Recenzija

Keršto kelias

Destroyer

Keršto kelias
N-16Drama, Veiksmo, Kriminalinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
120 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Karyn Kusama

Vaidina:

Nicole Kidman, Toby Kebbell, Tatiana Maslany

Platintojas:
UAB VLG filmai

7.3
Recenzijos autorius:
8.3
Redakcijos vertinimas:
6.5
Lankytojų vertinimas:
7.2

Recenzijos autorius:

Airida Mėta

Paskelbta:

2019 02 20

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesMetacritic

Štai į kino teatrus atkeliavo naujas filmas, norintis pakalbėti jums apie kerštą. Ne naujai iškepta aktorė, bet naujame, kitokiame nei įprastai, amplua; ir ne nauja keršto (ir jo kainos) tema. Tačiau parodyta šiek tiek kitokia perspektyva, nei, manau, jūsų (ir mano) išankstiniai spėjimai galėtų sufleruoti. Sutikite – tai „Keršto kelias“, kuriuo nusprendė eiti režisierė Karyn Kusama.

Užkietėjusi amerikiečių režisierė, savo filmografijoje įsirašiusi virš dešimtį sukurtų filmų, toli nuo mėgstamų dramų ir trilerių nenuklydo. Į plačiuosius ekranus grįžusi su nauju darbu, ir stipriu vardu aktorių titruose. Šio naujojo filmo siužetas pasakoja apie detektyvę Eriną Bel (aktorė Nicole Kidman) prisivijusią praeitį, ir bandymą ją ištaisyti. Būdama tik pradedančioji pareigūnė, prieš 17 metų ji atlikdama slaptą tarnybą ne tik paslydo, teisingumą slapta išmainiusi į pinigus, bet ir dėl to, neplanuotomis aplinkybėmis, paaukojo kolegos gyvybę. Ir štai po daugelio metų seni sėbrai netruko prisiminti turintys nebaigtų sąskaitų. Tad šis filmas – apie paieškas: kaltųjų ir tokiais nesijaučiančių, sąžinės ir kaltės ribų.

Pagrindinį filmo vaidmenį atlieka visiems puikiai žinoma aktorė Nicole Kidman. Nors nėra ji tik vieno tipažo filmų aktorė, tačiau šiame, „Keršto kelyje“ ji sugebėjo nustebinti naujomis aktorystės spalvomis, kokių jos vaidyboje dar neteko matyti. Personažas čia pakliuvo tikrai nelengvas – jau vien pirmuosiuose kadruose matoma pagrindinė herojė – „susibaigusi“, papilkusiu veidu ir be lašo gyvasties likusi „teisingumo“ persona. Grimo specialistai čia irgi nudirbo titanišką darbą, bet apie juos vėliau. Dalykai, kurių grimu nepaslėpsi – vaidyba. Atrodo, kad ne tik Nicole veido mimikos pakluso scenarijui, tačiau ir jos visa pakumpusi poza, ar net toks sakytum paprastas dalykas kaip herojės eisenos maniera – tikrai priminė ligotą, kaltės iškankintą žmogų, kad ir kokioje situacijoje ją rodytų. Ir jei išankstinės nuostatos kuždėjo, kad ką gi šiame filme gali nuveikti žymioji porcelianinio trapumo blondinė, tai gausiu eiti savąjį kentėjimo kelią, kad tokias neteisingas mintis ir netikėjimą atpirkčiau.

Labiausiai pavykęs, nustebinęs ir techninę filmo pusę į kitą lygį iškėlęs darbas – grimo meistrų. Filme, kuriame daug stambių planų, herojės rodymo iš labai arti, tarytum kvėpuojančios žiūrinčiajam į veidą, – klaidų atliekant nekokybiškus aktorių grimus, būti negali. Ir tas kiekvienas kadras, iš kurio į mus žvelgia gyvenimo išvargintas veidas – toks tikras, kad skauda net žiūrėti. Toks tikras, kad jau nežinai, ar nepraleidai kokių faktų apie aktorę, ar šioji iš tikrųjų taip greitai nepaseno. Pajuodę paakiai, papilkėjusi veido oda, strazdanos, raukšlelės aplink lūpas ir akis – viskas buvo tikra, kad nei viena preciziško žiūrinčiojo akis neturėtų patikėti, jog čia slypi klasta. Gal tik vienintelis šį medų pagadinęs dalykas – herojės plaukų perukai, kurių darbas atrodyti kaip tikriems plaukams dažniausiai ir nepavyksta daugumoje filmų. Bet maža čia bėda buvo, jei ji iš viso buvo.

Istorija pasakojama ne linijiniu naratyvu. Tai dar vienas aspektų, kodėl šis filmas netampa visiškai eiliniu trileriu. Ieškant sėbro, sumaniusio priminti praeities klaidas, vyksta ne tik paieška – viso filmo metu vis nusikeliama į praeitį, kur ir sužinome, kas čia nutiko. Iš pradžių tai kiek provokuoja, įtempus visus pojūčius tenka gaudyti visus siužeto vingius, kad suprastum, kas ir kodėl čia vyksta. Tokia pasakojimo maniera žinoma nėra naujiena, bet šiuo atveju labai pasitarnavo keliant susidomėjimą ir įtampą, kai visa istorija it dėlionė susidėlioja aiškiai tik pačioje pabaigoje. Nors ta pabaiga galėjo ateiti ir kiek greičiau – pabaigoje jaučiamas šioks toks užtempimas, atrodė, kad iškirpus dalį scenų, viskas vis dar liktų aišku ir kokybė nuo to nenukentėtų.

Svarbiomis paveikumui šio filmo detalėmis tapo ir garso takelis bei montažas. Muzika – tik instrumentinė, be žinomų dainų su žinomais žodžiais. Tačiau ji netapo nuobodi, net atvirkščiai – buvusi ten, kur reikėjo, gal kartais netikėtai, tačiau išpildžiusi savo paskirtį. Montažas bei pasirinktos scenos apskritai – irgi buvo tolokai nuo standartų. Jei įsivaizduojame trilerį, ypač kur teisėsaugos pareigūnas tiria kokį nusikaltimą ir gaudo blogiukus, tai dažniausiai jame gana didelė dalis laiko praleidžiama mašinoje, lakstant miesto gatvėmis, nes jei juk trileris – tai reikia kažką gaudyti. Šiame kelyje to bėgimo rodoma daug nebuvo – jei viename kadre herojė sėdi mašinoje, tai kitoje jau išlipusi eina pro vaikėzus, gatvėje bandančius atlikti triukus su riedlentėmis, o dar sekančiame – ji jau kur nors viduje, kalbinanti potencialų informacijos atskleidėją, kur ji galinti rasti ieškomą asmenį. Visi šie techniniai sprendimai lemia filmą esant ne kaip pagal taisykles sukonstruotą kietą trilerį, o minkščiau ir kūrybiškiau išspręstą dramą.

Nepasiduokit išankstinėms nuostatoms išgirdę filmo žanrą. Nes „Keršto kelias“ – stilingas, paveikus tiek aktoriais, tiek technine puse, filmas. Ir galbūt daugiau drama, kvestionuojanti, ar įmanoma atpirkti kaltę, ir kokie keliai tam galimi, nei trileris. Arba patys nuspręsite, kuri pusė laimi jums. Nes bet kokiu atveju – abejingų neliks.

8.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
7
Kinematografija:
8.5
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D