Lošėjas

Geriausias nacionalinis metų filmas, geriausias metų filmas Lietuvoje – būtent tokiais skambiais epitetais papuošiamas debiutinis režisieriaus Igno Jonyno pilnametražis filmas, kuris jau apkeliavo pusę pasaulio ir buvo pristatytas įvairiausiuose kino festivaliuose, tarp kurių prestižiniame „San Sebastiano“ festivalyje. Metų pradžioje juosta taip pat pelnė penkis nacionalinius „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus ir buvo pripažinta geriausiu šalies filmu. Sutikime – tai daug žadanti pradžia šiam išskirtiniam kino reginiui, kuris plačiai auditorijai bus pasiekiamas jau nuo rugsėjo 26 dienos. Anksčiau juostą galėjo pamatyti tik mažas būrys žmonių, kurie spėjo įsigyti bilietus į kasmetinį „Kino Pavasario“ festivalį.

Teko garbė filmą pamatyti žymiai anksčiau nei jis buvo pasiekiamas plačiai auditorijai, todėl ir iki apdovanojimų buvo gana ilgas laiko tarpas, kas neleido nusistatyti subjektyvios nuomonės dėl juostos gerumo, sprendžiant iš kitų žmonių liaupsių ir juostos pasiektų apdovanojimų.

Intriguojanti, netgi užburianti filmo pradžia perkelia mus į lietuviškąją realybę. Matome itin pilką, gana liūdnai atrodantį, tačiau tikrovišką vaizdą, kuris mums asocijuojasi su sovietmečio padariniais. Su tokiu įvadu ir vizualiniu filmo apipavidalinimu persikeliame į pagrindinio veiksmo epicentrą. Ten mums pristatomas pagrindinis juostos veikėjas – geriausias greitosios pagalbos stoties darbuotojas Vincentas (akt. Vytautas Kaniušonis), kuriam gyvenimas pernelyg nesiseka. Jis turi labai pavojingą ydą – meilę azartiniams žaidimams, kurie vieną dieną jį galiausiai prives prie mirties skardžio. Turėdamas daug skolų, vyras surezga pasipelnymo iš mirties planą. Lošimo principas – statymai ligonio gyvybės kaina. Šiurpus ir tik greitosios pagalbos darbuotojus traukiantis žaidimas galiausiai tampa nepavaldus ir jame pradeda suktis rimti pinigai. Tas labai nepatinka vyro bendradarbei ir jo meilės objektui – Ievai (akt. Oona Mekas). Galiausiai Vincentas atsistoja pasirinkimo kryžkelėje ir turės pasirinkti arba meilę, arba pinigus, nuo kurių jis tampa priklausomas. Išties intriguojantis ir įtraukiančią siužetinę liniją turintis darbas.

Juostos scenarijus nelabai įprastas mūsų šalies kinematografijai, kuri nuo 2011 metų išgyvena tikrą renesansą. Po stulbinančio Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“ pasirodymo kino teatruose kino kūrėjams atsivėrė plačios galimybės, todėl kas metus kepami keturi, penki ar net daugiau nacionalinių projektų, kurie pasiekia šalies kino ekranus. Deja, bet per tuos keturis metus galima paminėti vos kelis, kurie ne tik pradžiugino, bet dar leido pajausti pasididžiavimą šalies kinu. Į geriausių sąrašą turi būti įrašyti „Aurora“, „Ekskursantė“ bei šiais metais pasirodęs šalies rekordininkas, Emilio Vėlyvio „Redirected/ Už Lietuvą!“. Taip, Vėlyvio filmas labai kokybiškai pastatytas, tačiau jo jokiu būdu nedera parodyti užsieniečiams – išsigąs pamatyto vaizdo, apibūdinančio Lietuvos provincijas.

Grįždamas prie „Lošėjo“ galiu drąsiai teigti, kad tai juosta, kuriai neįmanoma atsispirti. Tiek savo siužetinės linijos pateikimu, tiek išdirbta istorija filmas nenusileidžia europiniam, ar net amerikiečių kurtam kinui. Nenorėdamas pernelyg daug išpasakoti (nes visgi maloniausia yra pačiam pamatyti šią neįtikėtinai jaudinančią ir kartu šiurpą keliančią socialinę dramą), noriu paminėti, kad prie juostos scenarijaus prisidėjo vienas geriausių Lietuvos filosofų, Kristupas Sabolius, todėl filme netrūksta užslėptų metaforų ir filosofinių pamąstymų. Prisipažinsiu, teko garbė lankyti gerbiamo pono Saboliaus paskaitas, todėl nenustebau, jog filmo scenarijus taip gerai išdirbtas. Žmogus turi labai plačias žinias kino atžvilgiu, kurias ir panaudojo rašant šios juostos pasakojimą. Iš režisūrinės pusės irgi puikiai pasistengta. Labiausiai stebina tai, jog filmas Ignui Jonynui tampa debiutu pilnametražiame kine. Su tokiu startu galima drąsiai teigti, jog šis jaunas ir talentingas režisierius prieš save turi šviesią ateitį.

Kuom gi „Lošėjas“ toks ypatingas, jog daugelis įvardija jį kaip geriausią šalies filmą. Atsakymas paprastas – filmas nenuspėjamas, šiek tiek chaotiškas, vizualiai labai patrauklus, turintis nuosavą pasakojimo stilių ir, kas labiausiai krenta į akis, sugeba įtraukti nuo pačios pradžios iki finalinių titrų. Atmetus pačią istoriją, filmas turi dar ir neužmirštamą vaidybą. Visada peikiau lietuvių pasiekimus vaidybos plane, tačiau šiame filme nebuvo nė vieno aktoriaus, kuriam galima būtų išsakyti kokią nors kritiką. Pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Vytautas Kaniušonis man ir daugeliui žmonių įrodė, jog ir lietuviai moka vaidinti kine. Tai ne teatrinio lygio pasirodymas – tai įtikinantis aktoriaus benefisas, kuris visą juostos rodymo laiką sugebėjo stebinti. Tą patį galima pasakyti ir apie Ooną Mekas, kuri įkūnijo Ievą, Vincento mylimąją. Stiprios moters paveikslas, kurią puikiai perteikė aktorė. Dramatizmas, emocijų banga, veido mimika – viskas tiesiog puiku. Vis dar stebiuosi, kad lietuviai sugebėjo taip gerai perteikti savo vaidinamus personažus. Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę aktoriai taip pat nenuvilia. Tarp jų visų jaučiama harmonija, kas neleidžia nė vienam nusigręžti nuo užsibrėžto režisieriaus tikslo.

Techniškai filmas irgi turi gerą pamatą. Vien jau operatoriaus Janiso Eglitiso kameros manevrai verti aplodismentų. Įtraukiančiai nufilmuotas juostos veiksmas, iš įdomių rakursų parodyta lietuviškoji realybė ir vaizdingai apčiuopti aktoriai. Filmo metu skambantis garso takelis neturi išskirtinumo, tačiau jis puikiai pritaikytas filmo atmosferai pabrėžti. Juostoje parodytos vietovės, dekoracijos, grimas taip pat verti gero žodžio. Kaip niekad pasidarbuota iš peties, todėl galiausiai gavome kokybišką ir negėdingą produktą, kurį vertą pamatyti kiekvienam žmogui, prijaučiančiam nacionaliniam kinui.

„Lošėjas“ – gerai apmąstyto scenarijaus ir puikios režisūros vaisius, kuriam tiesiog sunku atsispirti. Tai daug filosofinių ir gyvenimiškų minčių, socialinio konteksto, nenuspėjamo siužeto ir meistriškos vaidybos turintis filmas, kuris simbolizuoją šviesiąją mūsų šalies kino ateitį.