Niekam ne paslaptis, kad „Disney“ studija seniai (tiesą sakant – nuo labai seniai) garsėja animaciniais filmais ir klasikinių pasakų (ar kitų žinomų istorijų) ekranizacijomis. Taip pat „Disney“ jau senokai išaugo vien tik animacinių filmų studijos amžių – šiandien, kai minime šį pavadinimą, kalbame apie tikriausią Holivudo gigantą, kurio produkcija užima labai didelė kino rinkos dalį. Holivude siaučiant karą-marą-badą atitinkančiai perdirbinių-tęsinių-priešistorių trejybei „Disney“ prieš kurį laiką nusprendė atverti savo animacinių lobių skrynelę ir šią klasiką prikelti naujam gyvenimui, tik jau ne animacinių, o vaidybinių filmų pavidalu.

Nors pirmieji tokie vaidybiniai filmai pasirodė dar XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje („Džiunglių knyga“ (angl. „The Jungle Book“, 1994 m. ), „101 dalmatinas“ (angl. „101 Dalmatians“, 1996 m.), „102 dalmatinai“ (angl. „102 Dalmatians“, 2000 m.), vis tik nuosekliai ši idėja plėtojama, ko gero, tik nuo 2010 m. kai pasirodė Timo Burtono režisuota „Alisa stebuklų šalyje“ (angl. „Alice in Wonderland“) ir gal kiek mažiau dėmesio sulaukęs „Burtininko mokinys“ (angl. „The Sorcerer‘s Apprentice“). Paskui vėl stojo ketverių metų pauzė, po kurios pasirodė „Miegančiosios gražuolės“ interpretacija „Piktadarės istorija“ (angl. „Maleficent“) su Angelina Jolie, o po to panašūs projektai ėmė birti kaip žirniai iš kiauro maišo – 2015 m. atgijo „Pelenė“ (angl. „Cinderella“), 2016 m. – dar kartą „Džiunglių knyga“ bei Alisos tęsinys „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (angl. „Alice Through the Looking Glass“), pernai kino ekranuose sukosi „Gražuolė ir pabaisa“ (angl. „Beauty and the Beast“) su Emma Watson. Kitais metais numatyti net keturi projektai – Timo Burtono režisuotas „Dambis“ (angl. „Dumbo“), Guy Ritchie kurtas „Aladinas“ (angl. „Aladdin“), Jonas Favreau pristatys „Liūtą karalių“ (angl. „The Lion King“), taip pat pamatysime, kaip naujai atrodys „Dama ir valkata“ (ang. „Lady and a Trump“). O šiemet vaidybinės versijos sulaukė mylimiausias viso pasaulio meškiukas – Mikė Pūkuotukas.

Vaidybiniame filme atgaivinti šio smaližiaus nuotykius patikėta vokiečių režisieriui Marcui Forsteriui. Kol kas jo filmografijoje – 12 ilgametražių juostų, iš kurių labiausiai jo pavardę garsina tokie kūriniai kaip „Monstrų puota“ (angl. „Monster‘s Ball“, 2001 m.), „Niekados šalies beieškant“ (angl. „Finding Neverland“, 2004 m.), „Bėgantis paskui aitvarą (angl. „Kite Runner“, 2007 m.) ir „Paguodos kvantas“ (angl. „Quantum of Solace“, 2008 m.) iš Džeimso Bondo serijos.

Trumpai apie filmo siužetą

Kadaise Šimtamylėje girioje švietė saulė, virš Viržynės dūzgė bitės, linksmai po tiltu čiurleno upelis, draugai rengdavo popiečio arbatėles – nes čia lankydavosi šaunus berniukas, Kristoferis Robinas, kurį visi vadino Jonuku. Deja, tas berniukas vieną dieną staiga tapo per didelis žaisti – saulėtą vaikystės girią pakeitė internato suolas, mieluosius pliušinius bičiulius – bendramoksliai ir griežti mokytojai. Vėliau jam teko dar greičiau suaugti, dar vėliau, jau sukūrusį šeimą, Kristoferį Robiną (akt. Ewan McGregor) gyvenimo realybė pasivijo karo pavidalu. Tačiau ir laimingai grįžęs iš jo Kristoferis Robinas daugiausiai laiko skirdavo ne mylinčiai žmonai Evelyn (akt. Hayley Atwell) ar jo laukiančiai dukrelei Madeleinai (akt. Bronte Carmichael), o darbui lagaminų fabrike. Viskas gal taip ir būtų klostęsi ir toliau, ir pilkas kaip Londono lietus Kristoferio Robino gyvenimas taip ir būtų vienodai tekėjęs tarp nesibaigiančių viršvalandžių, priekaištingų žmonos žvilgsnių, nelaimingų dukrelės atodūsių jam bandant išmikčioti kvailus pasiteisinimus, kodėl šeimai pažadėtą savaitgalį eilinį kartą (vėl!) iškeitė į dar vieną neatidėliotinos skubos darbo projektą. Taigi, viskas gal ir būtų taip klostęsi, bet vieną ūkanotą rytą Šimtamylėje giroje nubudo Kristoferio Robino kadais pamirštas Mikė Pūkuotukas ir, pamatęs kad yra visai vienas, šis pliušinis meškiukas leidžiasi į pavojingą kelionę ieškoti savo draugų. Ar bereikia sakyti, kad toks netikėtas svečias iš vaikystės Kristoferio Robino gyvenimą, į kurį telpa darbas, darbas ir darbas, apverčia aukštyn kojom?

Kaip Kristoferis Robinas tapo Jonuku

Pereinant prie detalesnio turinio aptarimo vis tik norisi skirti dėmesio šiai detalei. Jei, pamatę filmo pavadinimą (ar perskaitę šios recenzijos antraštę) jau pradėjote prunkšti ir piktintis – „Kas čia per nesąmonė, tik lietuviai taip „gudriai“ ir tegali sugalvoti“, tai patartina nusiraminti ir tokių baisių prakeiksmų Lietuvos vertėjams (ir filmų platintojams) nesiųsti. Nes, jei ką, prancūzakalbei auditorijai irgi pristatomas ne Kristoferis Robinas, o Žanas Kristofas.

Gerai, bet prie ko čia Jonukas? Arba, jei tiksliau, kodėl Kristoferis Robinas buvo būtent taip perkrikštytas? Priežasčių reikėtų ieškoti ne begalinėje dabartinių vertėjų fantazijoje, o grįžti daugiau kaip 30 metų į praeitį, kai buvo publikuotas pirmasis lietuviškas A. A. Milne‘o knygos „Pūkuotuko pasaulis“ vertimas. Tenai mažasis berniukas įvardijamas kaip Jonukas. Kodėl taip? Viena priežastis – galbūt toks variantas pasirinktas, kadangi knyga skirta vaikams – galbūt manyta, kad ilgas ir neįprastas užsienietiškas vardas jauniesiems skaitytojams bus per daug sudėtingas. Kita versija – 1984 m. kontekste Kristoferio Robino vardas būtų skambėjęs nedovanotinai nederamai ir pabrėžtinai kontrastingai vakarietiškai su tuomet vyravusia ideologija ir vienintele tiesa. Žinoma, visa tai – tik nepatvirtintos teorijos, bet jei kilo klausimas, kodėl štai staiga Kristoferis Robinas tapo Jonuku, tai atsakymas paprastas – tokios mūsuose šio kūrinio vertimo tradicijos.

Sugrįžimas į Šimtamylę girią

Trumpai, ko gero, taip būtų galima įvardyti šio filmo esmę. Tačiau šiuo atveju Šimtamylė giria tampa daugialype metafora – visų pirma vaikystės, gebėjimo džiaugtis nedideliais dalykais, bei begalinės fantazijos. Suaugęs Kristoferis Robinas irgi tampa metafora – to nuolat skubančio, nuolat užsiėmusio, nuolat bėgančio – tik kur ir nuo ko? – suaugusiojo, pamiršusio ne tik savo šeimą, bet ir patį save – o jei tiksliau, tą viduje glūdintį ir niekad neužaugantį vaiką. Vaiką, kurį taip aiškiai išvysta Mikė Pūkutukas ir visai nemeluodamas Kristoferiui Robinui sako, kad šis nė kiek nepasikeitęs. „Nes tu juk esi tu!“ sako šis mielas menko protelio meškiukas, o jo žodžiai skamba išmintingiau nei pripažintų filosofų traktatai.

Juokas juokais, tačiau Mikė Pūkuotukas (niekada to nebūtumėt pagalvoję?) paprastais žodžiais perteikia Antoine‘o de Saint Exupery „Citadelėje“ išsakytą mintį, kad „tu nesi nei moksleivis, nei sutuoktinis, nei vaikas, nei senis. Esi tasai, kuris išsipildo. Ir jei sugebi atpažinti save kaip siūbuojamą šaką, gerai įsikabinusią į alyvmedį, savo judesiais patirsi amžinybę“ – gal ir netiesiogiai, bet tam tikrą to aspektą. Tas vaikas, kuriuo kiekvienas buvome, visam gyvenimui lieka su mumis ir mumyse – jo negali nutrenkti ir pamiršti palėpėje tarsi seno, nebereikalingo pliušinio žaislo. Tik kartais mes jį vis tik per giliai nustumiame, teisindamiesi tokiais žodžiais kaip „darbas“, „stresas“, „atsakomybės“ „pareigos“ ir panašiai.

Iš kitos pusės „Jonukas“ kalba ne tik apie tą vidinį vaiką ir primirštą gebėjimą fantazija nuspalvinti pasaulį – ši juosta siunčia aiškių aiškiausią žinutę apie teisingą prioritetų sudėliojimą, parodydama, kad dažnai savo laiką, jėgas ir energiją veltui švaistom ne ten, kur to labiausiai reikia. Kitaip tariant, eilinį kartą primenama, kad svarbiausia vertybė – šeima. Šiek tiek per daug tiesmuka ir nuspėjama? Gal ir taip, kita vertus, šio filmo kūrėjai net nebandė gudrauti ir slėpti, kad yra kažkaip kitaip.

Personažai ir aktoriai

Tiesą sakant, jau pats filmo pavadinimas sufleruoja, kam čia bus skiriama daugiausiai dėmesio. Tad nieko nuostabaus kad viskas klijuojasi apie suaugusį Jonuką – Kristoferį Robiną – ir jį vaidinantį Ewaną McGregorą. Tiesą sakant, personažas palieka dviprasmišką įspūdį. Kristoferis Robinas beveik iki pat filmo pabaigos yra irzlus, įsitempęs ir nuobodžiai „sauaugėliškas“ – negelbsti nei žmonos priekaištai, nei liūdnas dukrelės žvilgsnis, net ir netikėtai ant parko suolelio Londone atsiradęs Mikė Pūkuotukas, kurį iš pradžių Kristoferis Robinas yra linkęs laikyti haliucinacija. Galbūt to tokio užsispyrėliško Kristoferio Robino aklumo, laikymosi įsikibus to pilko nelaimingo kasdienybės pasaulio, iš kurio jį ir bando ištraukti meškiukas su raudonu balionėliu, ir buvo nuosekliai laikomasi hiperbolizuotai parodant iki kokio lygio galima nusiristi, tačiau 1) tas nuoseklumas sąlyginis, kadangi tam tikrais tarpais pro nuolat skubančio, tačiau niekur nespėjančio paniurėlio kaukę prasimuša tas vaikystės Jonukas, tik paskui staiga vėl susizgrimbama ir grįžtama prie rimto pavargusio dėdės inkarnacijos; 2) toks atkaklus užsispyrimas ir tiesiog nenoras pamatyti tai, ką baksnoja meduota meškiuko letena, ilgainiui ima atrodyti perspaustas ir neįtikinantis; dėl to 3) pabaigoje dar mažiau įtikina „netikėtas“ Kristoferio Robino praregėjimas. Bet, kita vertus, tai anksčiau ar vėliau turėjo nutikti – gaila, kad buvo pasirinktas antrasis variantas, nes bežiūrint filmą tikrai ne kartą kyla klausimas, kaip kadaise tokia lakia fantazija pasižymėjęs Jonukas tapo tokiu irzliu ir nuobodžiu tipu?

Žinoma, be Kristoferio „Jonuko“ Robino filme yra ir kitų personažų. Vieni iš jų – jo pliušiniai vaikystės draugai. Iš jų daugiausiai progų pasireikšti gauna Mikė Pūkuotukas ir asiliukas Nulėpausis – kiti šmėkšteli daugiau mažiau fragmentiškai. Kalbant apie žmogiškuosius juostos personažus, jų skaičius labai ribotas. Jei neskaičiuotume įkyraus Krisoferio Robino kaimyno, lieka tik šeimos nariai (žmona Evelyn ir dukra Madeleina) ir darbas (šiokių tokių tironiškų polinkių turintis viršininkas (kažkuo primenantis Brutą iš trečiosios Asterikso ir Obelikso serijos „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“ (pranc. „Asterix aux Jeux Olympyques“, 2008 m.), ir užguiti kolegos – biuro pelės, krūpčiojantys nuo direktoriaus menkiausio treptelėjimo koja). Tiesą sakant, visi jie pasitarnauja daugiau kaip priemonės, parodyti, kaip neteisingai prioritetus savo gyvenime dėlioja Kristoferis Robinas.

Tad vertinti aktorių pasirodymą, išskyrus Ewano McGregoro, nelabai yra kaip. O kalbant apie E. McGregoro vaidybą – na, tai tikrai nėra jo karjeros vaidmuo, kita vertus – nelabai to ir buvo galima tikėtis. Tad iš esmės – viskas savo vietose, niekas nei per daug nuvilia, nei nustebina. Gal kai ko būta per daug, gal kai kas per ilgai užsitęsė, kai kas neįtikino – bet už tai pastabas, ko gero, vertėtų adresuoti režisieriui ir scenaristams.

Techninė pusė

Vizualiai tai yra gražus filmas ir režisierius bei operatorius vis palepina žiūrovus ypatingais vaizdais, pvz., filmo pradžioje iš viršaus filmuotų skėčių vaizdu (užuomina į „Šerbūro lietsargius“ (pranc. „Les parapluies de Cherbourg“)?). Į filmo audinį įpinamos minimalistinės knygos iliustracijos, žaidžiama skirtingomis spalvomis ir jų tonais (geltona Šimtamylė Jonuko vaikystės giria, pilkas Londonas, tamsiai žalias ir rūkų apsiaustas dabartinis miškas, kuriame gyvena Pūkuotukas ir visi kiti žvėreliai). Kamera juda nuosekliai ir gražiai, filmo pabaigoje – perteikiamas dinamiškas judėjimas, didesnių montažo duobių taip pat nepasitaiko. Galima pagirti dekoratorių ir kostiumų dalininkų darbą – penktojo dešimtmečio Londonas atkurtas labai įtikinamai. Animacija ir kompiuterinė grafika akies nerėžia – galbūt tik iš pradžių reikia šiek tiek laiko apsiprasti, kad Mikė Pūkuotukas (ir didžioji dalis likusios kompanijos) yra gerokai aptriušę pliušinukai. Fone skamba švelni instrumentinė (daugiausia fortepijono) muzika.

Reziumė

„Jonukas“ – tai šiltas, jaukus ir mielas filmas, gal kiek ir per daug akivaizdžiai ir tiesmukai, bet neerzinančiai primenantis paprastas gyvenimiškas tiesas, kad nieko nėra svarbiau už šeimą ir kad negalima pamiršti to vaiko, glūdinčio kiekviename iš mūsų, kaip svarbu džiaugtis nedideliais dalykais (pavyzdžiui nauja medaus puodynėle ar balionėliu) ir kad vaizduotė yra galingas ginklas, prieš kurį krenta net baisūniški rambliai. Tad nesibaidykite pavadinimo – čia tas pats Jonukas iš vaikystėje suskaitytos, o dabar jau gal pageltusios knygos, kviečiančios kartu su pasiilgtais personažais vėl sugrįžti į Šimtamylę girią.

8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles