Recenzija

Kur tu pradingai, Bernadeta?

Where'd You Go, Bernadette

Kur tu pradingai, Bernadeta?
N-13Drama, Komedija

Metai:
2019 m.

Trukmė:
104 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Richard Linklater

Vaidina:

Cate Blanchett, Billy Crudup, Kristen Wiig, Judy Greer, Laurence Fishburne

Platintojas:
VLG filmai

7.5
Recenzijos autorius:
7.5
Redakcijos vertinimas:
7.5
Lankytojų vertinimas:
7.5

Recenzijos autorius:

Gabrielė Žutautaitė

Paskelbta:

2019 09 10

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesMetacritic

Apie kenčiantį kūrėją girdėjome daug. Apie Vincentą ir jo nupjautą ausį, apie nuolatiniame fiziniame skausme gyvenančią ir dėl to kuriančią Fridą ar haliucinacijų (beje, iššaukusių „Šauksmą“) kamuojamą Edvardą. Ir nors filmų apie kenčiančius kūrėjus – gausu tiek pat, kiek ir pačių istorijų, kino ekranuose retai išvysi istorijas apie kūrėjus, kurie savanoriškai išsižada savo pašaukimo. Dėl šeimos, dėl geresnio gyvenimo, dėl mylimųjų ar dėl pasikeitusių aplinkybių. Būtent tokią istoriją apsiėmė iš romano puslapių į kino ekranus perkelti režisierius Richardas Linklateris. Ir jam, mano manymu, pavyko tai padaryti gana subtiliai. Marios Semple to paties pavadinimo romaną režisierius ekranizavo linklateriškai – su pakankamu kiekiu humoro, ne per daug užsupančiais siužeto vingiais, įtraukiančiais ir įtikinančiais dialogais ir kaip visada maloniai nustebinančia aktorių komanda, kurioje net du „Oskarus“ pelniusi Cate Blanchett.

Siužetas

Klasikinėje romantiškoje Holivudo komedijoje tokia veikėja kaip Bernadeta Fox (akt. Cate Blanchett) gyventų tobulą gyvenimą – mylintis vyras Eldžinas (akt. Billy Crudup), tobulus santykius su mama palaikanti pavyzdinga paauglė dukra Bitė (akt.           Emma Nelson), puikiai architektūriniais pasiekimais abejoti neleidžiantys jų bendri namai ir net aplink lakstantis auksaspalvis retriveris. Naujausioje Linklaterio juostoje į tokį išorinį moters portretą pažvelgiama kiek detaliau.

Vardan šeimos gerovės savo daug žadančią architektės karjerą paaukojusi Bernadeta iš tikrųjų gyvena nemylimame mieste ir nesijaučia laiminga. Sakyčiau, net labiau nei nelaiminga – Bernadeta egzistuoja depresijos, panikos priepuolių ir nemigos pašonėje. Būtent todėl moteris vieną dieną išsiruošia į savęs pačios paieškas, Antarktidoje tikėdamasi iš naujo atrasti laimę. O kol Bernadeta ieško savęs, šeimai tenka išspręsti kazusą ir ieškoti Bernadetos.

Klasikinis Richardo Linklaterio filmas

Pažvelgus į Richardo Linklaterio filmografiją, gana akivaizdu, ką mėgsta režisierius. „Vaikystė“, romantinė serija „Prieš saulėtekį“, „Prieš saulėlydį“ ir „Prieš vidurnaktį“ ar „Roko mokykla“ – visi šie režisieriaus kurti filmai turi gana aiškius bruožus: natūrali aplinka ir kinematografija, detaliai išplėtoti pagrindinių veikėjų vidiniai portretai ir daug kalbų bei kiek mažiau darbų. Panašu, kad su naujausia juosta „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ režisieriui pavyko pernelyg nenutolti nuo savo puikiai atpažįstamo braižo.

Pirmiausia, apie portretus. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog pagrindinės veikėjos menininkės Bernadetos portretas gana kičinis ir nuspėjamas (jau vien išoriškai nuo pasaulio ją slepiantys milžiniški nuo saulės akiniai ir griežtas plaukų kirpimas tikrai nesufleruoja nieko inovatyvaus), Linklateris ilgainiui žiūrovams pristato pakankamai išplėtotus veikėjų paveikslus. Pirmai pasirodanti neurotiška, nemandagi, absoliučiai nesociali ir atitrūkusi nuo išorinio pasaulio, Bernadeta ilgainiui atsiskleidžia kaip nuo savirealizacijos stygiaus kenčianti, tačiau besiaukojanti šeimos moteris. Pirmai karjeristu ir mažai šeimos reikaluose dalyvaujančiu vyru pristatomas Eldžis ilgainiui sugeba priimti tinkamus pasirinkimus šeimos labui. Netgi pirmai kaip karikatūriška supermamytė pristatyta kaimynė Odrė galiausiai filmo eigoje sukuria portretą, kuriam prijaus dalis tėvų. Panašu, kad galiausiai Linklateriui pavyksta sukurti personažų tipus, su kuriais bendrumo atras kone kiekvienas žiūrintis, bet kurie savaime nėra kičiniai ar bent jau daug kartų matyti.

Paskui knygos puslapius

Antra – jau minėtos mūzos, dialogai ir mažai veiksmo. Viena vertus, lyginant naujausią dramą su ankstesnėmis režisieriaus juostomis, šiame filme tikrai nestinga veiksmo ir skirtingų epizodų. Visgi tai, kad beveik 2 valandas tenka laukti finalo, kurio užuomazgos parodomos jau per pirmąsias porą filmo minučių, tikrai nesufleruoja kažkokių neįtikėtinų siužeto posūkių. OBVIOUS SPOILER ALERT: Bernadeta galiausiai pasiekia Antarktidą. Tačiau iki tol filmo scenarijus tampa gana chaotiškas, tarsi bandantis keliaklupsčiais prisivyti Maria Semple detektyvinio romano puslapius.

Nepaisant scenarijaus spragų, šio filmo kontekste svarbiais lieka tarp veiksmo nuotrupų įsipinantys dialogai. Tik jie ilgainiui apibrėžia Bernadetos asmenybę, psichologines problemas ir, žinoma, konfliktą tarp menininko pašaukimo ir šeimos gyvenimo. Panašu, kad tik tokių dialogų su dukra ar buvusiu kolega metu, Bernadeta atgyja ir nusikrato, kaip ji pati sako, „grėsmės visuomenei“ įvaizdžio. Ir tai yra labai maloni transformacija žiūrovų akyse.

Išskirti verta ir tai, kaip scenarijaus autoriai subtiliai perteikia ir visuomenėje kiek stigmatizuojamas temas: depresiją, nerimo priepuolius, lankymąsi pas psichoterapeutą ar apskritai dažnai kiek per dažnai vartojamą „menininko“ sąvoka, lyg taip apibrėžiami veikėjai tinkamai nesugebėtų dalyvauti sociume. Ne viena šių sąvokų filmo metų iš nėra radikalizuojama, kritiškai vertinama ar stigmatizuojama – anaiptol, į kai kuriuos iš šių dalykų net pažvelgiama su lengvu humoru, taip, tarsi jie yra kai kuriais atvejais neišvengiama duotybė, bet tikrai ne gyvenimo tragedija.

Tarp aktorių – 2 „Oskarų“ laureatė

Būtų naivu tikėtis, kad nuvils aktorių komanda, kurios gretose – dviejų „Oskarų“ laureatė Cate Blanchett. Ir išties, jos pasirodymą šiame filme puikiai apibūdina paties režisieriaus vieno interviu metu pasakyta frazė: „Tik genijus gali taip gerai suvaidinti kitą genijų“. Jeigu būtų galima pasiginčyti dėl veiksmo tempo, scenarijaus spragų ar kiek kičinių personažų tipų, Cate Blanchett pasirodymas buvo kiek tetreališkas, bet įtikinamas. Aktorė filme buvo visokia – pradedant kandžiais komentarais įkyriai kaimynei, baigiant absoliučia ramybe ir tyra laime leidžiant laiką su dukra. Ir ne vienas šių epizodų neleido suabejoti aktorės pasirinkimu šiam vaidmeniui.

Gana sėkmingai filme pasirodė ir likę aktoriai. Nors jaunoji Emmai Nelson, atlikusi dukros Bitės vaidmenį, su šiuo filmu debiutavo didžiuosiuose kino ekranuose, 15-metei puikiai pavyko įsijausti į sukurtą vaidmenį. Gražu stebėti buvo ne tik abiejų aukščiau minėtų aktorių individualią vaidybą – akį traukė ir vaidmenį įkūnijusios Cate Blanchett chemiją.

Ko tikėtis?

Jeigu matėte bent vieną ankstesnį Richardo Linklaterio filmą, ši juosta jūsų nenustebins. Anaiptol, „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ nesiūlo nieko, kas nebūtų jau matyta kituose režisieriaus kūriniuose, ir atsiduria vidutiniškoje vietoje jo filmografijoje. Čia tikrai išgyvensite emocinę karuselę tarp juokelių ir dramatiškų akimirkų, išvysite įtikinančią aktorių vaidybą ir išgirsite natūralius dialogus. Liūdnoji dalis ta, kad juosta nenustebins ir nesusipažinusiųjų su režisieriaus kūryba – nors sudedamosios filmo dalys ir nemažai žadančios, galutinis rezultatas vis tiek lieka kiek chaotiškas ir vidutiniškas.

7.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D