„Kelionė į Valhalą“
Islandų studija CAOZ, atsakinga už 2002 metų trumpametražę pasaką „Pasiklydusi princesė“ bei 2007 metais pasirodžiusį niūraus konteksto animacinį filmuką „Ana ir nuotaikos“, pristato žiūrovui vieną iš populiariausių sagų Skandinavų mitologijoje – istorijos apie Torą interpretaciją, pateiktą visiškai kitokiu kampu, nei legendose. Režisierių trio, tarp kurių Gunnaras Karlssonas, studijai sukūręs trumpametražius stebuklus, kviečia pasinerti kelionei į didingą praeitį bei susipažinti su kadaise skandinavų žemėse gyvenusiais nenugalimaisiais vikingais.
Filmo centre vaizduojamas jaunasis vikingas Toras, gyvenantis vien tik mintimis apie didingus žygdarbius, karus, dvikovas su nenugalimais milžinais, tačiau tai – tik neišsipildančios jaunuolio svajonės. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas, eilinis vikingų vaikas, bet jo venomis teka dievų karaliaus, didingo Odino, kraujas. Odinas, kaip ir pridera karaliui, gyvena dangaus karalystėje Valhaloje su kitais dievais ir vieną lemtingą dieną į duris pasibeldžia burtininkas, kuris dovanoja jam galingiausią ginklą pasaulyje – stebuklingą kūjį. Išjuoktas dievų ir išmestas kartu su ginklu, leprekono išvaizdos burtininkas nenuslopindamas pykčio bėga iš dangaus rūmų pas požemio karalystės valdovę, blogio įsikūnijimą – Helę, kuri jau seniai nori sunaikinti dievų miestą, o su stebuklingo kūjo pagalba jai gali pasisekti. Kūjis, iškritęs iš Valhalos, patenka į rankas Torui ir taip prasideda jo legendomis apipintos kelionės į šlovę pradžia.
Lyginant su pastaraisiais filmais apie Toro legendą bei apie bendrą vaizdą Valhalos interpretacijai, šio filmuko kūrėjai nusivažiavo į lankas. Pateikiant vieną svarbiausių skandinavų mitologijos personažų kaip eilinį, paprastą vaiką, gyvenantį žemėje, o kartu ir visiškai pakeičiant jo charakterio bruožus, jo vaizdas sudaromas ne kaip pusdievio, o tiesiogine to žodžio prasme nevykėlio. Jo personažo charakterio bruožuose nėra jokios dvasios, jokių nuotykių ieškojimų, jokio iškilumo. Kitas iškrypęs vaizdas juostoje – Odino portretas, nors ir įdomiai bei originaliai pateikiama jo akies praradimo interpretacija, bet apskritai nė iš tolo nesimato jokio dieviško bruožo. Ekrane matomas tik bailys, nusmurgėlis, egoistas, o ne negailestingas, nenugalimas karys, koks jis yra. Humoras, kurio šiame darbe yra labai mažai, susipina su siužetinėje linijoje pesimizmo paveikta drama, o tai tiesiog slegiantis vaizdas. Keli vulgaraus turinio juokeliai priminti gali Holivudo animacinių filmų braižą, o tai tik minusas europietiškai juostai. Nesijaučia visiškai nuotykių dvasios, nesijaučia net gėrio ir blogio tarpusavio kovos, dėl kurios reikėtų palaikyti vieną ar kitą pusę. Pilkas ir neįdomus animacinis filmas.
Filmuko stilistika artima rusiškų folklorinių pasakų ekranizacijų atspalviui. Personažų pateikimas, spalvų žaismas sudaro europietiško kino atmosferą, bet tuo ir pasibaigia veržimasis pateikti kažką originalaus. Garso takelis irgi labai jau dvejopas, kelios stipresnės kompozicijos artėjant pabaigai, bet ir jos nesudaro jokio žvalesnio efekto. 3D, kuris dar nelabai yra paplitęs europietiško kino industrijoje, čia pateikiamas iš blogiausios pusės. Nesijaučia jokio didesnio trimačio vaizdo ekrane, keliose finalinėse scenose tik bandoma kažkaip per prievartą pateikti šį populiarų Holivude priedą prie kino įspūdžių.
„Legendinis vikingas Toras“ – tai eilinė, neįdomi skandinavų mitologijos interpretacija animacinio filmo fone, kurios dėka gali susidaryti keistas požiūris į legendomis apipinto Toro žygdarbius bei paties jo personą vaikų akimis. Banalūs ir neskoningi juokeliai išduoda kūrėjų veržimąsi link Holivudinės animacijos šablonų atsisakius savo europietiškų šaknų.
