Vieno žymiausių (po Larso von Triero) danų kino režisieriaus Thomaso Vinterbergo karjera banguoja kaip nerami jūra. Po „Dogmos 95” embleminio filmo „Šventė“ (dan. „Festen“, 1998 m.), kuris Kanuose buvo apdovanotas žiuri prizu, sekė keturi užmaršties dulkėm jau nukloti projektai, iš kurių trys sukurti anglų kalba. Po to didžiulis šuolis su Oskaro nominaciją geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusia jaudinančia drama „Medžioklė“ (dan. „Jagten“, 2012 m.), kurią keitė gal ir neblogas, bet per daug neišsiskiriantis kostiuminis filmas „Toli nuo skubančios minios“ (angl. „Far from the Madding Crowd“, 2015 m.) – vėlgi anglakalbis. Po šio – vėl sėkmė su danišku šiek tiek autobiografiniu filmu „Komuna“ (dan. „Kollektivet“, 2016 m.), Berlinalėje laimėjusiu Sidabrinį lokį už geriausią aktorės pasirodymą. Šiemet T. Vinterbergas dar kartą lipa ant to paties grėblio ir su tarptautine Europos aktorių komanda bando išplaukti į platesnius vandenis. Šįkart į Barenco jūrą, kurioje 2000 m. rugpjūtį nuskendo iki tol nepaskandinamu vadintas atominis povandeninis laivas „Kurskas“.

Trumpai apie filmo siužetą

2000-ieji, Rusija. Nedideliame, vos šešių tūkstančių gyventojų Vidiajevo uoste prie Barenco jūros gyvena nemažai jūreivių šeimų. Vyrai jau kuris laikas negauna darbo užmokesčio – Michailas (akt. Matthias Schoenaerts) parduoda laikrodį tam, kad draugas ir kolega Pavelas (akt. Matthias Schweighöffer) galėtų surengti kuklias vestuves. Tad visi labai nudžiunga, kai pranešama, jog renkama „Kursko“ įgula – atominis povandeninis laivas dalyvauja Rusijos rengiamose plataus masto karinėse pratybose. Tačiau po dviejų dienų, rugpjūčio 12 d., laive nugriaudi du galingi sprogimai, nusinešę didžiosios dalies įgulos gyvybes. Likusieji griebiasi paskutinės vilties – kažkokiu būdu pranešti pasauliui, kad jie dar gyvi. Tačiau jie nežino, kad lengviau pramušti povandeninio laivo sienas, nei Rusijos karininkų ir valdžios abejingumą.

Tragedijos anatomija

2000 m. rugpjūčio 10 d. rusų pasididžiavimas – atominis povandeninis laivas „Kurskas“ – prisijungė prie Barenco jūroje rengiamų plataus masto karinių pratybų. Tai buvo vienas iš nedaugelio pratybose dalyvavusių laivų, kuriam buvo leista nešti pilną ginkulotę. Rugpjūčio 12 d. nugriaudėjo du galingi 4 balus pagal Richterio skalę siekę sprogimai, kuriuos užfiksavo ir toliau buvę kitų valstybių laivai – „Kursko“ gabentos raketos buvo užpildytos pasenusiu vandeniliu, reikalaujančiu ypatingo atsargumo ir priežiūros, dėl didelės nelaimingo atsitikimo rizikos karinėje pramonėje jau tuomet nenaudotu 50 metų. Iš 118 „Kursko“ įgulos narių po dviejų vienas kitą sekusių sprogimų gyvi liko 23. Norvegija ir Didžioji Britanija, kurių laivai buvo netoliese iš karto pasiūlė Rusijai savo pagalbą, tačiau Rusijos vadovybė delsė atsakyti, o vos prieš tris mėnesius prezidentu išrinktas Vladimiras Putinas neskubėjo grįžti iš atostogų. Galiausiai – o tai įvyko tik po 5 ilgo laukimo dienų – Rusija sutiko priimti Norvegijos narų pagalbą, tačiau atvykę gelbėtojai „Kursko“ įgulai jau niekuo nebegalėjo padėti.

Vakarietiškas požiūris

Filmą reklamuojantys straipsniai cituoja šios juostos kūrėjus, kurie pasakoja norėję parodyti ne Rusijos pateikiamą versiją, o tai, kaip daugmaž viskas vyko iš tikrųjų. Ir čia susiduriama su šiokia tokia problema.

Nieko per daug neatskleisiu primindama, kad „Kursko“ tragedijos neišgyveno nė vienas laive buvęs jūreivis – jei jums maždaug trisdešimt ar daugiau metų, patys atsimenate tą vasarą ir neramius žinių pranešimus, informuojančius apie padėtį Barenco jūroje. Taigi, gyvų tragediją išgyvenusiųjų nėra – žinoma, yra jų artimieji, galbūt vis dar gyvi nusikalstamo neveikimo sprendimus priėmę karininkai. Tačiau filmas sukurtas pagal amerikiečių rašytojo Roberto Moore‘o knygą „Likas mirti: nepasakota Kursko tragedijos istorija“ – žmogaus, ten nebuvusio, neišgyvenusio, nepatyrusio, o kaip ir likęs Vakarų pasaulis stebėjęs viską iš saugios distancijos. Tad tas atotrūkis, tas per stiklą laižomo medaus pojūtis nepaleidžia ir dėl to filmui nesiseka įtikinti. Niekuo – nei jūreivių desperacija, nei valdžios abejingumu, nei artimųjų beviltiškais maldavimais.

Kita vertus, – o tai gal net yra dar didesnė problema – vakarietiškas požiūris baisisi ir smerkia. Kaip gi tai galima – palikti savo piliečius numirti, kai dar galima išgelbėti; dėl kažkokių principų ir karinių paslapčių paminti vieną svarbiausių ir nekvestionuojamų vertybių – žmogaus gyvybę. Ir tai yra visai normali reakcija. Tačiau vakariečiams dar nuo II pasaulinio karo laikų, kai vokiečiai tiesiog nebemokėjo kariauti laukinio, jokių karybos taisyklių nepaisančio karo su rusais, nėra suvokiamas tas tragizmas, kad toje valstybėje žmogaus gyvastis nėra prioritetas ir ten vis dar egzistuoja tam tikri „aukštesni“ tikslai. Tad tinkamiausia reakcija čia turėtų būti ne parodomasis baisėjimasis, piktinimasis ar smerkimas, o klaikas – viską stingdantis, paralyžuojatis, rankas kojas atimantis klaikas. Suvokimas, kad susidūrei su milžnišku nesutabdomu valdžios abejingumo buldozeriu, prieš kurį tesi bejėgis vabalas – panašiai kaip Andrejaus Zviagintsevo „Leviatane“ (rus. „Leviafan“). Kažko tokio norėjosi ir čia. Kažko, ko „Kursko“ kūrėjams nepavyko nei užčiuopti, nei perteikti.

Velnias slypi detalėse

Maža to, kad nepavyko pademonstruoti tokio jautrumo, kokio ši istorija nusipelno, panašu, kad T. Vinterbergas truputį pamiršo, jog stato „Kurską“, o ne „Titaniką“. Taip, nuskendo abu, taip, „Kurskas“ buvo vienas didžiausių pasaulyje povandeninių laivų, tačiau tai, kas rodoma ekrane dažnai neprimena to, ką pagal idėją turėtų priminti, o būtent – povandeninio atominio laivo.

2001 m. teko lankytis Kaliningrado srityje ir viena iš vietinių atrakcijų ten buvo atominis povandeninis laivas – muziejus. Senas jūrininkas, aprodantis muziejumi paverstą laivą patvirtino, kad šis esąs labai panašus į tuomet visai neseniai nuskendusį „Kurską“. Kuo povandeninis laivas skiriasi nuo įprasto? Ten labai mažai erdvės – ar, jei tiksliau, mažai erdvės žmonėms. Lubos žemos, patalpos mažytės, koridoriai tokio siaurumo, kad dviese susidūrus jau sunkokai  pasilenkiama – žodžiu, klaustrofobai ten pradėtų dusti jau pačią pirmą minutę. Tačiau net ir tokios fobijos neturintiems žmonėms per ilgą laiką būnant tokioje ribotoje erdvėje gali „pavažiuoti stogas“ – dėl to, anot senojo jūrininko, įgulai kasdien yra numatytas tam tikras kiekis stipraus alkoholio.

Ar tą klaustrofobišką ankštumą matome T. Vinterbergo filme? Kur ten. Jūreiviai ten turi erdvės beveik tiek, kiek „Žalgirio“ arenoje, o apsemti nardo kone „Titaniko“ filmavimui skirtame baseine. Žinoma, galbūt ne kiekvienas yra įkėlęs koją į tikrą povandeninį laivą, tačiau tokie filmai kaip „K-19“ („K-19: the Widowmaker“, 2002 m.) ar „Laivas“ (vok. „Das Boot“, 1981 m.) kažkaip sugebėjo perteikti tą atmosferą ir nepamiršti, kad povandeninis laivas – ne kruizinis. Tiesa, filmo kūrėjų dėlei reikia pasakyti, kad keletas scenų iš tiesų buvo filmuojama tikrame povandeniniame laive (tik ne rusų, o prancūzų) – pvz. M. Schoenaertso praėjimas koridoriumi, bet tokių epizodų nėra daug.

Dar viena detalė, įstrigusi iš senojo jūrininko pasakojimų – povandeninis laivas sukonstruotas taip, kad pradėjus semti kažkurią kamerą, galima ją uždaryti – tačiau tokiais atvejais veikiama gretai ir negailestingai – nespėjusieji evakuotis paaukojami tam, kad būtų išgelbėtas laivas. Tačiau T. Vintenbergo „Kurske“ elgiamasi atvirkščiai – palaukiama, kol visi paliks semiamą sektorių – maždaug taip kaip idealioje situacijoje pasielgtų moralus vakarietis.  O paskui, jau kiek vėliau, dar atidaromas liukas  – tiesiog šiaip, pažiūrėti, gal ana kamera apsemta mažiau.

Galiausiai – tragedija įvyko rugpjūčio pradžioje, t. y. patį vidurvasarį. Net ir už poliarinio rato esančiame Vidiajeve tokiu metu vidutinė temperatūra siekia 11 – 12 laipsnių Celsijaus – maždaug tiek, kiek Lietuvoje ar Danijoje būna gegužės mėnesį. Tačiau šiame filme žmonės rodomi apsirengę striukes, paltus, storus megztinius.

Europos žvaigždynas

Kaip jau minėta įžangoje, T. Vinterbergo karjera klostosi švytuoklės ar, jei labiau patinka, amerikietiškų kalnelių principu. Ir kaip tyčia nužemėjimas (didesnis ar mažesnis) kažkaip ištinka su anglakalbiais filmais. Sunku pasakyti, ar taip yra dėl to, kad T. Vinterbergui geriau sekasi dirbti su gimtosios Danijos ir kitų Skandinavijos šalių aktoriais, ar kaip, tačiau kol kas negalima sakyti, kad tarptautiniai projektai susiklosto sėkmingai. „Kursko“ atveju, visų pirma reikia apsiprasti su tuo, kad vaizduojamoje Rusijoje personažai kalba angliškai (nors vaikų choras cerkvėje gieda rusiškai) – tai savaime gal nebūtų problema, tačiau vėliau, įsikišus trečiosioms šalims (Didžiajai Britanijai ir Norvegijai) tampa kiek sunkiau sekti, kas yra kas – britai, norvegai ir rusai kalba viena kalba ir atrinkti galima nebent pagal vėliavėles ant uniformos.

Filme matome surinktą gausų kiekį žinomų Europos aktorių. Pagrindinį Michailo vaidmenį atlieka belgas Matthias Schoenaertsas, jau filmavęsis ankstesnėje T. Vinterbergo juostoje „Toli nuo skubančios minios“, jo žmoną Tanją vaidina prancūzė Léa Seydoux, už vaidmenį kotroversiškoje juostoje „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ (pranc. „La vie d’Adèle. Chapitre I et II“, 20103 m.) vienintelė kartu su kolege Adèle Exarchopoulos Kanuose apdovanota Auksine palmės šakele, o ne įprastu geriausios aktorės prizu. Taip pat čia galima išvysti Oskaro laureatą britą Coliną Firthą, iš „Tūkstantmečio“ trilogijos „Mergina su drakono tatuiruote“) žinomą švedą Michaelį Nykvistą, kuriam „Kurskas“ tapo paskutiniu filmu, „Tonį Erdmaną“ austrą Peterį Sinomischeką, švedę Pernillą August (mažojo Anakino Skaivokerio mama I-ajame „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) epizode), vokietį Augustą Diehlį, švedą Maxą von Sydową, vokietį Matthiasą Schweighöfferį ir dar daugelį kitų. Vis tik jų kuriami personažai, išskyrus gal nebent L. Seydoux suvaidintą Tanją, yra labiau statistai nei asmenybės – nesvarbu, tai būtų jūreiviai, jų artimieji ar karininkai. Ir šiuo atveju tai labiau režisieriaus, o ne aktorių kaltė. Žinoma, negalima sakyti, kad nebandoma suteikti vieno kito charakterio bruožo, tačiau ties bandymais visa tai ir baigiasi. Kita vertus – T. Vinterbergui labiau rūpėjo plačiajam pasauliui papasakoti apie „Kursko“ tragediją ir pateikti kitokią, nei oficialiąją Rusijos versiją, o ne plėtoti personažus.

Techniniai dalykai

Filmo fabulą galima skaidyti į tris gijas – laive esančių jūreivių, krante likusių jų artimųjų, bandančių išgauti bent šiokių tokių žinių iš kariuomenės vadovybės ir trečiųjų šalių karininkų, bergždžiai siūlančių savo pagalbą – tad maždaug nuo antrojo trečdalio pradedama šokinėti nuo vienos prie kitos iš jų. Tačiau toks šokinėjimas nevargina, o paralelinis montažas padeda sudėlioti įvairiapusį rodomos istorijos vaizdą.

Filmo fone, jei ir skamba, tai skamba tik dviejų rūšių muzika – bloga lemiantis lašėjimo (ar į tuštumą siunčiamo signalo?) garsas ir cerkvės vaikų choro atliekama giesmė (tiesa, vestuvių scenoje taip pat dainuojama). Kamera juda neblogai, kartais pateikiama visai įdomių kampų. Vaizdo efektai realistiški ir per daug nekliūva.

Reziumė

„Kurskas“ į paviršių iškelia pakankamai nesenus istorinius įvykius, kuriuos dauguma žiūrovų puikiai prisimena. Anot režisieriaus, tai yra bandymas pateikti kitokią – humaniškesnę, žmoniškesnę – šios tragedijos versiją, o ne tokią, kokią ją piešia Rusijos valdžia. Tačiau panašu, kad šį filmą tenka nurašyti į kategoriją „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada“ – T. Vinterbergui pavyksta pakrapštyti tik patį paviršių, bet jis neužčiuopia ir neperteikia viso tos situacijos tragizmo, kas dar kartą patvirtina, kad jis yra labiau „naminis“ režisierius, kuriantis stiprius daniškus (skandinaviškus), bet ne tarptautinius ar anglofoniškus filmus. Neatidumas detalėms ir ryškių personažų nebuvimas taip pat kiša koją, tad filmo negelbsti net ir puikus Europos kino žvaigždžių kolektyvas. Tad žiūrėti verta nebent jei norisi prisiminti (ar sužinoti), kas dėjosi tomis liūdnomis 2000 m. vasaros dienomis, tačiau praleidę šį filmą nieko tokio labai svarbaus neprarasite – labai panašu, kad jis, kaip ir tas nelaimingas povandeninis laivas, ilgainiui nugrims į užmaršties vandenyną.

6.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles