Moteris, šturmavusi pirmąją dvidešimtojo amžiaus pusę novelėmis, žurnalistiniais įgūdžiais, aktoryste ir mimų teatru. Dar štai parašiusi populiarumo sulaukusią novelę „Gigi“, ir buvusi nominuota Nobelio literatūros premijai 1948-aisiais. Ji – Sidonie-Gabrielle Colette, apie kurią daugelis turbūt sužinos tik dabar. Dėl to kaltas kino ekranus užimti ketinantis filmas „Koletė“, pasakojantis šios mistiškos moters istoriją.
Wash‘as Westmoreland‘as – režisierius, ryžęsis atgaivinti Koletės populiarumą šių dienų žmonėms. Filme pagrindinį herojės vaidmenį atlieka Keira Knightley, jos vyrelį Vilį – Dominic‘as West‘as. Istorija gan (ne)paparasta – mergina iš provincijos, Koletė, išteka už Paryžiuje garsaus rašytojo Vilio. Pritrūkęs jam rašančių rašytojų, paskatina tą daryti savo žmoną. Jos kurta, bet jo vardu išleista knyga apie drąsią, laisvės ir lytiškumo stereotipus laužančią moterį, Klodinę, – tampa bestseleriu ir pakartotinų tiražų sulaukusia knygų serija. Žinoma turi ateiti ir metas, kai norisi pripažinti tiesą ir ant viršelio išvysti tikrąjį autoriaus vardą. Tačiau tai nėra pagrindinis šios istorijos akcentas – laisvė (ne)rašyti, eksperimentuoti santykiuose ir būti tikra prieš pačią save – štai apie ką yra šio filmo siužetas.
Westmoreland‘ui tai ne pirmasis bandymas nagrinėti moters pasaulį – bene garsiausias jo darbas yra prieš ketvertą metų sukurta juosta „Ta pati Alisa“ (orig. „Still Alice“), pelniusi aktorei Julianne Moore netgi Oskarą kaip geriausiai aktorei. Save vadinančiam „queer“ filmų kūrėju, temą kurti filmą apie Koletę padiktavo pats gyvenimas. Ar tiksliau gyvenimo ir kūrybinis partneris Richard‘as Glatser‘is, prieš pat paliekant šį gyvenimą 2015-aiaisiais, išreiškęs norą sukurti filmą būtent apie Koletę, ir dar spėjęs kartu su Wash‘u parašyti filmui scenarijų. Turbūt negalima nesutikti, kad tokių temų būtinybė, įkvepiantys pavyzdžiai yra reikalingi parodyti net ir mūsų dienų (ne)steriliai (ne)tobulame pasaulyje (galite pasirinkti patys, kuriai taip-ir-ne pusei pritariate).
Turiu pripažinti, kad filmas nebuvo visai toks, kokio tikėjausi. Susidariau išankstinį įspūdį, kad siužetinė linija bus aiški – moteris ne savo vardu išleidžia populiarumo sulaukusią knygą, ir štai du trečdalius filmo laiko ji bando tą vardą susigrąžinti ir įrodyti pasauliui, kokia jos tikrasis vaidmuo jame. Tačiau teko nustebti šio – kovos – momento belaukiant. Istorija rutuliojosi veikiama daugiau sutikimo nei prievartos (išskyrus (kartais) prievartą rašyti, tačiau ne kokiu vardu kūrinius pasirašyti), ir nukrypstanti į daug gyvenimiškų, mūzas vaikančių situacijų. Ir jei atrodė, kad tas pripažinimo tikslas bus vienintelė visko kulminacija – teko nusivilti, nes istorija panašesnė į lipdinį iš įvairių, vienodą svorį turinčių dalių. Tiek rašymas, tiek „nukrypimas“ nuo standartinės santuokos įsipareigojimų į artimą moterų draugiją, ar net kelnių vilkėjimą (kas buvo greičiau maištas nei norma, kaip dabar).
Kalbant apie kostiumus, gerai išpildytas to laikmečio stilius. Koletė ir savo apranga vaizduojama kaip kukli mergina, dėvinti tas pačias sukneles, ir drąsiai maištaujanti tada, kai jau pasiryžusi maištui ir… kelnėms. Nėra perdėto teatrališko, suknelių pūstumo. Atskleidžiamas epochos lūžis per kostiumus. Galima buvo paslysti dalį filmo biudžeto paskiriant įvairiausiems kostiumams, tačiau džiugu, kad filmo autoriai prisiminė, jog herojė nebuvo tokia turtinga ir kiekvienoje naujoje scenoje naujais kostiumais nevilkėjo.
Vaidinti tokio žanro, kostiuminėje dramoje, nebuvo naujiena ir pagrindinei aktorei Keirai Knightley. Išlaikiusi tą patį manieringumą, kuris kartais pradeda erzinti, nes nelabai keičiasi, kad ir kokiame filme tektų vaidinti, tačiau čia, demonstruojant save „gelbėjančią“ ir savus norus pildančią stiprią moterį, tas suteikia įtaigumo. Dažniausiai. Jai antrinęs Dominic‘as West‘as, įkūnijęs Vilį, kartais irgi šiek tiek perspausdavo, tačiau žinant, kad jo personažas dažnai – tiesiog šiknius, gal nebuvo ir ko perspausti.
Antroje filmo pusėje yra keletas režisūrinių tvistų, kurie žiūrinčiajam susuka galvą ir priverčia pagalvoti: tiesa tai herojės gyvenime buvo, ar išsigalvojimas knygos vardan. Vienas tokių epizodų – lankymasis pas jauną turtingo vyro žmoną. Tačiau lankosi ne tik Koletė, tačiau ir Vilis, ir tiesa išaiškėja tuomet, kai abu sėdi prie rašomos knygos puslapio, šneka apie neištikimybę. Toks siužeto manevravimas, neparodant visko tiesiogiai, visai neblogai pasiteisina.
Šį filmą režisierius apibūdina kaip „queer“ istoriją. Yra joje laisvą lytiškumą rodančių aspektų, tačiau pirmoje vietoje – moters, pasiryžusios būti savimi, laisvę tai daryti nepaisant laikmečio normų ar aplinkinių nepritarimo. Tai nėra dar vienas lengvai nuspėjamas kostiuminis filmas, kuriame Keira Knigthley atkišusi lūpas gauna progą tik palakstyti prabangiuose pobūviuose įsikinkius į brangias suknias, tačiau tai nėra ir kinematografinis stebuklas, kurį iš karto norėsis eiti žiūrėti dar kartą. Tai įdomiai sukonstruota istorija apie stiprią moterį, pargrįžusią iš praeities mus mokyti nebijoti būti savimi, eksperimentuoti ir sekti savo norais, kad ir kokia aplinkinių nuomonė bebūtų. Koletė jus pamokys, kad gyvenimas yra jūsų, ir jūs esate atsakingi už jo (iš)gyvenimą.
