Jauna prancūzų režisierė Noémie Saglio dar tik žengia pirmuosius žingsnius kino kūrimo srityje. Pabandžiusi vieną kitą vaidmenį trumpametražiame filme ir TV seriale, nuo 2012 m. ji bando savo jėgas kitoje kamerų pusėje. Iki šiol ji buvo ko-režisierė – neskaitant dviejų televizijos projektų N. Saglio prisidėjo prie dviejų komedijų – „Pats pirmas kartas“ (pranc. „Toute première fois“, 2015) ir „La bjaurybė, širdžių karalienė“ (pranc. „Connasse, princesse des coeurs“, 2015 m.). Šiemet ji pristato savo pirmąjį savarankišką režisūrinį darbą – komediją „Mano mama ir mūsų kūdikiai“ (pranc. „Telle mère, telle fille“). Į šį filmą ji atsivedė ir jau pažįstamą aktorę – abiejose ankstesnėse juostose vaidinusią Camille Cottin.
Ant trisdešimtmetės Avril (akt. Camille Cottin) pečių laikosi ne trys, o visi keturi jos namų kampai – ji vienintelė dirba bei išlaiko ne tik savo mylimąjį Luisą (akt. Michaël Dichter) , bet ir… savo 47-erių metų mamą Mado (akt. Juliette Binoche), kuri elgiasi greičiau kaip paauglė, o ne kaip penktą dešimtį bebaigianti moteris. Gal todėl nepažįstamieji gana dažnai jas palaiko seserimis. Tačiau Avril turi naujieną, kuri iš koto išverčia Mado – Avril laukiasi, kas reiškia, kad ir Mado gyvenimas gana greitai visiškai pasikeis – jokių vakarėlių, jokios garsios muzikos, o dar, ko gero, teks „susiprastinti“, ir dalį savo kambario erdvės užleisti būsimajam vaikiukui. Ir – o dangau! – ją, ko gero, dar ims vadinti močiute! Tad nieko keisto, kad tokias emocijas paniurusi Mado tiesiog privalo nuplauti papildoma alkoholio porcija, kas veda prie gana dėsningos pasekmės – ji atsiduria buvusio sutuoktinio Marko (akt. Lambert Wilson) glėbyje. Nesaugus seksas veda prie dar vienos dėsningos pasekmės, kurios ilgai nuslėpti nepavyksta – kaip audros debesis nenumaldomai tvenkiasi ir bręsta triukšmingas santykių aiškinimasis ir smarkus konfliktas – tik šįkart tai bus jau Avril eilė supykti…
Vien pažvelgus į filmo plakatą, kurio nemenką dalį užima dviejų besilaukiančių moterų pilvai, akivaizdu, kad originalumas nebus stiprioji šios juostos pusė. Identišką situaciją su vienu metu besilaukiančia mama ir dukra matėme antroje „Nuotakos tėvo“ (angl. „Father of Bride II“, 1995 m.) dalyje – tiesa, šiame filme į tai buvo žiūrima daugiau vyro, tapsiančio ir seneliu, ir tėčiu, akimis, tačiau N. Saglio kabinasi būtent už tokios pačios idėjos, tik dėlioja daugiau moteriškų akcentų.
Filmas dedikuojamas „visoms mamoms ir jų dukroms“, tačiau jis vis tik labiau apie vieną moterį – Avrilę, kuri pagaliau sudėlioja taškus savo gyvenime, išmoksta atsikirsti arogantiškai vadovei (akt. Olivia Côte, labai panašų epizodinį vaidmenį atlikusi ir kitame estrogeno persunktame filme „Gazelės“ (pranc. „Les gazeles“, 2014 m.), išsilaisvina nuo varžančių kompleksų bei nepilnavertiškumo ir galiausiai patiki, kad nepaisant kitų žmonių ji pati yra savarankiška ir nepriklausoma. Ir, žinoma, pagaliau į savas vietas stoja santykiai su tėvais – ypač su mama, kad ir kokia vėjavaikiška bei neapdairi ji bebūtų.
Būtent toks yra Oskaro laureatės Juliette‘os Binoche kuriamas personažas, kuris, ko gero, vienintelis dar šiek tiek išlaiko žiūrovų susidomėjimą šiuo filmu. Nuo pat savo karjeros kine pradžios J. Binoche garsėjo kaip draminė aktorė, komedijose ją išvysdavome labai retai. „Mano mama ir mūsų kūdikiai“ yra kaip tik vienas iš tų retų kartų. Ir nors visai smagu, kaip ji kuria ryškų Mado – jaunatviškos, neatsakingos, tačiau tuo pat metu ir šiek tiek sutrikusios, valiūkiškos ir nepastovios – portretą, šiek tiek primenantį Meryl Streep suvaidintą Riki filme „Roko karalienė“ (angl. „Ricki and the Flash“, 2015 m.), vis tik akivaizdu – tokio kalibro ir tokio talento aktorei, kokia yra J. Binoche, ne vieta tokiose antrarūšėse komedijose, kaip „Mano mama ir mūsų kūdikiai“.
Žinoma, tai ne pats blogiausias dalykas, nutikęs šiam filmui – kaip jau minėta, J. Binoche pasirodymas yra viena didesnių prošvaisčių. Daug tragiškiau atrodo neapsisprendęs tėvelis, kurį vaidina L. Wilsonas, nulinis Avril mylimasis Luisas (akt. Michaël Dichter), – klausimas – kam Avril iš viso reikia tokio slunkiaus? – iki parodijos nukvakusi turbinė būsimoji anyta (akt. Catherine Jacob) bei toks pat karikatūrinis naujasis ginekologas (akt. Charlie Dupont). Aišku, jie nė perpus neatrodo taip blogai, kaip Camille‘ės Cottin vaidinama Avril. Per daug draskymosi, per daug didelių akių vartymo, per daug skeryčiojimosi. Ir šiaip, daug kas čia buvo perspausta – na kur jūs matėte aštuntą ar devintą mėnesį nėščią moterį besikabarojančią stogo šelmeniu? Arba kvapų kūrėją, vos ne iki ekstazės paklaikusią dėl tualeto gaiviklio kvapo?
Kita vertus, kažko panašaus – chaoso, barnių, rėkimo ir nesusipratimų galima tikėtis iš anksto. Tad visa tai šiame filme yra. Vis tik reikia pripažinti, kad kai kurie epizodai, komedijos žanro rėmuose buvo visai vykę. Ne viskas, žinoma, (ypač scena, kai prisiliuobusi Avril pasijunta laisva), tačiau kai kas vis tik priverčia nusijuokti. Gaila, kad tokių epizodų čia ne tiek ir daug, o humoras, kaip vėlgi visai nesunkiai galima nuspėti – yra gana paviršutiniškas, o kartais net ir vulgarus.
Apie techninę pusę daug kalbėti nėra ko – gal tik pažymėti žaismingą, populiariomis ir lengvomis prancūziškomis dainomis užpildytą garso takelį. Visa kita – maždaug taip, kaip to galima tikėtis iš tokio filmo – toli gražu ne kinematografijos stebuklas, bet savo lygį atitinka.
„Mano mama ir mūsų kūdikiai“ (nors pavadinimą tiksliau būtų versti „Obelis nuo obuolio…“) – neoriginali, paika, ganėtinai paviršutiniška, bet tam tikrais momentais – ir visai linksma komedija, gausiai persunkta moteriškais hormonais. Vinis, už kurios laikosi visa ši juosta, ir, ko gero, vienintelė priežastis ją pažiūrėti – tai J. Binoche ir jos kuriamas ekscentriškas Mado personažas. Visa kita – buvę nebuvę. Nebent tikrai neturite geresnio pasirinkimo ar tiesiog nesate labai pretenzingi ir vakarui ieškote ko nors itin lengvo ir itin neįpareigojančio, šiek tiek saldaus, ir aiškiai orientuoto į moterų auditoriją.
