Kino pasaulyje gana dažnai pasitaiko atvejų, kai karjera šioje industrijoje pradedama nuo vaidybos, o vėliau pereinama į režisūrą. Būtent toks yra prancūzų aktorės, scenaristės ir režisierės Jeanne Herry kelias. Kita vertus, ko gero, kitaip ir negalėjo nutikti, nes J. Herry tėvai – gerai žinoma aktorė Miou-Miou ir dainininkas Julienas Clerkas, taip pat išbandęs save priešais kameras (J. Clerkas kartu su Miou-Miou vaidino filme „Meilė ir tyras vanduo“ (pranc. „D‘amour et d‘eau fraîche“, 1975 m.)). Kol kas J. Herry filmografijoje – 13 vaidmenų (6 iš jų – televizijoje) ir 5 režisuoti projektai – ji prisidėjo prie dviejų serialų, vieno trumpametražio filmo ir sukūrė dvi pilno metro juostas. Kaip tikra režisierė J. Herry debiutavo 2014 m. su komišku draminiu trileriu „Gerbėja“ (pranc. „Elle l‘adore“) – juosta iš karto buvo nominuota Cezariui kaip geriausias debiutinis filmas bei atnešė geriausios aktorės apdovanojimą čia vaidinusiai Sandrine Kiberlaine. Po ketverių metų J. Herry grįžo su antruoju filmu – drama „Kūdikis“ (pranc. „Pupille“). Antrasis režisūrinis J. Herry darbas surinko net 7 Cezarių nominacijas (įskaitant ir geriausio filmo bei geriausios režisūros kategorija), tačiau „Prancūzijos Oskaruose“ liko be apdovanojimų.
Trumpai apie filmo siužetą
Vos tik atvykusi į ligoninę jauna nėščia moteris (akt. Leïla Muse), pareiškia, kad nenori pasilikti kūdikio, kuris jau beldžiasi į šį pasaulį. Tokiu būdu mažylis Teo patenka į potencialiai galimų įvaikinti vaikų sąrašą. Kol laukiama, kol praeis du mėnesiai, per kuriuos biologinė motina gali apsigalvoti, socialiniai darbuotojai daro viską, kad paliktas naujagimis kuo geriau integruotųsi – kol bus rasti tinkami įtėviai berniukas paliekamas profesionaliam globėjui Žanui (akt. Gilles Lellouche). Savo ruožtu Alisa (akt. Élodie Bouchez) jau beveik dešimtmetį laukia, kol galės įsivaikinti mažylį – galbūt ji taps naująja Teo mama?
Įvaikinimo procesas „iš vidaus“
„Kūdikis“ yra labai informatyvus filmas, parodantis įvaikinimo procesą iš vidaus nuo A iki Z. T. y. nuo pat nenorimo kūdikio gimimo iki tol, kol vaikutis pagaliau pasiekia savo naująją šeimą, apimant dar anksčiau prasidedantį potencialių įtėvių laukimą. Rodomi visi etapai, įvaikinimo tarnybos ir socialinių darbuotojų atliekami veiksmai.
Viskas taip natūralu ir tikroviška, kad juosta kartais labiau primena ne vaidybinį filmą, o pseudodokumentiką. Ir dėl to susiduria su gan nemenka sterilumo problema.
Institucinis filmas
Savo pobūdžiu „Kūdikis“ primena 2011 m. režisierės Maïwen režisuotą atvirai pseudodokumentine maniera sukurtą kriminalinę dramą „Polisija“ (pranc. „Polisse“), tik ten buvo rodomas nepilnamečių reikalų policijos pareigūnų darbas. Ir vis tik, nors ir kaip paradoksaliai nuskambėtų, pasirodo, policijoje yra daugiau jausmo, nei įvaikino procese. Bent taip atrodo palyginus šiuos du filmus.
Pagrindinis „Kūdikio“ trūkumas – šaltumas ir „žmogiškojo faktoriaus“ stoka. Taip, filmas labai informatyviai atskleidžia visą įvaikinimo procesą, bet pats stokoja šilumos ir emocijų. Kita vertus, neįtikina ir dvi gerokai perspaustos scenos – socialinės darbuotojos Matildos (akt. Clotilde Mollet) užsipuolimas telefonu ir potencialių įtėvių kandidatūrų svarstymo posėdis, peraugęs kone iki asmeniškumų ir įžeidinėjimų.
Personažai
Tiesa, negalima sakyti, kad visai nebandoma panaikinti to „biurokratinio“ šaltumo – filmo kūrėjų dėmesys apsistoja ne tik ties mažyliu Teo, bet ir įvaikio laukiančia Alisa, bei keliais socialiniais darbuotojais: konkrečiai – Žanu, Karina (akt. Sandrine Kiberlaine) ir Lidija (akt. Olivia Côte). Vis tik, kadangi personažų daug, o filmo tikslas – visai kitoks, jie taip ir lieka tik sraigteliai norimame parodyti įvaikinimo mechanizme. Lidijos, kaip personažo, paskirtis netgi išsakoma tiesiogiai: „Aš čia nesu tam, kad jus teisčiau, aš esu tam, kad jums padėčiau“.
Savo ruožtu Alisa įkūnija Teo biologinės motinos priešingybę ir per ją bandoma ištransliuoti tą desperaciją, kurią patiria ilgus metus laukiantys ir trokštamo mažylio taip ir nesulaukiantys asmenys. Vėlgi – bandoma, bet per Alisos gyvenimą perbėgama tik probėkšmiais, vos vos prisiliečiant.
Dar vienas nelabai vykęs bandymas šiai juostai įpūsti žmogiškumo – nuolat guminukus ar kramtomąją gumą žiaumojanti Karina. Taip, sakykim, tam tikra originali detalė, dėl kurios šis personažas bent šiek tiek išsiskiria iš kitų. Bandoma netgi įtraukti jos nelabai nusisekusį asmeninį gyvenimą – tačiau ir šis bandymas baigiasi trimis ne itin reikšmingomis ir nelabai įsimenančiomis scenomis, kurios nei siužetui, nei personažui neduoda praktiškai nieko.
Vienintelis „gyvas“ ir bent šiek tiek įdomesnis veikėjas – tai profesionalus vaikų globėjas Žanas. Jis yra tas, su kuriuo mažylis Teo, laukdamas, kol galės būti įvaikintas, praleidžia daugiausiai laiko. Žanas nuolat kalbina Teo, nešioja jį prie savęs ir rūpinasi taip, lyg šis būtų jo tikras sūnus. Tačiau Žanas puikiai supranta, kad tai – tik darbas.
Aktoriai ir techniniai dalykai
Nors „Kūdikis“ toli gražu nebuvo vienas didžiausių praeitų metų Prancūzijos kino projektų, vis tik ši juosta gali pasigirti gana solidžiu aktorių sąrašu. Čia pasirodo Cezarių laureatės: režisierės mama Miou-Miou, Élodie Bouchez (1998 m. pelniusi geriausios aktorės titulą ir Kanuose bei Europos kino apdovanojimuose), Sandrine Kiberlaine; taip pat Gilles‘is Lellouche‘as (abu už vaidmenis šiame filme taip pat buvo nominuoti Cezariui). Šiems aktoriams nieko negalima prikišti, savo darbą jie atliko puikiai, nepaisant to, kad ekrano laiką teko dalytis su gausybe kolegų. Jiems visai neblogai talkino kiek mažiau žinomi veidai ir vardai, sukūrę bendrą vientisą filmo visumą.
Juosta pakankamai fragmentuota, kadangi nuolat šokinėjama nuo vienų personažų prie kitų, tačiau toks montažas nevargina, nes galiausiai būtent iš tokių atskirų dalių dėliojasi mažojo Teo kelionė į šeimą. Kamera personažus sekioja visur – ligoninėje, darbe, namie, atsiduria šalia, kai keičiamos Teo sauskelnės, įlenda į lovą – taip sukuriamas visiškas betarpiškumo ir realistiškumo įspūdis.
Reziumė
„Kūdikis“ – labai informatyvus filmas, itin detaliai nuo A iki Z parodantis įvaikinimo procedūrą nuo pat nenorimo kūdikio gimimo, iki tol, kol jam surandami nauji namai ir nauja šeima. Tačiau net ir kalbėdama tokia tema ši juosta lieka pakankamai sausa, stokoja jautrumo ir labiau primena vaidybinę dokumentiką, o ne draminį filmą. Kitaip sakant – pritrūko širdies. Bet jei visada norėjote sužinoti, kas paprastai vyksta už įvaikinimo tarnybų durų – „Kūdikis“ yra puiki proga tas duris praverti ir apsidairyti.
