedija? Kaip čia pasakius…

Neskaitant akivaizdaus nuspėjamumo, kuris klostosi pavyzdingai tendencingai tiek pagal vieną, tiek pagal kitą komponentinį šabloną, filme tvyro daug chaoso. Ir jis susideda net iš kelių dalių.

Žinoma, šaunusis kapitonas Nevilis yra tokio tipo vyras, dėl kurio seilę pradeda varvinti visos (ar beveik visos) moterys – ir tada santuokinis statusas tampa tik viena nereikšminga detale, į kurią visai sėkmingai galima nekreipti dėmesio. Ir, žinoma, šaunusis kapitonas Nevilis puikiai žino, kokį poveikį jo asmuo daro visoms toms į jį akis pakabinusioms damutėms ir, savaime suprantama, džentelmeniškai neleidžia joms nusivilti. Tad šiek tiek (per daug) vulgarumo šiame filme nepavyksta išvengti.

Kaip ir visokių lakstymų, klyksmų, perspaustos vaidybos, nelabai įtikinančių isterijų ar „Juokingiausiems Amerikos vaizdeliams“ tinkančių situacijų. Galiausiai filmo pabaigoje dar šliūkštelėjama gera porcija patosu dvelkiančio dramatizmo ir herojiškumo. Tad visą šitą režisieriaus suplaktą eklektišką kokteilį galima vertinti kaip „kvailą komediją“. Ją gelbsti nebent prigimtinė prancūzų elegancija ir sugebėjimas net ir tokiems filmams (neskaitant tos blogosios dalies) suteikti savotiško šarmo.

Personažai

Kas šiame filme atlieka pagrindinius vaidmenis ir tuo pačiu kas yra pagrindiniai personažai labai puikiai iliustruoja šio filmo plakatas, kur Elizabeta (M. Laurent) stovi prie didžiulio kapitono Nevilio (J. Dujardin) portreto. Nors vargu, ar filmo kūrėjai kapstė taip giliai, bet čia galima įžvelgti savotišką potekstę – Elizabeta yra demiurgas, pigmalionas, o Nevilis – toks Nevilis, koks jis su savo nuotykiais ir žygdarbiais yra išlikęs miestelio gyventojų atmintyje – tėra jos kūrinys. Ir jis pats tą supranta bei priima žaidimo taisykles. Kapitonas Nevilis –ar, jei tiksliau – jo įvaizdis – tam tikra prasme vis tik yra miręs ir tik prikeldamas jį tikrasis Nevilis gali gyventi kad ir truputį netikrą, bet už tai labai malonų gyvenimą.

Ir viskas gal ir būtų gerai, jei ne jį sukūrusi Elizabeta, pagyrūną kapitoną ir jo auditoriją nuošaliau stebinti su ironiška šypsena. Ir nors jie susieti viena – Elizabetos melo – virvele, vis tik tikroji padėties šeimininkė yra ji ir nesibodi to priminti kiekviena pasitaikiusia proga. Elizabetai Nevilis yra kūrinys, kurį ji sunaikino, tik, deja, šis, priešingai kūrėjos valiai, ėmė ir prisikėlė – tačiau abu supranta, kad be Elizabetos melo jis neturėtų nė menkiausios galimybės egzistuoti garbės ir gero vardo saistomame XIX-ame amžiuje. Supranta, tačiau vis tiek tęsia apgaulę, į kurią abu klimpsta vis giliau.

Elizabeta šiame filme pasirodo kaip nuolat už kitus šiek tiek daugiau žinanti, todėl pranašesnė veikėja. Labai dažnai ji viską stebi iš šalies, atokiau nuo kitų – keista, kad niekam iš jos namiškių tai nekrenta į akis. Greta kitų – tuščių ir kvailų – šeimynykščių ji vienintelė atrodo normali (išskyrus kelias perspaustas scenas). Mielas personažo charakterio potėpis – Elizabeta vaizduojama kaip savarankiška ir emancipuota (bent jau didžiąją dalį filmo). Vis tik kai kurios detalės ir siužeto posūkiai yra šiek tiek prieštaringi jos atžvilgiu, tad galima sakyti, kad Elizabetos personažas arba nebuvo iki galo atskleistas, arba ne visai apgalvotai pateiktas.

Jos oponentas, į kurį ji svaido nuodingus žvilgsnius – nuo savo šaunumo apsvaigęs kapitonas Nevilis. Įdomu, kad tai nėra visiškai viensluoksnis personažas. Nors jam galima prikišti bravūriškumą, plevėsiškumą, donžuaniškumą, narcicizmą, netgi bailumą, tačiau keli jautrūs momentai vis tik parodo ir jo kitą – ne paveikslinę, o žmogiškąją pusę. Tai žmogus, asmeniškai patyręs karo – tikro, ne teorinio ir ne vadovėlinio, kuriame šaunūs dragūnai šnioja priešų galvas ir net neišsitepa savo baltų kelnių – baisumą, ir supratęs, kad jame nėra jokios „karo romantikos“. Žmogus, tai pamatęs, ir suvokęs, kad tokia našta jam per sunki. Paradoksalu, bet, ko gero, suprasti šią visiškai žmogišką Nevilio jauseną, galime tik mes – XX – XXI a. gyventojai. Jo laikotarpiu toks poelgis veikiausiai būtų buvęs nepateisinamas, išjuoktas ir net pasmerktas.

Visi kiti personažai tėra balastas ir pėstininkai Elizabetos bei Nevilio žaidime. Kvailoka ir tuščiagarbė Elizabetos sesuo Polina, lygiai tokie pat tuščiagarbiai ir tariamam didvyriui padlaižiaujantys Elizabetos tėvai ir kita Bograndų dvare besirenkanti kompanija. Gal kiek sudėtingesnis – nors ir epizodinis – yra Elizabetos svainio Nikolia personažas – tai tiesiog doras, nuoširdus ir patikimas vaikinas, teisingas ir saugus pasirinkimas. Kita vertus – šis gerą ramų meškiuką primenantis jaunas vyras yra ir gerokai nuobodus. Tačiau, pasirodo, ir jo kantrybės taurė turi ribas – vienas įvykis vis tik išprovokuoja jį ginti savo šeimos garbę.

Aktoriai

Kaip ir kalbant apie personažus, taip ir apie juos įkūnijusius aktorius – didžiausias dėmesys tenka M. Laurent ir J. Dujardinui. Šis, beje, su režisieriumi L. Tirardu bendradarbiauja antrą kartą – prieš tai labai smarkiai sumažintą jį buvo galima išvysti ankstesnėje L. Tirardo juostoje – romantinėje komedijoje „Prancūziška porelė“. Ką ir bepasakyti –J. Dujardinas žino, kaip tinkamai atskleisti savo žavesį, o komedijos žanras jam tikrai ne svetimas. Galbūt šiek tiek erzina dažnokai permušantis perteklinis pasitikėjimas savimi – bet galbūt tai galima „nurašyti“ ir personažui, o ne aktoriui.

M. Laurent didžiąją dalį filmo palieka tikrai neblogą įspūdį. Vis tik yra kelios scenos, kurios tą įspūdį sugadina. Jos perspaustos ir nenatūralios – aktorė verčiama kvailioti ir klykti, kas neįtikina nė per milimetrą. Bet čia, ko gero, akmuo ar plytgalis turėtų lėkti į režisieriaus ir scenaristų, o ne į aktorės pusę.

Visi kiti aktoriai pasirodė daugmaž taip, kaip tokiame kontekste ir buvo galima pasirodyti – t. y. šiek tiek perspaustai ir šiek tiek nenatūraliai. Blogąja prasme išsiskyrė Elizabetos seserį Poliną suvaidinusi Noémie Merlant – visiška plastmasė be menkiausių prošvaisčių.

Techniniai dalykai

Techninė pusė – kaip ir pats filmas – yra nevienodos kokybės. Kai kas nustebina iš gerosios pusės – pavyzdžiui, yra tikrai neblogai nufilmuotų kadrų. Taip pat galima pagirti maloniai skambantį garso takelį, kruopštų kostiumų dailininkų darbą. Vis tik bent kelių scenų montažas atrodo chaotiškai, o kazokų antpuolio specialieji efektai labiau sukelia užuojautos šypseną, nei padaro reikiamą įspūdį.

Reziumė

„Jaunikis ant balto žirgo“ – nuo pirmųjų filmo minučių nuspėjama chaotiška komedija, kurioje netrūksta perspaudimo, nenatūralumo, o kartais ir vulgarumo. Kita vertus, šioks toks prancūziško šarmo grūdas čia slypi – tad ieškantiems visiškai lengvo, visiškai neįpareigojančio filmo ši juosta gali būti ir visai neblogas pasirinkimas. Ar savo trūkumais „Jaunikis ant balto žirgo“ peržengia ribas ir jį jau galima talpinti į „kvailų komedijų“ lentynėlę? Ko gero, taip. Bet, kaip sakoma, visokių yra – visokių ir reikia, tad visai tikėtina, kad šis filmas suras savo auditoriją.

5.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
3
Režisūra:
4
Kinematografija:
7
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D