„Meilė ligos patale“
Nusipelniusi danų kilmės režisierė Susanne Bier, Oskaro laureatė už geriausią 2010 metų užsienio juostą „Geresniame pasaulyje“, plačiajai auditorijai žinoma dar ir už 2004 metų psichologinę dramą „Broliai“ bei 2007 metų filosofinę dramą „Tai, ką mes praradome“, pristato gana savotišką savo kūryboje filmą interpretuodama meilės jausmo galią. Po savo pelnyto triumfo Kino Akademijos apdovanojimuose, Europos kino kūrėja vėl pasiryžo žingsniui parodyti žmonių tarpusavio santykių trapumą, šeimos stiprumą bei nenusibostantį romantinį jausmą, kuris aplanko daugelį žmonių visame pasaulyje.
Danijoje gyvenanti kirpėja Ida laukia nesulaukia savo dukters vestuvių, kurios turi įvykti romantiškoje šalyje pavadinimu Italija. Moteris negaluoja, kovoja su mirtina liga, ir galų galiausiai gavusi vilties pasveikti grįžusi namo iš gydytojo konsultacijos aptinka savo vyrą kitos moters glėbyje. Tuo tarpu nusivylęs gyvenimu jaunikio tėtis Filipas visą laiką praleidžia vien tik darbuose, kad pamirštų savo išgyventas nuoskaudas po mylimos žmonos mirties. Lemtingas nuskriaustų likimo žmonių susitikimas apverčia jų gyvenimo rutiną visiškai kitokiu kampu. Nauja pažintis įžiebia jų akyse viltį, jog galbūt atėjo ir jų laimės valanda, tačiau tik laikas parodys, ar visgi meilė sugebės užburti pagyvenusių žmonių širdis.
Kiekvieną kartą filmo režisierė bando iškelti vis naujas idėjas apie žmonių tarpusavio santykius, įmantriai interpretuoti meilės jausmą parodant jo nesuplanuotą kelionę į žmogaus širdį. Šį kartą danų kilmės kino kūrėja nusižengia savo įsitikinimams, nes pats filmas nutolsta nuo jos realistiškai niūraus pasaulio suvokimo, o žiūrovas gauna gan priartintą prie Holivudinių standartų romantinę juostą. Paradoksas, bet ši juosta ganėtinai dubliuojasi su 2008 metų miuziklu „Mama mia“, kuriame taipogi vaidino pagrindinio vaidmens atlikėjas, ir įdomu, jog jis atliko vos ne identišką vaidmenį. Žinoma, kas geriau gali sukurti romantišką atmosferą, jei ne koks meilės miestas ar šalis, o tai padaryta ypač grakščiai parodant Italijos kampelių grožį, kuris matomas viso filmo metu. Šeimos tragedija, kuri iš lėto virsta į farsą, nes tiek optimizmo tokiu sunkiu žmogui laikotarpiu kaip pas pagrindinę veikėją tiesiog neįmanoma išgauti. Pati istorija irgi per saldi, per daug naiviai atrodo, o kartu ir banaliai, lyg žinotum, kaip viskas baigsis, ir tik per paskutines keliolika juostos minučių šiek tiek pasikeičia siužetinė filmo eiga. Dialogai, gyvenimo idilija ir samprotavimai apie gyvenimo grožį, gyvenimo prasmę labai jau nuvalkioti, nors romantiškai nusiteikusiam žmogui jie atrodys lyg spalvingai nupieštas idealaus pasaulio portretas. Juokingiausias ir neapgalvotas žingsnis buvo kalbų parinkimas juostai. Visiškai keistai atrodo Filipo bendravimas anglų kalba, nors aplinkiniai kalba daniškai. Kažkokiu stebuklingu būdu jie visgi sugeba susišnekėti, na bet čia jau aktoriaus klaida, kad jis nenorėjo pasiaukoti dėl vaidmens ir išmokti kai kurių daniškų frazių. Pats meilės jausmas ir jo pateikimas iš režisierės pusės nenuobodžiai, nemonotoniškai pateikiamas, todėl nesijaučia jokio nuobodulio per peržiūrą, tas ir yra keista, nes filmas tikrai nėra iš geriausių Bier karjeroje. Labiausiai gaila, jog buvo neišlaikyta intriga iki filmo galo, visgi labai smagiai prasideda visas veiksmas, tačiau po kelių scenų jau suprantama, kaip visgi turi pasibaigti ši juosta apie meilę.
Du dalykai paverčia šią vidutinę juostą į pasakiško grožio spektaklį. Visų pirma, tai nuostabus operatoriaus darbas, kurio dėka iš gaunamų kadrų tiesiog jaučiama Italijos dvasia, jos grožis, magija. Kitas svarbus komponentas prie vizualinio grožio yra puikus garso takelis, paverčiantis kiekvieną sceną į nepakartojamą dvasinę romantinę kelionę. Puikiai priderintas Deano Martino hitas „That‘s amore“, tiesiog užburiantis kūrinys, sugebantis perteikti tiek puikios itališkos atmosferos, kurią šiek stabdo vidutinis scenarijus.
Stulbinančio grožio aktorė, keturiasdešimtmetė danė Trine Direholm, kuri bendradarbiavo su filmo režisiere ir jos labiausiai pripažintoje juostoje „Geresniame pasaulyje“, šį sykį irgi ne ką prasčiau pasirodo. Puiki vaidyba, puikus atsidavimas vaidmeniui, o dar ir yra į ką pasižiūrėti vyriškai auditorijai. Prasčiausias iš visų Džeimsų Bondų airis Pierce‘as Brosnanas irgi neblogai susidoroja su savo vaidmeniu, tik didžiausias minusas tas, jog aktorius nesugeba išmokti nei vienos frazės daniškai, kai aplink visi šneka šia skandinavų kalba. Kiti aktoriai labai blankiai, neįdomiai pasirodo, nebent galima dar paminėti Paprika Steen, kuri pasirodė Benediktos amplua. Jos personažo dėka buvo nors kažkiek papildyta humoro kadruose.
„Meilė yra viskas, ko reikia“ – tai pasakiško grožio kelionė į romantikos perpildytą Italiją, bet kartu ir liūdnas bendras juostos vaizdas iš scenarijaus pusės, kuris tiesiog žlugdo nepriklausomo europinio kino dvasią siekdamas priartėti prie Holivudinių standartų. Banaloka, per daug saldi istorija apie meilę, iš lėto virstanti į jausmingą pasakojimą apie tai, jog šis šiltas jausmas gali netikėtai aplankyti net ir didžiausią pasaulio pesimistą.
