Buvau Kine – Lenktynės
Recenzija

Lenktynės

Rush

Lenktynės
N-13Drama, Veiksmo, Biografinis

Metai:
2013 m.

Trukmė:
123 min.

Šalis:
JAV, Vokietija, Didžioji Britanija

Režisierius:

Ron Howard

Vaidina:

Chris Hemsworth, Daniel Brühl, Olivia Wilde, Alexandra Maria Lara, Pierfrancesco Favino

Platintojas:
Theatrical Film Distribution

8.9
Recenzijos autorius:
8.8
Redakcijos vertinimas:
8.1
Lankytojų vertinimas:
9.8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2018 05 24

Filmai apie sportą yra pakankamai rizikingas reikalas – kuriant juos labai lengva nuklysti į nereikalingą patosą, be to, jų siužetas dažnai būna pakankamai lengvai nuspėjamas. Vis tik amerikietis Ronas Howardas įrodė, kad ši tematika jam paklūsta – 2005 m. jis pristatė pakankamai gerai įvertintą biografinę dramą „Pakilęs iš pelenų“ (angl. „Cinderella Man“), pasakojančią apie boksininką James‘ą Braddocką, o 2013 m. prie sportinių aistrų grįžo su, ko gero, dar stipresne juosta „Lenktynės“ (angl. „Rush“) apie 1976-ųjų metų „Formulės – 1“ sezoną. Tik jei filmų apie boksininkus netrūksta (ko vertas vien jau tas faktas, kad legendinis Sylvesterio Stallone‘ės personažas Rokis Balboa yra oficialiai įtrauktas į bokso šlovės muziejų!), „Formulė -1“ Septintojo meno dėmesio (neskaitant keleto dokumentinių filmų, kuriuose dominuoja brazilas Ayrtonas Senna) sulaukia nepalyginamai rečiau. Ko gero, daug įtakos turi šio elitinio (ir itin brangaus) sporto specifiškumas, reali mirties rizika ir daugiau nei bet kur kitur lemiantis techninis bei žmogiškos klaidos faktorius. Tačiau R. Howardas, į ekranus perkėlęs 1976-ųjų Niki Laudos ir James‘o Hunto bekompromisę kovą, įrodo, kad „Formulės-1“ kovos kino ekranuose gali atrodyti itin patraukliai.

Trumpai apie filmo siužetą

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Formulės – 3000“ čempionate susikirto dviejų talentingų lenktynininkų – plevėsos brito James‘o Hunto ir šaltakraujiško bei disciplinuoto austro Niki Laudos keliai. Nieko keisto, kad vėliau abu talentingi jaunuoliai sugebėjo pakilti iki „Formulės – 1“. Patekimas į šį elitinį klubą garantuoja šlovę, pinigus, prabangą, populiarumą ir, kas be ko, merginų dėmesį, į kurį ekscentriškas lovelasas Huntas niekada nespjovė. 1975-aisiais metais Niki Lauda su „Ferrari“ tapo „Formulės-1“ pasaulio čempionu, beveik 20 taškų aplenkęs antroje vietoje likusį brazilą Emersoną Fittipaldi. Tačiau 1976-aisiais viskas apsivertė aukštyn kojom ir prasidėjo aštri bei bekompromisė Laudos ir Hunto konkurencija, pažymėta ne tik varžovų atkaklumu, bet ir fatališkais įvykiais…

Sudramatinta realybė

Paskutiniu metu kino ekranus pasiekė kaip niekad daug filmų apie sportą. Vienas tokių – 2018 m. pradžioje Lietuvos kino teatrus pasiekusi debiutuojančio danų režisieriaus Januso Metzo biografinė drama „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ (dan. „Bjorg vs. McEnroe“, 2017 m.), pasakojanti apie legendinį 1980-ųjų metų Vimbldono teniso finalą tarp švedo Bjorno Borgo ir amerikiečio Johno McEenroe‘aus. Iš tiesų, juostos panašios tiek tuo, kad parodoma atkakli pagrindinių istorijos dalyvių kova, tiek tuo, kad tiek viename, tiek kitame filme pagrindiniai varžovai pristatomi kaip labai skirtingos asmenybės – vienas – ypatingai disciplinuotas, antrasis – „blogas berniukas“. Tačiau priešingai nei tikrieji B. Borgas ir J. McEnroe‘us, kurie neslėpė atviro nusivylimo apie juos sukurtu filmu, N. Lauda „Lenktynėmis“ liko patenkintas ir apgailestavo, kad J. Huntas neturėjo progos išvysti šio filmo (J. Huntas, sulaukęs 45-erių metų, mirė 1993 m. nuo ištikusio širdies smūgio). Kita vertus – su N. Lauda buvo daug konsultuojamasi įvairiais su filmo kūrimu susijusiais klausimais – ko nepadarė J. Matzo komanda. Rezultatas – neįtikėtinai tiksliai atkurtas laikotarpis, puikiai perteikta įtampa ir paraleliai trasos intrigoms plėtojami pagrindinių personažų portretai, atskleidžiami ir per jų elgesį asmeniniame gyvenime už lenktyninės trasos ribų. Vis tik tam tikrų netitikimų būta ir pats N. Lauda, filmą įvertinęs palankiai, vis tik pripažino, kad kai kas buvo sudramatinta holivudine maniera.

Iš tiesų N. Lauda ir J. Huntas nebuvo jau tokie mirtini priešai. Priešingai, anot N. Laudos, J. Huntas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos „Formulės – 1“ triskart pasaulio čempionas mėgo. Tad ir savo santykius su J. Huntu jis apibūdina labiau kaip simpatiškus. Dar daugiau – karjeros pradžioje jiedu kartu nuomojosi butą Londone. O kalbant apie patį N. Laudos pateikimą, jo paties žodžiais tariant na nebuvo jis toks jau griežtas pats sau, koks rodomas filme. Tik, žinoma, prie savo „Ferrari“ vairo nesėsdavo visiškai neišsiblaivęs – kas, beje, ne kartą pasitaikydavo J. Huntui.

J. Huntas nepuolė mušti netaktišką klausimą uždavusio žurnalisto – tai grynai režisūrinis sprendimas, siekiant parodyti, kad J. Huntas buvo ne tik plevėsa – jam galiojo tam tikras garbės kodeksas. Ir balsavimas prieš lenktynes baigėsi ne tokia jau triuškinančia persvara – realus skirtumas buvo tik vienas balsas. O Vokietijoje esanti Niurburgringo trasa realybėje niekada nebuvo vadinama „Kapinėmis“ (angl. „The Graveyard“) – jai buvo duota „Žaliojo pragaro“ (angl. „The Green Hell“) pravardė.

Ne visai teisingai sudėlioti akcentai

Jeigu apie „Formulę -1“ nežinote absoliučiai nieko, šis R. Howardo filmas turėtų palikti neblogą įspūdį. Vis tik jei esate girdėję šiek tiek daugiau nei vien Michaelio Schumacherio pavardę, turėtų užkliūti gan keistokai pasirinkta režisieriaus pozicija. Ko gero, ją galima paaiškinti jau anksčiau minėtu N. Laudos pastebėjimu – nereikia pamiršti, kad tai – Holivudo filmas. Vis tik, R. Howardas sukūręs visai neblogą ir įtraukiančią juostą dėl pasirinktos ne visai teisingos pozicijos prarado progą išnaudoti visą šios istorijos potencialą ir pagerbti tikrąjį jos didvyrį.

Filmas pradedamas užadriniu N. Laudos prisistatymu: teigiama, kad pasaulis jį žino dėl dviejų dalykų: dėl to, kas nutiko 1976 m. Niurburgringe ir kovos su juo – t. y. J. Huntu. Anaiptol. N. Laudos pavardė automobilių sporto mėgėjams yra gerai žinoma ir vardijant geriausius „Formulės -1“ pilotus minima šalia M. Schumacherio, A. Sennos, Alaino Prosto, Juano Manuelio Fangio… Triskart pasaulio čempionas N. Lauda yra neabejotinai viena ryškiausių „Formulės – 1“ figūrų, prisimenama dėl talento ir dėl tiesiog nežmogiškos valios, o ne dėl su juo konkuravusių varžovų.

Kalbant apie konkurenciją, vėlgi derėtų prisiminti, kad N. Lauda ir J. Huntas dėl čempiono titulo tarpusavyje kovojo tik vieną vienintelį sezoną. Tai yra, jie nebuvo tokie klasikiniai varžovai kaip A. Senna – A. Prostas ar M. Schumacheris – Mika Hakkinenas. Jei jau visai atvirai – nors ir pakankamai talentingas, J. Huntas neprilygo N. Laudai, tad filme jo kėlimas ant pjedestalo tikrąjį didvyrį nustumiant šiek tiek į antrą planą atrodo mažų mažiausiai nepelnytai.

Būtent tai ir apmąstymai, kiek geresnis šis filmas būtų buvęs, jei daugiau dėmesio būtų skirta ne J. Huntui, o N. Laudai, verčia apgailestauti, kad R. Howardas iki galo neišnaudojo turėtos progos – nes kito tokio filmo apie „Formulę – 1“, ko gero, teks laukti ne vienerius, o gal net ir ne dešimt metų. Tai, kas nutiko Niurburgringe ir po jo, žmogiškojo kūno trapumas ir valios stiprybė, aistra greičiui ir meilė šiam gražiam, tačiau neretai mirtinam sportui, nebanaliai pasibaigęs finalas – iš esmės reikėjo tik kiek kitaip sudėlioti esminius akcentus ir galėjome sulaukti, ko gero, vienos stipriausių dramų apskritai per paskutinius kelis dešimtečius.

Kontrastingi personažai

Na o bet tačiau yra kaip yra, ir šituos padūsavimus tenka padėti į lentynėlę „kas būtų, jei…“. Tačiau vertinant objektyviai, vis tik R. Howardo komanda atliko tikrai neblogą darbą, kurdami ir pristatydami du įdomius ir vienas kito vertus filmo personažus, kad ir kokie jie skirtingi atrodytų.

Iš tiesų, ekrane, kaip jau minėta, matome dvi priešingybes – koncentruotą, santūrų, disciplinuotą N. Laudą ir visišką hedonistą J. Huntą, kuris, atrodo, tarsi įsikūnijęs carpe diem motto. Vis tik, kuo „Lenktynės“ skiriasi nuo kitų panašių filmų (tarkim, kad ir jau minėto „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“) – abu personažai nėra vienaplaniai, kas daro juos žmogiškus, realistiškus ir įdomius. Sunervintas santūrusis Lauda nepasibodi mestelėti angliško žodžio iš „f“ raidės, o kietuolį vaizduojantis J. Huntas iš jaudulio vemia prieš kiekvienas lenktynes. Smulkmenos ir detalės? Tačiau būtent jos padeda sudėlioti pilną šių istorinių asmenybių portretą.

Aktorių pasirodymas

Jei aptariant filmą ir jo kontekstą iki šiol buvo daugiausia linksniuojamos N. Laudos ir J. Hunto pavardės, tai dabar, kalbant apie „Lenktynių“ aktorius tenka pereiti prie vokiečio Danielio Brühlio ir australo Chriso Hemswortho. Abiejų kuriami personažai yra ryškūs, natūralūs ir įsimenantys. C. Hemsworthas visiškai organiškai tampa išoriškai atsipalaidavusiu ir lengvabūdžiu ekscentriku J. Huntu. D. Brühlio, įkūnijusio N. Laudą, vaidmuo buvo dar sudėtingesnis. Visų prima – tai ir gilesnė asmenybė (dėl ko ir norėjosi didesnio fokuso į jį), visų antra – dėl įvykstančio lūžio istorijoje. Gal dėl to gana garsiai buvo pranašaujama Oskaro nominacija. Nereikia pamiršti ir išvaizdos pokyčių – siekdamas didesnio panašumo į legendinį lenktynininką D. Brühlis nešiojo dirbtinius šiek tiek atsikišusius dantis, o kur dar atitinkamas grimas, naudotas antroje filmo pusėje. Beje, kalbant apie išorinį panašumą, galima tik pagirti R. Howardą už aštrią akį – fiziškai tiek pagrindinius, tiek šalutinius vaidmenis atlikę aktoriai atrodo beveik nesiskiriantys nuo realių istorinių asmenų.

Apie kitus aktorius ir jų pasirodymą per daug nėra ką pasakyti – vis tik didžiausias dėmesys tenka N. Laudai ir J. Huntui – taigi, atitinkamai D. Brühliui ir C. Hemsowrthui. Gal kiek daugiau laiko pasireikšti gauna didžiaakė rumunų aktorė Alexandra Maria Lara, suvaidinusi N. Laudos žmoną Marlene, taip pat galima paminėti iš serialo „Daktaras Housas“ (ang. „House M. D.“) neblogai žinomą amerikičių aktorę Olivią Wilde, įkūnijusią J. Hunto sužadėtinę Suzy Miller. Jos abi lieka nuošaly „Forfmulės – 1“ kovų, tačiau kaip ir jų antrosios pusės reprezentuoja visiškai skirtingus asmenybių tipus – santūri ir kukli Marlen bei dar didesnė padraika nei pats J. Huntas Suzy.

Techniniai dalykai

Technine prasme ši juosta atrodo labai stipriai. Kamera juda puikai, pasiūlydama žiūrovams vaizdų iš netikėtų vietų, fiksuodama smulkiausias detales ir taip leisdama betarpiškai įsitraukti į „Formulės – 1“ aistras. Kamera „įlenda“ į lenktynininkų šalmus, prisiploja prie pat asfalto, kad parodytų pralekiančių formulių įkaitusias padangas ar tykštančius lietaus vandens purslus. Kartais panaudojamas vaizdo sulėtinimas ir pasendinimas – taip sukuriama papildoma įtampa ir autentiška aštuntojo dešimtmečio atmosfera. Tarsi tai būtų ne filmas, o realios lenktynės.

Filmo garso takelis, garso montažas taipogi pasitelkiami ir puikia išnaudojami kuriant įtampą ar pabrėžiant dramatiškiausius momentus. O kaipgi kitaip, jei muziką šiam filmui kūrė Hansas Zimmeris.

Jau minėta, kad atskiro pagyrimo nusipelno filmo kostiumų ir dekoracijų dailininkai, visažistai. Juostoje atkurtos aštuntojo dešimtmečio mados ir aplinka. Visažistų darbas, ypač kalbant apie D. Brühlio suvaidintą N. Laudą, yra tiesiog neįtikėtinas – išgautas stulbinantis panašumas.

Filme panaudoti autentiški „Formulės – 1“ automobiliai iš privačių kolekcijų. Tad, pavyzdžiui,  galima išvysti egzotiškąjį „Tyrrell P34“ su šešiais ratais. Vis tik pagrindiniams aktoriams nebuvo leista vairuoti tikrų „Formulės – 1“ – jie buvo pasodinti į perdarytas „Formules – 3000“. Filmavimui pasirinktos originalios lokacijos – t. y. tikros lenktynių trasos.

Žinoma, nepavyko išvengti gana dažnų anachronizmų ir įvairių fakto klaidų, tačiau mažiau dėmesingiems žiūrovams tai neturėtų trukdyti žiūrėti šį filmą.

Reziumė

„Lenktynės“ – įtraukiantis ir kokybiškas filmas, pristatantis nenuvalkiotą istoriją ir du stiprius personažus. Net jei ir žinote, kaip iš tikrųjų baigėsi 1976-ųjų metų „Formulės – 1“ čempionatas ir kas nutiko N. Laudai, filmas įtraukia ir išlaiko įtampą praktiškai iki pabaigos. Patraukliai atrodo visiškai skirtingi, tačiau nevienasluoksniškai pateikti pagrindinių varžovų – N. Laudos ir J. Hunto – portretai. Vis tik, žinantiems „Formulės – 1“ istoriją kai kurie momentai ir pasirinktas rakursas gali truputį erzinti ir kreipti mintis ne į rodomas batalijas, o į tai, kad šį pasakojimą buvo galima pateikti iš dar stipresnės perspektyvos. Bet šiaip ar taip, „Lenktynės“ labiau džiugina, nei liūdina – įdomi istorija, retai kino ekrane rodomos „Formulės – 1“ kovos, puikus aktorių pasirodymas, dėmesys detalėms, atkurta autentiška vaizduojamo laikmečio stilistika ir atmosfera, galiausiai – adrenalinas ir įtampa, prikaustanti dėmesį, lyg žiūrint tikrų lenktynių transliaciją. Kita vertus, jei jau filmas įtiko pačiam tų įvykių dalyviui N. Laudai ir buvo palankiai sutiktas „Formulės – 1“ bendruomenės, tai ko daugiau bereikia?

8.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
8
Kinematografija:
10
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
10
Aktoriai:
9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D