Mano mažasis ponis. Filmas

Mieli tėveliai, jeigu svarstote, kaip prasmingai praleisti podarbių siestas ar savaitgalius su savo mažaisiais stebuklais, tuomet kviečiu susipažinti be galo žavingu ir ypač ypatingai spalvingu projektu „Mano mažasis ponis: filmas“. Čia Jūsų mažosios atžalos galės pasinerti į ne vienam iš jų jau pažįstamą charizmatiškųjų poniukių nuotykių šėlsmą, kuomet joms tenka gelbėti visą pasakų šalį nuo tamsiomis jėgomis grasinančio karaliaus Uragano.

Nuotykių niekad nebus per daug!

Ko gero, pati geriausia šio projekto dalis, jog jis subalansuotas ne tik patiems mažiausiesiems, bet ir patys tėveliai gali pasidžiaugti šio filmuko kokybiškumu bei pakankamai brandžiu – kaip tokio kalibro projektui – siužetu. Viskas suręsta būtent taip, kad personažus jau pažįstantys vaikai trauks ir niūniuos pažįstamas melodijas, o jų dar nepažįstantys – iš karto bus užkerėti jų charizmatiškumo magija.

Čia, kaip jau dažniausiai ir priimta tokio braižo animaciniuose projektuose, labiausiai generuoja draugystės ir komandinio darbo idėjos, kurios yra neatsiejamos viena nuo kitos. Šios idėjos labai sėkmingai implementuojamos į vaikų sąmonę ir perterpiamos labai ryškia gėrio ir blogio sąvokų realizacija, kur poniukės ryškiomis spalvomis atstovauja meilę, draugystę ir ištikimybę, o pikta tamsi beždžionė – žinoma – tą kitą balanso pusę.

Tad, kaip minėjau, filmuko siužetas nėra toks visiškai labai sukoncentruotas į vienareikšmišką žinutę vaikams, bet čia pakankamai maloniai viskas žiūrisi ir suaugusiojo akimis, nes, pripažinkime, kada dar, jei ne su savo vaikais tėveliai turi motyvą elgtis ir jaustis vaikiškai?

Vizualinė spalvų pašvaistė

Spalvos – tai, ko gero, ryškiausias ir esmingiausias šio filmuko aspektas, na kiek labiau atsiribojant nuo viso to „draugystė išgelbės viską“ lozungo. Ko jau ko, bet spalvinių atspalvių čia visiškai netrūksta – projektas jais tiesiog užhipnotizuoja. Lyg perdozavę cukraus (palaukit…?) , vaikai tiesiog nenustygo vietoje klegėdami iš filmo skleidžiamų spalvinių vibracijų ir ritmu užkrečiančių melodijų. Kalbant apie garsinę filmo pusę – jis pasirodė sudubliuotas taipogi pakankamai skoningai. Vaikai ryškiomis reakcijomis reagavo į šmaikščius dublerių balsus ir jų perteikiamus šmaikštavimus.

Scenarijus

Na, tai dalis, kuri tikrai nereikalavo didžiulio iššūkio, kadangi auditorija daugiau labiau koncentravosi į vaizdinius ekrane, o ne jų tekstus. Tačiau, nepaisant to, scenarijus buvo pakankamai šarmingas ir be galo lengvai filtruojamas, ko auditorija ir galėjo tikėtis, ir, sprendžiant iš labai gaivališkų jos reakcijų, labai taiklus. Salėje visą laiką netilo vilnijančios vaikiško juoko bangos, o tai filmui, jau savaime, kaip apdovanojimas. Asmeniškai net pats kažkur porai akimirkų paskendęs visame spalvų procese, nors ir nelabai tikėjausi taip galint atsitikti.

Summa summarum

Na, čia su filmu nelabai susiję, bet tai buvo vienas keisčiausių potyrių gyvenime, kai auditorijos didžiosios dalies mamų žvilgsniai net atsisukdami lydėjo ketvirčio amžiaus vyrą be vaikų atėjusį į animacinį filmą apie ponius, lipantį į savo vietą paskutinėje eilėje – mane. Apie mamų šalia mano vietos  sukrėstumą – aš net nekalbu. Bet pats filmas iš tiesų visai neblogas, be galo žavingas, spalvingas ir tikrai… prikaustantis dėmesį savo neįprastumu. Tad jeigu svarstote, kur nusivesti savo mažąsias atžalas – šis filmukas tiks ir patiks tiek joms, tiek ir Jums.