Los Andžele gyvenanti ir dirbanti australė Alethea Jones, kuri pati kartais filmuojasi televizijos serialuose, – dar tik pradedanti režisierė. Iki šiol jos filmogafijoje – penki trumpametražiai, gana neblogai įvertintas visai šeimai skirtas televizijos filmas „A History of Radness“ (2015 m.), bei keli televizijos serialai. Netolimoje ateityje jai patikėta sukurti vaidybinį filmą apie lėlę Barbę. Tačiau šie metai A. Jones ypatingi (ar bent jau pagal idėją, turėtų būti) – kino sales pasiekė jos pirmasis ilgametražis filmas – komedija „Kai šėlsta mamos“ (angl. „Fun Mom Dinner“), kuri JAV užsidirbo „R- rated“ cenzą (atitinka lietuvišką N-18). Filmo premjera įvyko per šiemetinį Sandanso festivalį. Žinoma, pirmasis filmas – nekasdienis įvykis, tačiau, panašu, kad šios jaunos režisierės pirmasis blynas taip prisvilo, kad dar ilgai teks spjaudytis degėsiais.
Trumpai apie filmo siužetą
Keturias panašaus amžiaus, tačiau visiškai skirtingas mamas – nuo „Instagram“ socialinio tinklo priklausomą Džeimę (akt. Molly Shannon), advokatės karjerą dėl šeimos paaukojusią Emilę (akt. Katie Aselton), pasiturinčiai gyvenančią pikčiurną Keitę (akt. Toni Colette) ir beveik jūrų pėstininkę Melani (akt. Bridget Everett) – vienija nebent tai, kad lengviau atsikvėpti jos visos gali tik tada, kai vaikai saugiai leidžia laiką darželyje ar priešmokyklinėje grupėje ir nebando nei sugriauti namų, nei nudobti vienas kito, nei groti mamų nervų likučiais. Dar daugiau – nors Keitė ir Emilė yra draugės, Keitė demonstruoja akivaizdžią antipatiją mokyklos automobilių stovėjimo aikštelėje dirbančiai ir eismą reguliuojančiai Melani. Tačiau taip jau nutinka, kad Džeimė ir Melani prikalbina geruolę Emilę prisijungti prie jų ir vieną vakarą pailsėti nuo vaikų, vyrų bei namų rūpesčių. Emilė į restoraną nusitempia ir nieko neįtariančią Keitę. Na o toliau… Vakaras pamažu įsisiūbuoja – tiek į miestą išlėkusioms mamytėms, tiek su atžalomis namuose likusiems tėtukams…
Beveik taip pat blogai, kaip ir galima tikėtis
Jei vien išgirdę / perskaitę filmo pavadinimą arba išvydę plakatą nusprendėte, kad šitam filmui iš anksto galima braukti riebų kryžių ir kad iš jo nieko doro nebus, buvote ir esate visiškai teisūs. Toks filmas a priori yra užprogramuota katastrofa. Kita vertus, labai abejotina, ar A. Jones ir visa filmo kūrybinė grupė bent pabandė padaryti kažką geriau, nei kad išėjo, ar tokia ir buvo pradinė intencija – tiesiu taikymu į pagrindinius Auksinių aviečių favoritus. Tiesa, teisybės dėlei vis tik tenka pripažinti, kad filmas nėra toks absoliutus blogis, kokio galima tikėtis iš pavadinimo ir plakato, bet vis tiek pakankamai blogas, kad būtų verta dėl jo gaišti laiką.
Visų pirma – scenarijus. Kaip ir galima nuspėti iš anksto, filmas plėtojasi pagal klišinį, banalų ir daugiau mažiau nuspėjamą bei kartais savo absurdiškumu tiesiog nokautuojantį scenarijų. Vienintelė intriga – ar galima dar blogiau? Ir nors iš anonso buvo galima susidaryti vaizdą, kad siužetas skils į dvi linijas – linksmai pramogaujančių (kur jau ten) mamyčių ir į visišką desperaciją puolusių tėtukų – taip ir yra, tačiau nei itin didelių linksmybių, nei itin didelio chaoso nepamatysite. Iš vienos pusės – gal ir gerai, kad nebuvo pasiduota visiškam nukvakimui, kita vertus – filmo tai neišgelbėjo ir tenka nuobodžiai stebėti statišką vyksmą bare bei dar statiškesnį – namuose likusių personažų. Kitaip tariant, tiek iki nežinia kiek užstrigęs vyksmas karaoke bare, tiek palaimingi vyriški pašnekesiai apie apklotėlius ir gadinamą orą, vaikus palikus už užtrenktų durų, atrodo gerokai nuvėsę ir išsikvėpę dar net anksčiau, nei pradeda atsibosti.
Ir tai – ne vienintelis neišnaudotas aspektas. Pavyzdžiui, Keitės ir Melani priešprieša galėjo įžiebti daugiau ugnies, bet viskas užgęsta dar filmo pradžioje surūkius „taikos pypkę“ (o jei tiksliau – taikos elektroninę cigaretę), po kurios tampama beveik geriausiomis draugėmis.
Galbūt šio filmo problema yra dar ir tai, kad A. Jones bandė užgriebti per daug. Galbūt ji bandė savo komedijai suteikti šiokį tokį antrą sluoksnį, paraleliai imdamasi narplioti Emilės ir Tomo (akt. Adam Scott) santuokos krizę. Tačiau ją išnarplioja… niekaip, priežastys perbėgamos labai paviršutiniškai, o sprendimas – toks šleikščiai saldus ir apklijuotas blizgučiais (ir jūs greičiausiai nenorėtumėte sužinoti daugiau detalių prie ko tas saldumas ir prie ko tie blizgučiai).
Žodžiu, jei pasakyčiau, kad šiame filme netrūksta vulgarumo, absurdo ir banalumo, tai tebūtų švelnus eufemizmas to, kas dedasi ekrane. Na, paaiškinkite kas nors, dėl kokios, ko gero, vien tik nežemiškoms jėgoms žinomos priežasties, suaugusi sveiko proto moteris (net jei ir truputį išgėrusi ir parūkiusi žolės) turėtų ne tik kad nusipirkti skaisčiai žydrą (!) vienaragio (!!) kostiumą, bet dar ir jį apsirengti ir dėvėti viešumoj??? Nebent taip drastiškai iš tiesų norėta iliustruoti svaigalų ir kvaišalų daromą žalą.
Kitaip tariant – „Kai šėlsta mamos“ yra visiškai nejuokinga komedija, kurios pastangos veikiau sukelia dantų skausmą, nei išspaudžia šypseną. Nors salėje buvo ir daugiau žiūrovų, kurie, tikiu, į šį filmą, priešingai nei aš, atėjo savo noru, vis tik tuos kartus, kai kas nors juokėsi, galima suskaičiuoti ant pirštų. Kaip komedijai – šiek tiek prastoka, ar ne?
Personažai ir aktoriai
Dar viena šio filmo problema – o jei tiksliau – ne dar viena, o ta pati – originalumo stokos ir banalumo pasekmė – šabloniški personažų tipažai. Geruolė Emilė tampa lyg ir pagrindine šios juostos veikėja, nes jos situacijai skiriama daugiausiai dėmesio – tiek iš vienos (Emilės), tiek iš kitos (Tomo) pusės bandoma aiškintis jų atšalimo priežastis. Ir Emilei pats likimas (filmo scenaristų pavidalu) atsiunčia gana intriguojantį pasiūlymą, kuris į tvarkingą (neskaitant vaikų keliamo chaoso) ir nuobodų gyvenimą gali įnešti šiokių tokių spalvų. Tačiau ar Emilė jį priima? Ir apskritai, ar elgiasi kaip normali emancipuota moteris, o ne sentimentali višta? Atsakymo, ko gero, nereikia konkretizuoti. Tad Emilė ir ją suvaidinusi aktorė Katie Aselton yra plokščios ir neįdomios, nors ir gauna daugiausiai ekrano laiko.
Kitos trys mamytės pasislenka šiek tiek į šoną. Toni Colette vaidinama Keitė bent iš pradžių atrodo kaip tas kabliukas, kuris galėtų jei ne ištempti, tai bent jau šiek tiek nuo grindų lygio kilstelti visą šią samplaiką, pretenduojančią į filmo pavadinimą. Deja, kaip jau minėjau – jos paniurėliškas personažas gana greitai transformuojamas į beveik tokį patį plokščią kaip jau aukščiau aptarta Emilė, veikėją, nors kartais vis įsiterpia su savo ironiškomis pastabomis.
Tačiau Keitės ir Emilės personažams pasisekė šiek tiek labiau nei Melani ir Džeimės. Jei dėl pirmųjų dviejų – aišku, kad jų vaikus tąvakar globoja tėčiai, tai likusių dviejų šeiminis gyvenimas lieka beveik nepraskleistas. Vėlgi – tai du personažai – tipažai. Tvirta ir stotinga Melani savo jėga, greičiu ir ištverme nepadarytų gėdos nė specialiajai sukarintai rinktinei. Tuo tarpu apie Džeimę aišku tik tiek, kad ji viską fotografuoja ir tuoj pat kelia į socialinio tinklo „Instagram“ paskyrą, kad yra išsiskyrusi ir kad ieško potencialaus kavalieriaus.
Dar mažiau ką galima pasakyti apie vyrų aktorių pasirodymą. Robas Huebelas vaidina Keitės sutuoktinį Endrių, o įtartinai į jauną Tomą Cruise‘ą panašus Adamas Scottas – Emilės antrąją pusę Tomą. Na dar yra Adamas Levinas (Lukas), kuris gražiai atrodo ir Paulas Rustas (Baris), kurio, ko gero, vienintelio pasirodymas šioje juostoje pareikalavo bent minimalių vaidybinių pastangų. Kita vertus – vyriški personažai – taipogi tipažai. Gal ne tokie akcentuoti, kaip moteriškieji, bet taip pat aiškiai matyti, kad Endrius užima tarsi daugiau išmanančio draugo ir bonus pater familias poziciją, Tomas – įsitempęs darboholikas, visiškai atitrūkęs nuo namų kasdienybės, Lukas – seksualus romantikas, o Baris – toks šiuolaikinės civilizacijos padarinys – pusiau hipsteris, pusiau metroseksualas, akivaizdžiai veganas (ar net koks nors monovalgis) ir abstinentas – žodžiu, etiketė – gerokai trenktas, bet visai mielas ir, reikalui esant, pakankamai naudingas. Lyg ir šiokie tokie charakteringi bruožai? Deja, viskas taip ir lieka paviršiname lygmenyje.
Techniniai dalykai
Žinoma, iš tokio filmo kinematografijos meno techninių viražų tikėtis, ko gero, būtų per daug. Kameros darbas nenustebina absoliučiai niekuo – na, gal buvo vienas kitas neblogai sukomponuotas kadras, bet ne daugiau. Labiausiai vargina paralelinis filmo montažas – nuolat šokinėjama nuo to, kas dedasi miesto centre, prie to, kas (ne)vyksta Endriaus namuose. Garso takelis aiškiai parinktas sukelti sentimentus – jis nusitaiko į tuos (ar, jei tiksliau – į tas), kam šis filmas yra adresuojamas – o būtent – panašaus amžiaus, kaip pagrindinės keturios veikėjos, moteris. Tas, kurioms dabar maždaug keturiasdešimt metų ir kurių vaikystės/ paauglystės hitas buvo „99 Luftaballons“.
Reziumė
Nors ir sakoma, kad apie knygą nederėtų spręsti iš viršelio – vadinasi, apie filmą – iš jo plakato, anonso ar tiesiog pavadinimo, – šįkart galite būti tikri – juostos „Kai šėlsta mamos“ atveju nuojauta jūsų neapgauna. Šis filmas yra silpnas kur bedurtum – maža to, kad ir taip nestokoja trūkumų (klišinis scenarijus, klaiki režisūra, šabloniški iki absurdo šaržuoti personažai), bet dar ir nesugeba išnaudoti tų minimalių paties susikurtų privalumų (personažų konflikto, flirto intrigos, vaikų keliamo chaoso – kas galbūt bent šiek tiek išjudintų maždaug ties filmo viduriu į letargo miegą nugrimzdusį, bei iš jo taip ir nebeprisikėlusį veiksmą). Vulgaru, neskoninga ir nejuokinga. Labai norėtųsi tikėti (ir palinkėti) – kad visa tai – dėl režisūrinės patirties stokos ir kad ši juosta taptų gera pamoka pačiai A. Jones, kokių filmų nereikia kurti.
