„Važiuojam pas kirpėją!“
Kino meistras iš didžiosios raidės, režisierius Davidas Cronenbergas, kurio paskutiniai filmai buvo apie šizofreniją, mafiją bei psichologijos ištakas, šį sykį ryžosi ekranizuoti vieno iš kontraversiškiausių amerikietiško postmodernizmo atstovų, rašytojo Dono DeLilo, romaną Kosmopolis, pasirodžiusį dienos šviesoje 2003 metais. Vėl sukvietęs ištikimą savo filmavimo komandą, kino kūrėjas pabandys pateikti žiūrovams gilią mintį, kurią užslėpė savo kūrinyje rašytojas.
Erikas Pakeris – 28 metų milijardierius iš Niujorko, vienos iš didžiausių korporacijų vadovas, eilinę ir nieko nežadančią dieną užsigeidžia išvykos pas kirpėją, kurio salonas yra kitame miesto gale. Jaunas vyras įlipa į baltą limuziną, kuris yra jam ir antri namai, ir antras biuras, ir tiesiog poilsio bei meditacijos vieta nuo kasdienybės. Mieste vyksta neramumai dėl anarchistų veiksmų bei jų skleidžiamos propagandos dėl artėjančios ateities, kurią reikia sustabdyti, o kartu ir prezidento kortežas neleidžia manevruoti miesto gatvėmis taip kaip nori Erikas, dar prie viso chaoso prisideda vieno mylimiausių vaikino reperių laidotuvių ceremonija, žygiuojanti Manhetano gatvėmis. Nuobodžios realybės dėka Erikas bando gauti daugiau adrenalino, patirti kažką neįtikėtino, naujo, bet jam tiesiog tai nepavyksta, o jo neapsakomas turtas priveda jį iki keisčiausių sprendimų jo gyvenime likus parai iki galimo visos sukurtos imperijos bankroto.
Atsižvelgiant į tai, jog juosta buvo sukurta pagal to paties pavadinimo Dono DeLilo romaną, pats filmas visiškai neturi tos puikios pakvaišusios dvasios, pateikiamos literatūriniame kūrinyje. Visgi visos knygos įtokios trumpos trukmės filmą sudėti yra be šansų, tačiau pateikti pagrindinę anarchijos idėją buvo galima, bet visgi scenaristai patingėjo įsigilinti į rašytojo pateikiamą ironiją artėjančiai pasaulinio lygio finansinei krizei, kurią kaip nebūtų liūdna, dar 2003 metais išpranašavo plunksnos meistras. Žinoma, mintis apie parą laiko, kai pagrindinio personažo visas turtas išnyksta, o jo keisti bei neapgalvoti veiksmai veda link grabo lentos, pateikiami įtikinamai, o dar ir limuzinas lygus prabangiam apartamentui, bet apart šito nesijaučia jokios chaotiškos atmosferos, jokios chaoso teorijos, puikiai pateikiamos kūrinyje. Dialogai apie nieką, o kartu apie gyvenimo prasmę, ideologija tam tikrai gyvenimo sferai, bet to nepakanka atkurti knygos ekrane. Sekso scenos yra geriausia, ką filme galima pamatyti apart garsių pavardžių. Ką jau ką, bet Cronenbergas moka sukurti labai įtikinamas seksualinio pobūdžio scenas, o dar kai smurtas ir kraujas liejasi laisvai, tai režisierius jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Kaip bebūtų gaila, bet šį kartą net vienam geriausių pasaulio kino kūrėjui nepavyko sukurti kažko nepakartojamo, kažko, kas įstrigtų galvoje po peržiūros, išskyrus nuobodulį iš pamatyto bendro vaizdo.
Muzika, muzika ir dar kartą muzika gelbėja visą filmą nuo tikro nuobodulio žiūrint kiekvieną scena. Žinoma, jokio adrenalino, įtampos, žvalumo pastebėti nebuvo galima, tačiau kai kurios juostos scenos priverčia nors akimirkai atsikvėpti nuo pamatytų banalių vaizdų, o tai didelė padėka puikiam kompozitoriui, trijų Oskarų laureatui – Howardui Shorui. Grimo specialistai taipogi sukūrė stebuklą, nes jų dėka laisvai liejantis iš rankos kraujas ar tiesiog bendrai pateikiami personažai neatitolsta beveik nuo kūrinyje pateikiamų žmonių paveikslų.
Labai neįprasta nematyti naujausiame Cronenbergo filme ilgalaikio režisieriaus draugo, aktoriaus Viggo Mortenseno, kuris pasirodydavo kiekviename praeitame meistro darbe. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Robertas Pattinsonas, norintis įrodyti, kad yra ne tik paauglių mergaičių dievaitis iš filmo „Saulėlydis“, o rimtas bei perspektyvus, arba tiesiog jauna kino pasaulio ateitis. Žiūrint į jį matosi tiesiog, jog vaikinas neatitolo dar nuo vampyro įvaizdžio, ta pati šabloninė vaidyba pagal vieną ir tą pačia schemą, tik filmo gale jo personažas buvo pateiktas puikiausiai, ir ten jau akimirkai pasirodė tikras žmogaus aktorinis talentas. Labiausiai vertas šios juostos aktorius yra Paulas Giamattis ir jo nepriekaištingai atliktas Beno Levino personažas. Tiek agresijos, pamišimo, dramatizmo retai sutiksi viename kino pasirodyme. Asmeninio Pakerio apsauginio Torvalo, Kevino Diurando atlikimas taipogi susižiūri smagiai, puikus personažas, lenkiantis pagrindinį savo charizma. Epizodiškai filme pasirodo ir prancūzų aktorius bei režisierius Mathieu Amalricas, kurio scena buvo geriausias viso filmo epizodas, dar Jay Baruchelis įneša šiek tiek savęs į bendrą juostos plotą, o nepakartojama Juliette Binoche keri savo seksualumu.
„Kosmopolis“ – tai vienas prasčiausių pripažinto viso pasaulio kino meistro darbų, kurio nesėkmę lėmė blogai parašytas paties režisieriaus scenarijus. Filmas, neturintis dvasios, filmas, nesugebantis perteikti tiek daug knygos autoriaus iškeltų idėjų, jog žiūrint darosi tiesiog nuobodu, o žmogui, kuris dar nėra skaitęs šio nuostabaus literatūrinio kūrinio, visiškai bus nesuprantama, apie ką eina kalba juostos eigoje.
