Recenzija

KP’17 Išlaisvinimo diena

Liberation Day

KP’17 Išlaisvinimo diena
N-13Dokumentinis, Muzikinis, Miuziklas

Metai:
2016 m.

Trukmė:
100 min.

Šalis:
Latvija, Norvegija, Šiaurės Korėja, Slovėnija

Režisierius:

Ugis Olte, Morten Traavik

Vaidina:

Boris Benko, Tomaz Cubej, Milan FrasJanez GabricTomislav Gangl

Platintojas:
Kino pavasaris, VŠĮ

9.5
Recenzijos autorius:
9.5
Redakcijos vertinimas:
9
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 03 27

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoes

Fašizmo ir neonacizmo propagavimu apkaltinta roko grupė koncertuoja komunistinėje valstybėje. Grupė, kuri savo vaizdo klipuose ir koncertuose naudoja įvairias aliuzijas į totalitarizmo simbolius, taip iš jų besišaipydama, atvyksta groti į šalį, kurioje lyderio ir jo šeimos kultas yra apsėdęs visus gyventojus. Grupė, kuri yra įvardijama kaip reiškinys, prisidėjęs prie socialistinės Jugoslavijos griūties, surengia koncertą, tikriausiai, uždariausioje diktatūrinėje valstybėje, jos nacionalinės šventės proga. Slovėnų eksperimentinio roko grupė „Laibach“ koncertuoja Šiaurės Korėjoje.

Tai skamba taip paradoksaliai, kad net verčia šypsotis. Tačiau tai tiesa. Pirmoji grupė iš Europos, koncertavusi Šiaurės Korėjoje buvo „Laibach“. Visgi jeigu tikėjotės, kad šie slovėnai sukels politinę ar bent jau kultūrinę revoliuciją Korėjos pusiasalyje, turiu jus nuvilti. Nes jų vizitas įvyko 2015 metais, o kiek žinome, Šiaurės Korėja vis dar egzistuoja, organizuoja naujus raketų bandymus, grasina nušluoti nuo žemės paviršiaus kaimynus iš pietų bei per artimiausius dešimt metų išsilaipinti Mėnulyje (čia linkime nuoširdžiausios sėkmės). Vis tik šis koncertas buvo istorinis, tad būtų buvę keista, jeigu nebūtume sulaukę filmo.

Filmą turime, tik „Išlaisvinimo diena“ (angl. „Liberation Day“) galbūt nėra ta dokumentika, kurios kai kas tikėjosi. Nes joje korėjiečiai pavaizduoti kaip paprasti žmonės, gyvenantys kasdienį gyvenimą ir turintys taikstytis su sudėtingu biurokratiniu aparatu. Tie žmonės nėra sumenkinami ar jų gailima. Jie parodomi kaip žmonės, o ne kaip režimo tarnai. „Tai žmonijos dovana žmonijai“, – taip „Laibach“ koncertą Š. Korėjos sostinėje Pchenjane pavadino vienas iš filmo bendraautorių norvegas Mortenas Traavikas. Ir ši žmogiškumo ir pagarbos kitam žmogui tema filme išlįs ne kartą.

Vis tik pirmiausia, ką reikia pasakyti apie „Išlaisvinimo dieną“, tai, kad ši juosta yra komiška. Tikriausiai pats koncerto idėjos paradoksalumas padiktavo filmo toną. Juoką kelia skirtingų žmonių susidūrimai ir bandymai susikalbėti. Pirmiausia, tai skirtingų kultūrų atstovai. Kai Vakarai sutinka Rytus. Antra, tai visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Kaip filme pastebi vienas iš herojų, mes, liberalios Vakarų visuomenės nariai, esame individualistai. Mes mokomi, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir pats gali priimti sprendimus ir jie bus teisingi. Šiaurės Korėjoje viskas yra atvirkčiai. Ten žmonėms taip stipriai įkalta, kad jie yra kolektyvo dalis, kad reikiant priimti sprendimą, niekas nesiryžta. Todėl mes  filme ir matome būrį korėjiečių, kurie vaikšto iš kampo į kampą ir nežino, ką daryti.

Pasiruošimas koncertui taip pat buvo pilnas komiškų situacijų. Gerą komediją priminė grupės narių bandymas susikalbėti su vietiniais darbuotojais. Atvykėlių prašymai ir vietinių nesupratimas kėlė ne tik šypseną, bet privertė kvatotis visą salę. Grupė, kuri įpratusi groti didžiausiose Europos arenose, atvyksta koncertuoti į sovietinius kultūros namus primenančią salę, kuri yra viena svarbiausių koncertinių erdvių visoje šalyje. Toje salėje technika jau gerokai atsilikusi nuo naujausių tendencijų. Ir gerokai, čia nereiškia dešimtmečio, o reiškia vos ne pusę amžiaus. Įsivaizduokit tų vargšų vietinių darbininkų galvos skausmą rengiantis tokiam koncertui, kokį nori suorganizuoti „Laibach“. Atvykėliams svyra rankos, o korėjiečiai gūžčioja pečiais. Tokias juokingas scenas sunku būtų surežisuoti ir geriausiems komedijų režisieriams. Vis tik realus gyvenimas daug kūrybiškesnis už sukurtą.

Kaip jau minėjau anksčiau, kai ką gali nuvilti, kad „Laibach“ nariai sutinka su cenzorių reikalavimais, pašalina kai kurias dainas ar vaizdo projekcijas. Taip pat jie nepadaro jokių išsišokimų, viešai nesukritikuoja režimo, neinicijuoja kažkokios revoliucijos. Sugroja, susikrauna daiktus ir išvažiuoja. Kodėl?

Vėl reikia prisiminti žmogiškumą. Mums, šiltai sėdintiems namuose gal ir norisi rėkti, kad „va, turėjote galimybę pasakyti kažką tiems žmonėms, bet ja nepasinaudojote“. Tačiau su jumis nesutinka filmo kūrėjas Morteenas Traavikas. Jis teigia, kad jei „Laibach“ ir būtų pasielgę kaip nors taip, blogiausia kas būtų nutikę – grupę būtų įsodinę į pirmą lėktuvą namo, be galimybės grįžti į Š. Korėją. Tačiau už koncertą buvo atsakingi ne tik patys muzikantai, bet ir vietiniai pareigūnai, ponai Ri ir Riu, kurie buvo vieni svarbiausių filmo herojų. Jiems būtų baigęsi daug blogiau, tad apie išsišokimus grupė net neturėjo minčių. M. Traavikui, kuris buvo ir delegacijos vadovas, daug svarbiau buvo ne išsišokimai, o susitarimas ir pasitikėjimas vienas kitu. Rūpestis už žmogų, kuris gali nukentėti dėl vieno ar kito tavo kvailo poelgio, buvo daug svarbesnis, nei, tikriausiai, bergždžias noras pabūti revoliucionieriumi. „Svarbiausia – žmogus“ šioje vietoje pridėtų raudonų rožių gerbėjai Lietuvoje.

Tačiau „Laibach“ koncertas įvykdė nedidelį pokytį Š. Korėjoje. Tai buvo visiškai naujas dalykas korėjiečiams. Ne taip svarbu, ar jiems patiko ar nepatiko (nors filme ir pamatome linguojančią moterį), tačiau jie pamatė kažką naujo, kažką kitokio. Tai nebuvo dainos, kuriose šlovinamas dieviškasis vadas. Ir tikiu, kad išgirstas naujas dalykas privertė dalį korėjiečių pagalvoti, kad yra kažkas kito, negu tai, ką jie mato ir girdi kasdien. Galbūt šis pokytis nėra greitas ir ryškus, bet jis gali būti svarbus ateityje.

„Išlaisvinimo diena“ nusivils ir tie, kurie tikėsis daug pamatyti pačios grupės. „Išlaisvinimo dienoje“ ji labiau bus antraplanis veikėjas, šmėžuojatis fone. Daug daugiau ekrane matysime M. Traaviką, I. Novaką, ponus Ri ir Riu. Vis tik filmas trumpai atsigręžia į grupės istoriją ir padeda konkrečiau suvokti „Laibach“ reiškinį. Įkvėpta pramonės ir diktatūros, bet jokiu būdu jos nepalaikanti. „Mes esame tiek pat fašistai, kiek Hitleris buvo menininkas“, – ne vieną kartą minėjo grupės atstovai, tuos pačius žodžius I. Novakas pakartojo ir „Vingio“ kino tetatre. „Laibach“ yra provokacija, kuri parodo, kiek visko mes priimame tiesiogiai.

Vasarą ši grupė koncertavo viename Lietuvos festivalyje. Kaip ir daugelis muzikantų, koncerto metu kvietė iškelti rankas į viršų, pamojuoti ir t.t. Kaip ir daugelyje koncertų, žiūrovai klausė ir darė tai, ką jiems liepė ant scenos stovintys muzikantai. Tačiau vienas raginimas buvo „Sieg Hail“. Po jo kai kurie žiūrovai iškėlė rankas taip, kaip žmonės keldavo šlovindami Hitlerį. Taip, tai provokacija, bet niekas su ginklu nevertė tų žmonių kelti rankų. Tai jie darė savo valia.

Tokia paralelė tarp paklusnumo ir garbinimo išryškėja ne tik grupės kūryboje, bet ir šio filmo pradžioje. Įvairių vaizdų montažas, kuriame pramaišiui rodomi vaizdai iš Š. Korėjos bei įvairių Vakarų muzikos superžvaigždžių pasirodymų. Ir ten, ir ten žmonės garbina, šaukia iš džiaugsmo pamatę savo dievukus. Vieni visagalį lyderį, kiti „bitlus“ ar Michaelą Jacksoną. Vieni tai daro savo valia, kiti priverstinai? Iš dalies taip, bet abiejuose atvejuose yra sudievinimas ir ryškus žmogaus sureikšminimas. Kitaip tariant, asmenybės kultas. Ir nors roko žvaigždė nenulemia tavo šalies gyvenimo, tačiau tos tūkstantinės minios parodo, kad net ir mūsų laisvoje, liberalioje ir visaip kitaip nuostabioje visuomenėje didelė žmonių dalis linkusi ką nors garbinti. Muzikos žvaigždę, futbolininką, žurnalistą… Įvardinkite jūs. Ir nors mes labai skiriamės nuo tų, kurie verkia dėl didžiojo lyderio mirties, kartu mes ir visiškai nesiskiriame.

„Išlaisvinimo diena“ – filmas žmonėms apie žmones. Tai nėra filmas, kuris kritikuoja Šiaurės Korėją ir parodo ją kaip blogio imperiją. Ne. Tai filmas, kuris parodo, kaip atrodo ten gyvenantys žmonės. Jis parodo, kad jie negyvena kitoje planetoje ir kartais yra daug panašesni į mus, nei patys iš pirmo žvilgsnio pagalvotume. Taip pat tai juosta apie skirtingų kultūrų susidūrimus, kuri privers jus juoktis. Ir, žinoma, tai filmas apie fašistų slovėnų grupę, grojančią blogiausioje pasaulio valstybėje. Bet ar tikrai apie tai?

P.S. Šiaurės Korėjoje yra visiškai uždrausta kitų šalių muzika, tad dabar korėjiečiai galvos, kad visa Vakarų muzika yra tokia.

9.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
10
Režisūra:
9
Kinematografija:
9
Garso takelis:
10
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D