Giedrė Beinoriūtė yra jau seniai žinomas ir vertinamas vardas Lietuvos kino pasaulyje. Daugiausiai dirbusi su trumpo metro filmais ir dokumentika, režisierė žengia į ilgametražių vaidybinių filmų lauką. Galbūt net būtų galima prie „žengia“ pridėti žodį „pagaliau“, nes ankstesni G. Beinoriūtės darbai pasižymėjo išskirtine kokybe ir pelnė žiūrovų simpatijas, tad jos debiutas ilgame metre žadino smalsumą. Dabar visi mūsų šalies žiūrovai gali įvertinti naujausią šios kūrėjos filmą paremtą to paties pavadinimo rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanu – „Kvėpavimas į marmurą“.
Trumpai apie siužetą
Toliau nuo miesto šurmulio name miškuose gyvena Izabelės (akt. Airida Gintautaitė) ir Liudo (akt. Sigitas Šidlauskas) šeima. Pora augina epilepsija sergantį sūnų Gailių (akt. Kristupas Cicėnas). Izabelė įtikina vyrą, jog jiems reikia įsivaikinti dar vieną vaiką. Taip šeimoje atsiranda šešiametis Ilja (akt. Joris Baltrūnas) – užsispyręs ir uždaras vaikas. Šeimos gyvenimas po truputį ima keistis.
Sunkus filmas
Ir vėl G. Beinoriūtė kuria apie vaikus. Žymiausi šios režisierės darbai, tokie kaip trumpametražiai filmai „Balkonas“, „Laikinai“ ar dokumentinė juosta buvusi ir mūsų šalies kandidate į „Oskarus“ „Pokalbiai rimtomis temomis“, yra apie vaikus, jų problemas ir tai, kaip jie mato juos supantį pasaulį. Ir nors „Kvėpavimas į marmurą“ lyg ir patvirtina, jog G. Beinoriūtė yra tikriausiai vienintelė šiuolaikinės Lietuvos kino režisierė, kuri nagrinėja vaikus ir jų pasaulį, šį jos darbą pavadinti vaikišku nesiverčia liežuvis. „Kvėpavimas į marmurą“ yra sunkus, tamsus ir niūrus filmas.
Pati kūrinio pradžia šiek tiek primena praėjusių metų festivalyje „Scanorama“ rodytą ispanų režisierės Carlos Simón darbą „Vasara, 1993-ieji“ (katalon. „Estiu 1993“): šeima, gyvenanti toliau nuo miestietiškos civilizacijos, priima pas save mergaitę. Tačiau panašumas ties čia ir baigiasi. Nes jei ispanų filmas ir nebuvo vien šviesus, jame taip pat nagrinėjamos šeimos problemos, jis turi daug daugiau vaikiško naivumo ar džiaugsmo. G. Beinoriūtės filme to labai mažai.
Pati režisierė ne viename interviu minėjo, jog filmo pagrindinė tema yra atsakomybė ir nematomi jos saitai, kurie jungia mus visus. Aš šiame filme įžvelgčiau ir greta einančią kaltės temą. Šios dvi viena iš kitos išplaukiančios ir papildančios linijos veža visą siužetą į priekį. Tačiau jos nėra žiūrovui brukamos per prievartą, nėra įkyriai baksnojama pirštu į po siužetu esantį moralinė sluoksnį. Natūralus jų nagrinėjimas yra gerai integruotas į filmo siužetą.
Tačiau pats siužetas, mano nuomone, turi minusų. Kas labiausiai krito į akis, tai atsirandančios problemos veikėjų gyvenime ir bandymas jas spręsti. Vietomis tai atrodė forsuotai sukurtos dramos, kuriose trūko organiškumo. Jų sukėlimas ir priverstinis nagrinėjimas ne visada atrodė pamatuotas ar reikalingas.
Kaip neatrodė reikalingos ir kai kurios pernelyg ištęstos scenos. Kai kada ilgesnės scenos puikiai įsiliejo į kūrinį, tačiau kartais jos atrodė perspaustos ir dirbtinai ištęstos. Komiškai apibrėžiamas lietuvių kino kanonas „ilga scena, kurioje už lango lyja lietus, motulė verkia, vežimas važiuoja…“ vietomis buvo juntamas ir „Kvėpavime į marmure“.
Protingas filmas
„Kvėpavimas į marmurą“ nesibaigia ties pabaigos titrais. Mąstymas apie šį filmą prasitęsia gerokai ilgiau ir pagrindine to priežastimi laikyčiau stiprų, daugialypį ir protingai sukonstruotą scenarijų. Jame rasime ne tik istoriją apie šeimą ir iš vaikų namų paimtą vaiką. G. Beinoriūtė šią istoriją aplipino kodais, užuominomis ir nuorodomis, kurios praplečia šį kūrinį už paprasto siužeto rėmų.
Bene svarbiausias filmo simbolis yra lapė, kurios siluetas matomas ir filmo plakate. Gyvūnas yra tarsi raktas, atrakinantis istorijos gilumoje G. Beinoriūtės paliktą skrynią. Iš vienos pusės, Ilja yra tarsi miško žvėriukas, kurį žmonės bando prisijaukinti. Jo gamtiška prigimtis paaiškina nevienareikšmius santykius su kitais filmo veikėjais. Iš šeimos pusės žiūrint, Ilją jie bando prisijaukinti tarsi sužeistą žvėrelį, suteikti jam namus ir šilumą. Žengiant dar giliau, galime įžvelgti aliuzijas ir į „Mažajį princą“, tačiau šioje vietoje nėra griežtai apibrėžtas sutapatinimas. Filmo veikėjai spėja pabūti ir mažaisiais princais, ir lapėmis.
Sąsaja su nesenstančia Antoine‘o de Saint-Exupery klasika filme yra ne tik jau aptartame simbolizme. „Mažasis princas“ įsipina ir į šio filmo literatūriškąjį klodą. Tai ne tik tai, kad šis filmas yra knygos ekranizacija. Filmo veikėja Izabelė rašo mokslinį darbą apie rašytojos Vandos Juknaitės kūrybą. Žinantys šios autorės knygose gliaudomas temas nesunkiai susies su „Kvėpavimu į marmurą“. Intertekstualumas nėra ypatingai dažnai naudojama priemonė lietuvių kine, tad tai kilsteli šį G. Beinoriūtės darbą aukščiau. Intertekstualumą čia papildo ir meta ryšys, kai vienoje scenoje seselė skaito… „Kvėpavimą į marmurą“. Pridėkime dar lengvai užkabinamą Kaino ir Abelio mitą (ačiū Dievui , jis nėra taip akivaizdžiai brukamas kaip Darreno Aronofsky‘io filme „motina!” (angl. „mother!”)) ir gauname gana gausų įvairių simbolių, raktų, ryšių ir sąsajų tinklą, įpintą į filmo istoriją. Kai kurias iš tų detalių galima atpažinti žiūrint filmą, kai kurios iš jų pasiveja praėjus šiek tiek laiko.
Vis tik, grįžtant prie filmo literatūriškumo, jis vaidina ne tik teigiamą vaidmenį. Filmo veikėjai atrodo per daug knygiški ir nenatūralūs. Tai šiek tiek kliudė iki galo įsijausti į tai, kas matoma ekrane. Tai sukūrė šiokį tokį atstumą tarp manęs, sėdinčio salėje, ir veikėjų. Šioje vietoje tikrumo pritrūko, jautėsi riba, jog tai fikcija, o mes esame realiame pasaulyje. Šis atotrūkis sutrukdė kai kuriems momentams, kuriuos aptarsime vėliau, suveikti taip stipriai, kaip jie turėjo suveikti.
Gražus filmas
Filmo niūruma ir sunkumas perteikiamas ne tik per istoriją, o ir per vaizdinį apipavidalinimą. Iš pirmo žvilgsnio, jis niekuo neypatingas, jame dominuoja pilkos, net nykios spalvos. Tačiau čia galima įžvelgti du tokio kolorito pasirinkimo motyvus. Pirma, vaizdinė pilkuma neatitraukia dėmesio ir leidžia koncentruotis į filme nagrinėjamą istoriją. Antra, spalvos puikiai atspindi veikėjų būseną ir nuotaikas. Taip erdvė ir jos spalvos tampa ne tik veiksmo vieta, o jausmų ir emocijų tęstinumu ir išraiška. Už ganėtinai gero atmosferinio kino sukūrimą pagyrų nusipelnė ne tik režisierė, bet ir filmo dailininkas Algirdas Garbačiauskas bei pagrindinis operatorius Audrius Kemežys.
Šviesaus atminimo talentingasis kameros meistras A. Kemežys nusipelno atskiro žodžio. Per anksti šį pasaulį palikęs kino menininkas ne kartą pasižymėjo lietuvių filmuose. Jo poetinės akies pagalba žiūrovas gali lengviau pažvelgti į rodomo siužeto gylį. „Kvėpavimas į marmurą“ nėra išimtis. Kadrai, kuriuos sustabdęs galėtum pasikabinti ant sienos kaip paveikslą, yra maistas žiūrovo akims. Šiame filme A. Kemežys savo vaizdu mus maitino sočiai.
Nereikia pamiršti, jog visam paradui vadovavo G. Beinoriūtė. Kai kurios scenos, kuriose ji savo istoriją pildė puikia atmosfera ir muzika, yra puikios. Scena, kurioje Ilja iš nugaros kvėpuoja į Izabelę, yra viena gražiausių scenų pastarųjų metų lietuviškame kine. O pabaiga… Stipri yra per silpnas žodis. Tačiau šioje vietoje yra vienas labai stiprus bet. Filmo paskutinė scena yra jaudinanti, tačiau ji nesuveikia taip gerai, kaip galėtų. Dėl jau aptarto atotrūkio tarp žiūrovų ir veikėjų ar dėl pernelyg ištęstų ir varginusių scenų, pabaiga neišpildo savyje slypinčio potencialo. Jei pats filmo siužetas būtų visiškai įtraukiantis, tai tokia pabaiga, kuri buvo, visiškai nuginkluotų, paliktų sunkų akmenį gerklėje ir po seanso nieko daugiau nesinorėtų. Tačiau dabar – tik mažas gniutuliukas gerklėje.
Motina, tėvas ir vaikai
Filme tvyranti pilkuma persiduoda ir į veikėjų būdą. G. Beinoriūtė mums nepasiūlo juodai balto paveikslo. Nėra skirstymo į blogus ir gerus žmones, yra tik žmonės, kurie savyje talpina ir šviesos, ir tamsos pradą. Jų veiksmai, net ir nedori ar išdavikiški, verčiau kelia gailestį, o ne panieką.
Pagrindinę filmo veikėją Izabelę sunku vertinti ar prieiti vienareikšmio verdikto. A. Gintautė atliko sunkų darbą, tačiau pati veikėja kartais atrodė perspausta, netikra, pernelyg sudramatinta. Galbūt čia atsiliepė ir jau aptartas per didelis filmo literatūriškumas, kuris persidavė ir į veikėjus. Jie atrodė labiau kaip iš knygų, o ne kaip iš realaus gyvenimo. Viena vertus, tai nėra blogai, tačiau mūsų kinas ilgai kenčia dėl per daug patosiškų, per daug teatrališkų veikėjų, taip norisi natūralumo. Nors tai nebuvo visiškas teatras, organikos trūko. Tuo pasigirti negalėjo ir pagrindinį vyrišką vaidmenį atlikęs S. Šidlauskas.
Vis tik, tokią kritiką išsakyti galima tik suaugusiems. G. Beinoriūtė dar kartą parodo kaip reikia dirbti su vaikais. Aktoriai vaikai problematiškai atrodo viso pasaulio kine, net ir Holivudo projektuose, kur kai kurie iš jų kaip žvėreliai nuo mažumos yra treniruojami staipytis prieš kino kameras. Labai retai vaikai atrodo natūraliai ir, kas svarbiausia, vaikiškai. Tokie, kokie ir yra vaikai gyvenime. Dažniausiai tai būna tik suaugusių klaidingos fantazijos apie vaikiškumą. „Kvėpavime į marmurą“ to nėra. Ilja vaidinęs J. Baltrūnas yra puikus. Savo giliomis akimis ir taupiomis, bet kartu tiek savyje talpinančiomis frazėmis jis nuostabiai perteikė sužeistos dvasios žvėriuką šešiamečio berniuko kūne. Daug kas ir daug kur išliaupsino J. Baltrūno pasirodymą, ko jis tikrai vertas, tačiau mano galva, daug kas per mažai dėmesio skyrė ir kitam filmo vaikui K. Cicėnui. Gal šiam mažajam aktoriui ir teko ne toks sunkus dramatiškas vaidmuo, tačiau jo įkūnijamas Gailius atrodė kaip toks vaikas, kurį galėtume sutikti žaidžiantį kieme. Natūralus realus vaikas. O tokių, kaip minėjau, viso pasaulio kine nėra daug.
… ir pabaigai
Tik pasibaigus seansui, filmas neatrodys geras ar vertas pagyrų. Tačiau jis nedings iš atminties. Jis suksis mintyse praėjus kelioms valandoms. Kelioms dienoms. Gal ir kelioms savaitėms. Jis nepaleis ir sekios ilgai. Bus kažkur šalia ir alsuos iš nugaros, kaip vienoje iš filmo scenų daro mažasis Ilja. Gal iš pradžių filmas ir neatrodys artimas. Tačiau po kurio laiko požiūris turėtų pasikeisti. Nes „Kvėpavimą į marmurą“ reikia prisijaukinti kaip laukinį žvėrį. Sunku? Taip. Verta? Irgi taip.
