Recenzija

Knygynas

The Bookshop

Knygynas
N-13Drama

Metai:
2017 m.

Trukmė:
113 min.

Šalis:
Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija

Režisierius:

Isabel Coixet

Vaidina:

Emily Mortimer, Bill Nighy, Hunter Tremayne, Honor Kneafsey

Platintojas:
Best Film

7.1
Recenzijos autorius:
6.8
Redakcijos vertinimas:
6.5
Lankytojų vertinimas:
8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 09 17

Ispanų režisierė Isabel Coixet jau senokai įsitvirtinusi kino rinkoje ir žinoma tiek gimtinėje, tiek už jos ribų. Kino kūrėjos karjerą ji pradėjo dar devintajame dešimtmetyje ir iš karto už savo pirmąjį ilgametražį „Per senas mirti jaunas“  (isp. „Demasiado viejo para morir joven“, 1989 m.) pelnė Goya apdovanojimą kaip geriausia debiutuojanti režisierė. Dabar jos filmografijoje – 18 juostų, o įvertinimų kolekcijoje – 50 įvairių apdovanojimų ir 30 nominacijų. Trys jos filmai – „Mano gyvenimas be manęs“ (isp. „Mi vida sin mi“, 2003 m.), „Elegija“ (angl. „Elegy“, 2008 m.) ir „Niekas nemėgsta nakties“ (isp. „Nadie quiere la noche“, 2015 m.) rodyti tarptautinio Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje ir pretendavo į pagrindinį festivalio prizą Auksinį lokį; 2009 m. jos režisuotas draminis trileris „Tokijo garsų žemėlapis“ (angl. „Map of the Sound of Tokyo“) dalyvavo Kanų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje. Nemažas ir vietinių „ispaniškų Oskarų“ – Goyų – derlius – iš viso I. Coixet filmai laimėjo šešis apdovanojimus. Šiemet, tiesa, susidarė kiek dviprasmiška situacija – nors pagal laimėtų statulėlių skaičių surinkusi net dešimt jų nepavejama buvo Aitor Arregi ir Jono Garaño režisuota istorinė drama „Milžinas“ (bask. „Handia“), vis tik du svarbiausius apdovanojimus – geriausio filmo ir geriausios režisūros kategorijose – nuskynė I. Coixet anglakalbė juosta „Knygynas“, šiemet taip pat rodytas Berlyno kino festivalio nekonkursinėje programoje. Tad koks tas geriausias pernai metų ispaniškas filmas?

Trumpai apie filmo siužetą

1959-ieji, Anglija. Į nedidelį pakrantės miestelį atsikrausto jauna, neseniai vyro netekusi našlė Florens Gryn (akt. Emily Mortimer). Didžiausia šios jaunos moters, nuo mažumės mėgstančios skaityti, svajonė – atidaryti knygyną ir skaitymo džiaugsmu dalytis su kitais miestelio gyventojais. Nepaisydama kliūčių ji įsikrausto į seną apleistą namą ir paverčia jį knygynu. Tačiau mažo pakrantės miestelio kasdienybė daugiausiai apsiriboja žvejyba ir žuvies pardavimu, knygos domina nedaugelį – nebent atsiskyrėlį vienišių ir keistuolį našlį Edmundą Brandišą (akt. Bill Nighy), bet jis nėra nusiteikęs kelti kojos iš savo namų. Tačiau ilgainiui Florens knygynas tampa susidomėjimo, apkalbų ir net pasipiktinimo objektu, nes – tik pamanykite – čia pardavinėjamos tokios „nepadorios“ ir skandalingos knygos kaip „Lolita“ ar „451° Farenheito“. Be to, vietinė damutė Violeta Gamart (akt. Patricia Clarkson) mieliau tą seną namą paverstų meno centru, tad Florens knygynas jai labai užankščia ir ji imasi visų priemonių jaunąją našlę išūdyti iš miestelio. Tačiau Florens nėra palikta vieniša – gal kiek netikėtai jai pačiai pamažu ji įgyja šalininkų.

Kaip vanduo šokoladui

Jei esate matę Lasse‘ės Hallströmo režisuotą Joanne Harris knygos „Šokoladas“ (angl. „Chocolat“, 2000 m.) ekranizaciją, galima sakyti, kad matėte ir „Knygyną“. Šis filmas sukurtas pagal Penelope‘s Fitzgerald romaną, tačiau savo siužetine linija kūriniai tokie panašūs, kad nori nenori, ima suktis mintys apie šiokį tokį plagijavimą (tiesa, P. FItzgerald „Knygynas“ išleistas 1978 m., o J. Harris „Šokoladas“ pasirodė po daugiau nei dviejų dešimtmečių).

Sutapimų daug, gal net per daug. Abiejų istorijų veikėja – jauna vieniša moteris, atsikraustanti į mažą miestelį ir pradedanti savo verslą, kuris iš pradžių piktina konservatyvią visuomenę, tačiau kuo toliau, tuo labiau vilioja ir traukia bent jau slapčia nuo kaimynų išbandyti tai, kuo viešai visi piktinasi ir smerkia. Tik vienu atveju tai yra knygos, kitu – šokoladas. Abiejų pasakojimų pagrindinės veikėjos sulaukia tiek gausių priešininkų, tiek keleto užtarėjų. Jas abi lydi nedidelės mergaitės – „Šokolado“ Vianą – jos dukra Anuk, o „Knygyno“ Florens – vietinė miestelio gyventoja Kristina (akt. Honor Kneafsey). Tiek subtilios linijos su romantikos prieskoniu, tiek abiejų kūrinių finalai yra stebėtinai panašūs.

Šaltokas Anglijos peizažas

Vis tik „Šokoladas“ kuria ir pateikia „pasaką suaugusiems“, kur viskas gal kiek per saldu, bet žinome, kad išsisklaidys, sulig ta akimirka, kai nurysime paskutinį šokoladinio triufelio kąsnelį. „Knygyne“ to magiškumo nėra ir jo truputį trūksta. Kita vertus – nors abi situacijos atrodo galbūt šiek tiek hiperbolizuotos, vis tik turbūt lengviau įsivaizduoti dorovingą visuomenę, pasipiktinusią nepagrįstu pataikavimu skonio receptoriams skatinančia  šokoladine, nei knygynu – net jei lentynose ir yra viena kita prieštaringo turinio knyga.

Galbūt tai ir yra esmė, ko labiausiai trūksta „Knygynui“, ir kuo kaip tik žavėjo „Šokoladas“ – skirtinga atmosferos „temperatūra“ ir distancija su žiūrovais. „Šokoladas“ atmintin įstringa kaip šiltas filmas, įtraukiantis žiūrovus į savo saldžių vilionių pasaulį – tokią nuotaiką padeda sukurti ir „minkštos“, šiltos spalvos. O štai „Knygyne“ dominuoja skaidrios, bet pakankamai vėsios spalvos, išgrynintos, bet griežtokos formos.

Personažai ir aktoriai

Kaip jau minėta, filmo centre atsiduria jauna našlė Florens. Filmo pradžioje nelabai daug ką žinome apie šią moterį, tačiau situacija filmo pabaigoje per daug nepasikeičia. Nežinome Florens praeities, nežinome, kaip klostytis jos ateitis. Florens santūriai angliškai įkūnijo Emily Mortimer.

Jei Florens yra šio pasakojimo centras ir ašis, aplink ją ima lipdytis kiti personažai. Atitinkamai pagal santykį su Florens jie susiskirsto į geruosius ir bloguosius. Neabejotinai didžiausia šios juostos blogiukė yra ponia Violeta Gamart – įsivaizdinusi provincijos damutė, pati sau įžymybė, įsivaizduojanti, kad elgiasi pavyzdingai, bet tuo pačiu metu besiimanti pačių niekšingiausių būdų savo kėslams įgyvendinti. Violeta yra aksiomos, kad tikslas pateisina priemones personifikacija. Ją įtikinamai suvaidino Patricia Clarkson – tiek įtikinamai, kad ilgainiui šis personažas iš tikrųjų ima kelti antipatiją.

Tarp Violetos ir Florens sukasi toks slidus žaltys Milo Nortas, žavintis savo akinama šypsena ir nepriekaištinga šukuosena. Vis tik nelabai aišku, kodėl Florens, aiškiai suprasdama Milo prielankumą Violetai, vis tik juo pasitiki – kartais net ir pernelyg smarkiai. Kaip personažas Milo yra įdomus ir patraukiantis, o scenas su juo smagu stebėti, vis tik Florens istorijoje buvo galima apsieiti ir be jo. Tačiau jį suvaidinęs britų aktorius James‘as Lance‘as savo darbą atliko idealiai. Šis personažas kelia sukelia dvejopas emocijas – viena vertus, vien jo pasirodymas žada intrigą ir dėl to norisi jį matyti kuo dažniau, kita vertus, aiškiai ir nedviprasmiškai leidžiama suprasti, koks bjaurybė jis vis tik yra.

Gerieji personažai savo ruožtu ne tokie įdomūs. Apie Kristiną, kuri yra šios istorijos pasakotoja, per daug nėra ką pasakyti – iš esmės tai balastinis personažas, reikalingas labiau kaip priedas, o ne kaip būtinybė. Ją suvaidino jaunoji britų aktorė Honor Kneafseay. Kristinos personažas per filmą neevoliucionuoja, pokytis žodžiu išsakomas pačioje pabaigoje. Tad jaunosios aktorės pasirodymas irgi vertintinas atitinkamai pagal aplinkybes – tinkamas pagal esamą vaidmenį, bet neišskirtinis.

Na ir galiausiai – Edmundas Brandišas, keistuolis atsiskyrėlis našlys, plėšantis knygų viršelius, jei tik ant jų leidėjai sumąsto užploti autoriaus nuotrauką. Iš pradžių vaizduojamas kaip paniurėlis jis pamažu šiek tiek persiauklėja ir iš jo pusės prasideda šioks toks klimato atšilimas. Deja, tai didžiausia šio filmo personažo transformacija, o drungna romantinė linija taipogi tokia ir telieka. Šį personą įkūnijo Billas Nighy – puikiai žinomas iš „Karibų piratų“ (angl. „The Pirates of the Caribbean“) serijos, kaip „Skrajojančio olando“ kapitonas Deivis Džounsas. Santūrus ir profesionalus pasirodymas iš patyrusio aktoriaus – tiek, kiek ir galima tikėtis, tačiau ir nieko stebuklingo.

Techniniai dalykai

Juosta pasižymi subtilumu. Gražiai judanti kamera atveda žiūrovus į Florens knygyno užkaborius. Dominuoja aiškios, apibrėžtos formos ir skaidrios, pastelinės, tačiau šaltos spalvos. Daug pilkos, melsvos, net ir naudojama dienos šviesa prisideda prie to šaltumo įspūdžio ir taip kuria distanciją su žiūrovais. Sunku pasakyti, ar to ir buvo siekta, tačiau galutinis rezultatas – estetiškas, vizualiai gražus, bet truputį be gyvybės. Fone skamba neįkyri lengva, dažniausiai pianinu atliekama muzika.

Reziumė

„Knygynas“ – subtilus, estetiškas, tačiau kartu melancholiškas ir nuo žiūrovų gerokai atitrūkęs pasakojimas. Mačiusiems 2000 m. juostą „Šokoladas“ čia bus per daug panašumų ir sutapimų – atrodys, kad tai tiesiog į kitą erdvę perkelta ta pati istorija. Pažiūrėti verta nebent jei tikrai dievinate viską, kas susiję su knygomis ir literatūra, – vien jau iš pavadinimo aišku, kad bibliofilams mielų vaizdų čia netrūks. O visiems kitiems – tai tiesiog gražus, bet gyvybės ir gylio ryškiai stokojantis kino paveikslas.

6.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
6
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D