Recenzija

Ledas

Led

Ledas
N-13Drama, Komedija, Romantinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
113 min.

Šalis:
Rusija

Režisierius:

Oleg Trofim

Vaidina:

Aglaya Tarasova, Alexander Petrov, Milos Bikovic, Mariya Aronova, Vilen Babichev, Maksim Belborodov, Diana Enakaeva

Platintojas:
Acme Film

6
Recenzijos autorius:
7.1
Redakcijos vertinimas:
6
Lankytojų vertinimas:
4.8

Recenzijos autorius:

Airida Mėta

Paskelbta:

2018 02 21

Daugiau apie filmą: iMDBKinopoisk

Turbūt įkandin šią žiemą vykstančioms aktualijoms – Žiemos olimpinėms žaidynėms Pietų Korėjoje, ar nesenai pasirodžiusiai dramai „ Aš esu Tonia“ – apie buvusią dailiojo čiuožimo atstovę Tonią Harding, – rusų kino kūrėjai nusprendė neatsilikti ir sukurti filmą: irgi apie dailiojo čiuožimo olimpines pergales svajojančią sportininkę, tik pastarosios istoriją įvelkant į masėms labiau tinkantį popierėlį – romantikos ir svajonių išsipildymo. Ir pavadino jį „Ledu“.

Šio filmo kūrimui dirigavo režisierius Olegas Trofimovas, pagrindinius herojus įkūnyjo:  Nadią – Aglaja Tarasova, daugeliui turbūt žinoma iš Lietuvoje rodyto rusų televizijos serialo „Rezidentai“, Sašą – Aleksandras Petrovas, Šataliną – Marija Aronova, Leonovą – serbų aktorius Milos Bikovic. Bet kad pavardės neliktų tik pavardėmis, pereikim ir prie pačio filmo.

Istorija prasideda mažos mergaitės, Nadios, svajone – tapti čiuožėja. Pirmoji ją pamačiusi trenerė teigia, kad mergaitė talento tam neturi, tačiau bėgant metams sunkus darbas atsiperka – ją pastebi didžiausia šalies olimpinė viltis Leonovas, ir pergalių siekti pradeda kartu. „O bet tačiau“, kad viskas nebūtų lyg sviestu patepta – per svarbų pasirodymą krentama, ir patyrusi traumą herojė nebegali ne tik čiuožti, bet ir vaikščioti. Į pagalbą stotis ant kojų ir kapanotis iš depresijos nuotaikų, atskuba ledo ritulininkas Saša. Kaip viskas klostosi toliau – neišduosiu, tačiau jei esat tokių filmų žiūrėjimo profesionalas, nuspėti sunku nebus. O jei reikia dar šiek pasufleravimo – filmas priskirtas komedijos, dramos ir romantikos žanrui. Tik kokias porcijas šie žanrai dalijasi?

Drama. Pirmąjį filmo trečdalį atrodo, kad būtent tokia linkme istorija ir rutuliosis: motinos netekimas, didelė svajonė čiuožti (nors vargiai pastovima ant pačiūžų), griežta pirmoji trenerė. O ir įvykus pirmajam prašviesėjimui – tapus geriausio šalies čiuožėjo partnere – užtenka vieno lemtingo kryčio, ir istorija vėl grįžta į dramatiškas vėžes.  Nežinodamas, kad šis filmas telpa dar ir į romantikos bei komedijos rėmus, vietomis galėtum pagalvoti, kad be reikalo atsinešei tiek spragintų kukurūzų. Na, ar kad bent jau galėjai imti mažesniąją dėžutę. Bet visgi tokių minčių kiltų gal kartą ar du, nes tuo pačiu metu ši draminė istorijos linija yra pagadinta labai pigiais, vaikiškais-miuzikliškais motyvais. Kokiais? Pavyzdžiui, mergaitei svajojant, toms svajoms parodyti yra tik vienas vienintelis būdas – rodyti ją skraidančioje lovoje, danguje tarp žvaigždžių. Nes daugiau jokių kitų priemonių ir idėjų per visą kino istoriją nebuvo sukurta, kaip kitaip tai būtų galima parodyti. Ir gaunasi šiek tiek neskanu… na, lyg saldžius spragėsius užsikąstum sūriais.

Komedija. Kad neskambėtų viskas taip blogai paminėjus skraidančias lovas, galiu pripažinti, kad visgi komedijos pusė šioje istorijoje nugali. Kad ir kaip tai galėtų nustebinti. Pirmąsias juoko užuominas kuria trenerės, Šatalinos, personažas. Griežta mokytoja, nevyniojanti žodžių į vatą, savo tvirtu ir kartais stačiokišku charakteriu žiūrovus dažniau prajuokina nei gąsdina. Vėliau prie jos prisijungia Saša – ledo ritulininkas-gelbėtojas, tos pačios Šatalinos sprendimu paskirtas padėti Nadiai. Eilinis vaikinas, siekiantis būti komandos dalimi ir daryti tai, kas patinka, todėl žemiškas ir tai parodantis savo kalba ir manieromis. O kalba jis dažniausiai… juokingai apie rimtus dalykus. Nuo to momento, kai jis pasirodo herojės akiratyje, visa drama įgauna pozityvų atspalvį. Ir žiūrovams čia galima suklusti – jau braukiamos ašaros… bet iš juoko.

Romantika. Spėkit, kiek romantinių vingių gali būti istorijoje, kur pagrindinė herojė yra žavi jauna mergina, siekianti savo svajonių, su dviem jaunais pagalbininkais aplink, padedančiais tas svajones įgyvendinti? Teisingas atsakymas – akivaizdus, standartinis tokių filmų scenarijams. Paprasčiausiai moralizuojantis, kad ne visada viskas yra auksas, kas auksu žiba.

Vertinant aktorių darbą, jausmai kyla dvejopi. Viena dalis jų suvaidino taip, kad nekyla abejonių dėl jų kuriamų personažų tikrumo; dalis – ganėtinai pervaidino. Štai viename interviu A. Tarasova sakė, kad aktorystėje mėgsta iššūkius, būtent todėl priėmė pasiūlymą vaidinti Nadią, atsidūrusią svajonių siekimo ir nevilties sankirtoje. Kaip bebūtų, šis vaidmuo jai tikrai buvo iššūkis – vietomis vaidyba žiūrėjosi nelabai skaniai, gal kiek perspaustai. Pavadinčiau tai kažkuo per vidurį tarp teatro ir humoro serialo, kuriame ji jau vaidino – kad žiūrovas patikėtų greitai, reikia veido mimikomis ir kūno kalba „įkalti“ tai, ką nori pasakyti. Įteigti be pasirinkimo, o ne leisti žiūrovai tą suprasti pačiam. Tačiau filmo gelbėtojai – būtent juokingieji Šatalina ir Saša, kuriuos įkūniję aktoriai, rodėsi, darė tai be didelio vargo ir be noro įtikinti mus – žiūrovus – per prievartą. Štai Sašos vaidmenį atlikęs Aleksandras Petrovas ne veltui turi ilgiausią sąrašą vaidmenų savo biografijoje.

Atskiro žodžio nusipelno specialieji filmo efektai. Koks tas žodis, turbūt galit įtarti iš anksčiau minėtos skraidančios lovos. Taip, ji skraidė, tad gal efektai ir veikė – tačiau ar vietoje, jau kitas klausimas. Susidarė įspūdis, kad buvo siekiama parodyti kuo daugiau, ką mokama padaryti. Galbūt efektai blogi ne patys savaime, tačiau ne visada žiūrėjosi šio filmo istorijoje ir bendroje stilistikoje. Vietomis į juos buvo susikoncentruota per daug, per daug „išlaižyta“ ir švaru. Nors vienoje scenoje, kur pora ant ledo čiuožė neva varžybose, tie efektai matyt buvo pamiršti ir bandyta grįžti prie tikrumo, nenaudojant daug apšvietimo, tačiau susidarė priešingas įspūdis – kad tai ne jokios varžybos, kai čiuožiama beveik tamsoje be specialiųjų, čiuožėjus sekančių šviesų, ir prietemoje tribūnose matai, kad nėra juos stebinčių žmonių, nors plojimai skamba.

Pagirtinas yra operatoriaus darbas: gražūs rakursai, laiku ir vietoje pasirinkti kamerų planai. Jų pasirinkimai tikrai negadina istorijos, o netgi ją kartais gelbėja, ypač perdėtų specialiųjų efektų situacijose. Vietomis stiprus, dinamiškas montažas taip pat pasakoja daugiau ir įtikinamiau, ir prikausto žiūrovo dėmesį. Bendra filmo stilistika, kostiumų dizainas – bandyta išgauti nepriekaištingą preciziškumą ir kokybiškumą, apgalvota ir nugludinta, ir dažnai tai visai pavykę.

Kaip Šatalina sakė: „Rusai niekada nepasiduoda“ . Tai tiktų ir šio filmo apibendrinimui – jie tikrai nepasiduoda filmų kūrime. Smagi romantinė komedija, į kurią, panašu, kūrėjai įdėjo daug darbo ir pastangų, kad ši atrodytų nepriekaištinga ir blizganti, kaip tas ledas. Tiek scenarijaus, tiek vaizdinio išpildymo prasme. Ar ledas visgi gavosi? Gal ne tas storasis, kuriuo drąsiai lipi ant marių ir eini į kitą krantą, tačiau toks, kuris tikrai atlaikytų bent tol, kol tikrinsi jo stiprumą žvejybai. Nesušalsit, bet su didesnėmis vitamino C dozėmis grįšite namo tikrai.

7.1Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
7
Kinematografija:
9
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
6.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D