Recenzija

Lady Bird

Lady Bird

Lady Bird
N-13Drama, Komedija

Metai:
2017 m.

Trukmė:
94 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Greta Gerwig

Vaidina:

Saoirse RonanLaurie MetcalfTracy LettsLucas HedgesTimothée Chalamet

Platintojas:
NCG Distribution

7.3
Recenzijos autorius:
8
Redakcijos vertinimas:
7.6
Lankytojų vertinimas:
6.2

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 03 08

Filmo laimėjimai Oskarai: 0 / Auksiniai gaubliai: 2 / Bafta: 0

Auksiniai gaubliai (Holivudo užsienio spaudos asociacijos apdovanojimai)

Geriausias filmas (miuziklo ar komedijos kategorijoje)

Geriausia aktorė - Saoirse Ronan

Amerikietė Greta Gerwig yra geriau žinoma kaip aktorė. Jos filmografijoje – 41 vaidmuo kin e ar televizijoje (įskaitant ir „paskolintą“ balsą animaciniams projektams). Ko gero, ryškiausias jos  pasirodymas buvo Noah Baumbacho romantinėje dramedijoje „Frances Ha“ (2012 m.), tačiau G. Gerwig buvo galima išvysti ir tokiuose filmuose kaip Woody Alleno „Į Romą su meile“ (angl. „To Rome with Love“, 2012 m.) ar pernai metais Lietuvos  kino teatrus pasiekusioje biografinėje dramoje „Žaklina“ (angl. „Jackie“, 2016 m.). Tačiau šįkart ne apie tai, ką G. Gerwig daro prieš kamerą, o apie tai, kuo užsiima kitoje jos pusėje.

Tam tikra prasme pernai pristatytą G. Gerwig komišką dramą „Lady Bird“ galima laikyti jos režisūriniu debiutu. Tiesa, vienas toks bandymas G. Gerwig sąskaitoje jau yra – tai 2008 m. romantinė drama „Naktys ir savaitgaliai“ (angl. „Nights and Weekends“), kurią ji režisavo kartu su Joe Swanbergu. Tad „Lady Bird“ yra pirmasis G. Gerwig savarankiškai sukurtas filmas. Atrodo, kad debiutas pavyko – dar vos tik pradėjus šį filmą rodyti JAV net ir kitą Atlanto pusę pasiekė atgarsiai apie „Lady Bird“ gaunamą itin aikštą balą, kurį, kaip susitarę, jai skyrė gausybė kino kritikų. Vėliau kritikų pagyrimai įgavo kiek materialesnę formą – dabar šio filmo sąskaitoje 5 Oskarų (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausia aktorė, geriausia antraplanė aktorė, geriausias originalus scenarijus), 3  BAFTA (geriausias originalus scenarijus, geriausia aktorė, geriausia antraplanė aktorė)  ir  3 Auksinių gaublių nominacijos – geriausias scenarijus, geriausia antraplanė aktorė, geriausia aktorė, geriausias filmas (miuziklo arba komedijos kategorijoje) – o šios dvi nominacija pavirto į statulėles.

Trumpai apie filmo siužetą

Septyniolikmetė raudonplaukė Kristina Makferson (akt. Saoirse Ronan) gyvena Sakramente, Kalifornijoje – žodžiu, vakarinėje JAV pakrantėje, toli nuo viso pasaulio. Kristinai nepatinka jos vardas ir ji siekia būti vadinama Lady Bird. Lygiai taip pat – o gal net ir dar labiau jai nepatinka gimtasis Skaramentas. Galbūt kažkas ir svajoja apie gyvenimą saulėtoje Kalifornijoje – bet tik ne Lady Bird. Panašius jausmus ji jaučia savo mamos (akt. Laurie Metcalf) atžvilgiu. Na, su mama yra šiek tiek sudėtingiau, nes pati Lady Bird suvokia, kad mama ne tik šiaip sau knisa protą ir neleidžia ramiai gyventi, bet kad tai daro iš meilės. Vis tik paauglystė – toks momentas, kai net ir be komplikuotų šeiminių santykių dar tenka spręsti ir kitas problemas. Tad ir Lady Bird tai yra toks laikotarpis, kai kariauja su mama, laukia atsakymų iš universitetų, pirmą kartą rimčiau įsimyli, patiria draugystės išbandymų…

Kaip gera kai tau septyniolika metų… Palauk, ką?

Arba „Mergaitiškos brendimo kančios“, kaip būtų galima pervadinti šį filmą. Vis tik tai nėra rožinis cukraus vatos burbulas, kaip koks nors „Princesės dienoraštis“ (angl. „The Princess Diaries“, 2002 m.). Nors pagrindinė veikėja – septyniolikmetė mergina, G. Gerwig juosta netaiko į mergaičių auditorija. Tai filmas, pasakojantis universalią istoriją apie augantį jauną žmogų, kaip tik atsidūrusį ant pilnametystės slenksčio ir taip nekantriai siekiančio pažiūrėti, kas ten laukia už jo. Tad kalbant apie filmus, panašius į „Lady Bird“, ją labiau derėtų lyginti ne su „Princesės dienoraščiu“, o su Richardo Linklaterio „Vaikyste“ (angl. „Boyhood‘, 2014 m.), šiemet kartu dėl Oskarų besivaržiusiu „Vadink mane savo vardu“ (angl. „Calling by your Name“) ar net legendiniu François Truffaut „400 smūgių“ (pranc.  „Les quatre cents coups”). Tai yra augimo filmas, skirtas analizuoti pagrindinio personažo pokytį. Ir, kaip galima tikėtis, toks įvyksta

Obelis nuo obuolio…

Pagrindinė filmo varomoji jėga – Lady Bird konfliktiniai saktykiai su mama. Kita vertus, keliomis pamainomis ligoninėje dirbanti Marion savo dukrai charakteriu nenusileidžia. T. y. jos yra labiau panašios, nei tą sugeba pripažinti – kadangi išdidumo netrūksta nei vienai, nei kitai. Vis tik, ko gero, ši psichologinė įtampa kyla ne tik ir ne tiek dėl nesuderinamų charakterių, o dėl šeimos finansinės padėties. Nors Marion ir stengiasi išlaikyti šeimą, vis tik gaunamos pajamos yr a tokios, jog tenka konstatuoti, kad : „nesame turtingi“. Finansinė įtampa kelia neužtikrintumą, nesaugumo jausmą, kartais net ir nepilnavertiškumą. Gal todėl Lady Bird taip siekia ištrūkti iš gimtojo miesto ir pameluoja savo adresą naujai „geriausiai draugei“.

Bloga mergaitė niolikmetė

Tiesą sakant- ne tokia ir bloga. Pagrindinė G. Gerwig filmo veikėja, ko gero, yra kaip daugybė paauglių visame pasaulyje – kartais nevaldanti emocijų, kartais per daug tiesmukai rėžianti savo nuomonę, kartais tiesiog pakliūvanti į ne visai palankias ar iš anksto kiek kitaip planuotas aplinkybes. G. Gerwig nekelia jos ant pjedestalo kaip sektino maištininkės pavyzdžio, tačiau ir nesmerkia bei nemoralizuoja. „Lady Bird“ tampa filmu, kuriame į pasaulį žvelgiama paauglės akimis, tačiau nepamirštama ir suaugusiųjų pocizijos –ir niekas čia nėra favoritizuojamas, ar priešingai, pasmerkiamas.

Kasdienis Amerikos veidas

Daugeliu atvejų su JAV esame pažįstami iš Holivudo filmų, kurie linksta į du kraštutinumus – arba akinanti prabanga ir spindesys, iščiustyti interjerai, blizgantys parketai ir marmuras, arba didmiesčių getas, provincijos skurdas, visuomenės paraštės. O kaip gyvena dauguma vidutines ar mažesnes nei vidutines pajamas gaunančių gyventojų Holivudas dažniausiai nerodo (nebent pasigauna kokią nors beveik fantastinę kokio nors legaliai ar ne visai legaliai prasisiekusio tautiečio istoriją).

G. Gerwig Amerika nelinksta nei į vieną iš tų kraštutinumų. Tai ne žymiausi didmiesčiai, tačiau ir ne gūdi narkotikuose ir alkoholyje paskendusi provincija – tiesiog visai tvarkingas, už Vilnių kiek mažesnis Sakramento miestas. Ir čia telpa daug kas – darbas prekybos centre ar kavinėje, vairavimo egzaminas, suknelės pirkimas, naktinis užkandžiavimas su geriausia drauge, nusirašinėjimas per kontrolinį…

Aktoriai ir personažai

Kaip jau sakyta – filmo centras ir ašis yra septyniolikmetė raudonplaukė  Kristina, kurią vaidina Saoirse Ronan. Įtikinamas, emocionalus vaidmuo, parodantis skirtingas Lady Bird asmenybės puses, charakterio savybes ir emocijas. Nors Lady Bird yra tvirta ir už savo troškimus atkakliai kovojanti jauna mergina, vis tik ji nėra bukai užsispyrusi – pamatome ir jos švelniąją pusę ir supratingumą, ir užklupusį kaltės jausmą. Lady Bird sugeba pripažinti savo klaidas, sugeba pai pirma žengti pirmą žingsnį susitaikymo link. Dažniausiai ją gelbstinti savybė – nuoširdumas pačiai, kadangi daugiausiai problemų kyla tada, kai ji pabando apsimesti kažkuo kitu – kažkuo kuo nėra.

Šalia jos ryškiausias personažas – jos mama Marion (akt. Laurie Metcalf). Vidutinio amžiaus moteris, dažnai pavargusi ir dėl to galbūt kiek per griežtai vertinant savo dukterį. Būtent nuovargis labiausiai atsispindi per Merion personažą – ir, ko gero, reikėtų kalbėti ne apie fizinį, o moralinį. Nes turbūt Marion labiau išvargina ne dviguba pamaina ligoninėje, o apskritai gana ilgą laiką besitęsiantis finansinis neužtikrintumas. Marion yra tas personažas, kuris kartais gal kiek per daug neapskaičiuotais būdais bando sulaikyti savo dukterį ant žemės – tai yra ta druska, kuri paauglę grąžina į realybę. Tačiau ką daryti, jei vis tiek taip norisi skristi. Kita vertus, Kristinos tiesmuki, tačiau visiškai pagrįsti klausimai apie tai, kas svarbiausia, kartais priverčia ir pačia Marion pasijusti nepatogiai. L. Metcalf Kristinos mamą suvaidina puikiai – taip natūraliai ir organiškai, kad tikrai galime patikėti, jog tokia pavargusi mama su savo šeima galėtų gyventi iš tikrųjų.

Jei Marion bando nuleisti Lady Bird ant žemės, nors pati dažniausiai yra šiek tiek suirzusi, tai Kristinos tėtis Laris, kurį suvaidino Tracy Lettsas, tampa tikra ramybės sala joms abiems. Tvirtu pagrindu, į kurį galima atsiremti. Tarpininku, galinčiu pataisyti pašlijusius santykius.

Iš jaunesnių aktorių pasirodymų galima paminėti Lucą Hedgesą – atrodo, jei tik kokiam filme reikia paprasto, tačiau nesugriuvusio paauglio, būtinai išvysite šį jaunąjį talentą. Pernai už antraplanį vaidmenį dramoje „Mančesteris prie jūros“ (angl. „Manchester by the Sea“, 2016 m.) jau įsirašęs Oskaro nominaciją L. Hedges‘as sukuria trumpą, bet pakankamai ryškų personažą, kuris pats susiduria su paauglystės kismo problema. Taip pat šiame filme galima išvysti ir kitą jaunąjį Oskaro nominantą – prancūzų kilmės Timothée‘į Chalametą, kuris apdovanojimui buvo nominuotas už pasirodymą kitame šių metų Oskarams pristatytų filmų – „Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me by Your Name“). „Lady Bird“ jo vaidmuo antraplanis, gal net šiek tiek tipažinis, su tam tikromis režisierės korekcijomis – iš tiesų, greičiau reikalingas pačios istorijos vystymui ir kaip vienas iš epizodų Kristinos augimo kelyje. Kaip ir geriausia jos draugė Džiuli, kurią suvaidino Beanie Feldstein.

Techninė pusė

„Lady Bird“ juostoje dominuoja vaiskios spalvos, švarūs vaizdai, daug saulės šviesos. Kartais šiek tiek pažaidžiama kameros rakursais. Fone skamba įvairios lengvos dainos. Iš esmės per daug priekaištauti nėra dėl ko – viskas maždaug taip, ko ir galima tikėtis iš panašaus žanro filmo.

Reziumė

„Lady Bird“ – realistiškas augimo filmas, įtikinamai parodantis paprastų žmonių paprastą gyvenimą. Nors filmo centre atsiduria ryški septyniolikmetė paauglė, vis tik galima justi, kad filmo pasaulis matomas ne vien jos akimis. Gal greičiau – tai jau suaugusio, bet paauglystę puikiai prisimenančio ir per daug nuo jos nenutolusio žmogaus žvilgsnis į šį gyvenimo periodą. Tad stebint Kristinos (Lady Bird) kelią brandumo link viskas atrodo natūraliai, kadangi apsieinama be dirbtinio dramatizmo, moralizavimo ar kitokių kraštutinumų. Atrodo, kad G. Gerwig būtų užėmusi tarpinę poziciją tarp Kristinos ir jos mamos, į savo pagrindinę veikėją žvelgdama su vos vos juntama ironiška šypsena. Tokiu būdu jai pavyksta priartėti prie universalumo ir prie to, kas yra svarbiausia – prie to, apie ką filmo personažai iš užsispyrimo tampa per daug išdidūs kalbėtis tarpusavyje, kol supranta, jog tikrasis brandumas ir yra ne kas kita, kaip gebėjimas perlipti per savo ego ir vertinti tai, kas brangiausia. Prie to, kas ir pasibaigus filmui, palieka jaukų ir šiltą įspūdį.

8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8
Kinematografija:
8
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D