Bene dažniausiai Lietuvos kino kūrėjai savo naujiems darbams renkasi žanrą, kuris iš esmės tampa vienu sudėtingiausiu. Tai – komedija. Atrodo, gana pigus variantas kūrimui sukelia begales iššūkių, o prajuokinti auditoriją darosi vis sudėtingiau. Nepaisant to, į kino teatrus atkeliauja jau ketvirta komedija nuo rudens pradžios, kviečianti į painių santykių narpliojimą šventiniu laikotarpiu – „Melagiai“.
Filmas pasakoja apie vieną šeimą ir ją supančius melus. Norėdami paminėti gražiausias metų šventes susirenka visa gausi šeima ir galiausiai supranta, jog nė vienas narys nėra toks tobulas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ir ilgalaikių santykių krizę išgyvenantis Kazimieras su žmona, o kartu ir romaną užmezgęs Kazimiero sūnus Marius. Be viso to, šeimoje netrūksta ir dar daugybės kitų paslapčių, kurios visos pamažu ima aiškėti bandant prisėsti prie Kūčių stalo.
Su „Nepatyręs“ ir kitomis gerai žinomomis lietuviškomis komedijomis dirbęs prodiuseris, apjungęs gana stiprią ir talentingą komandą naujam filmui, atrodo, turėjo eiti sėkmės keliu. Negana to, originalų scenarijų filmui parašė Rytis Zemkauskas, kuris iš esmės, vien savo pavardę pridėjęs, sukuria kokybės garantiją. Be viso to, aktorių kolektyvas atrodo gana neblogas, jie jau ne vieną kartą vaidino kine, todėl problemų su tuo neturėtų kilti. Ir galiausiai, filmas 90 procentų laiko vyksta vienoje patalpoje (na, sakykim, name), tad ir aplinka yra lengvinantis faktorius. O gavosi taip, kaip gavosi ir galima pradėti nuo pradžių.
Pradedant nuo scenarijaus. Sakykim, kad tai yra originalus scenarijus, jis nebuvo paremtas jokiu kitu iš užsienio nupirktu darbu. Bet žvelgiant į bendrą vaizdą, pati idėja yra toli gražu ne originali. Painūs vienos šeimos santykiai, užmegzti romanai, santykių dramos – visa tai yra nuolat matoma kino teatruose. Kad viskas vyktų vienoje aplinkoje? Irgi ne kartą matyta, įskaitant ir „Kaip pavogti žmoną“, jei jau kalbame apie lietuvišką kiną. Labiausiai nuviliantis faktorius yra dialogai. Be to, kad daugumos veikėjų pokalbiai nėra jau tokie ir stebuklingi, viską pribaigia paaugliams parašyti pokalbiai. Klausant jaučiasi, kad tekstas parašytas visiškai nesigaudančio suaugusiojo, kuris bando suteikti „vaibo“ ir gyvumo pokalbiams. Taigi – NIEKAS TAIP NEKALBA.
Vienas bene labiausiai erzinęs dalykas visame filme buvo tos detalės, kurios teoriškai niekam neturėtų badyti akių. Bet bado. Ir labai smarkiai. Panašu, kad filmo kūrėjai pamiršo vieną esminę taisyklę „velnias slypi smulkmenose“ ir būtent su kariniais dalykais susijusios smulkmenos čia yra net kokčios. Pirmiausia, tai kreipinys „drauge (įterpkite karininko laipsnį)“ nebevartojamas jau beveik tris dešimtmečius, kai iš Lietuvos pasitraukė Sovietų Sąjungos armija. Vien už šį kreipinį norėtųsi duoti gerą pliauską tam, kuris jį sumąstė pavartoti DU kartlus. Kitas dalykas – filme akcentuojama, jog Kazimieras yra senas karininkas, o jaunesnioji dukra taip pat yra karė. Nepaisant to, jie visą filmo laikotarpį matomi su Šaulių sąjungos uniformomis, fone kabo Šaulių sąjungos herbas. BET! Monika (jaunesnioji dukra) į namus, kūčioms, atsineša tarnybinį G36.!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! Jau gana didelis klausimas, ar šauliai turi tokius ginklus, o net jei ir taip (o greičiausiai ne), niekas jiems neleistų iš tarnybos pasiimti automatinio ginklo. Apie tai, kaip jis buvo laikomas gležnos merginos rankose aš išvis norėčiau patylėti.
Visi filmo veikėjai yra nykūs. Iš principo, bene įdomiausi jų yra Kazimieras, ant mirties slenksčio tabaluojantis nukvakęs senelis, kuris nuolat išlenda kaip šmėkla, ir šuo. Taip, būtent tas rudas mažas debesėlis, kuris matomas net filmo plakate. Veikėjai taip silpnai išgvildenti, jog jų problemos yra neįdomios, o vardus atsiminti yra beveik neįmanoma. Kaip ir jau ne itin stebuklingas filmo humoras. Negalima sakyti, jog norėjosi verkti, tačiau komedijos šiame filme yra pakankamai mažai. Taip, juokelių daug, tačiau dažnai jie nėra vietoje, netikslingi ir bandomas pritempti „bajeris“ yra labiau graudus, nei juokingas. Prie viso liūdesio prisideda ir gana nekokybiškai sudėtas produktų parodymas. Turbūt baisiausia filmo eilutė „Bet mama, čia gi Apple“ buvo atlikta taip neprofesionaliai, kad atrodo aktorius tiesiog paėmė ir metė telefoną tau tiesiai į veidą. Akivaizdu, kad Lietuvoje mes dar neišmokome padaryti kokybiško produkto įvedimo į istoriją.
Bene didžiausias filmo nesusipratimas yra pabaiga, kurios tiesiog nebuvo. Jei tai, ką mes matėme (nespoilinsiu), yra pabaiga, atleiskit – ji labai labai bloga.
Kalbant apie aktorius, galiu pasidžiaugti nebent Liubomiru Laucevičiumi. Puikus, vyresniosios aktorių kartos atstovo pasirodymas. Kas kas, bet jis šiame filme buvo bene įtaigiausias aktorius, gerai perteikęs savo emocijas, nedeklamavęs tekstų, o labai gražiai ir natūraliai parodęs savo išgyvenimus. Gana neutralus personažas šįkart kliuvo Giedriui Savickui. Bene geriausias komedijos aktorius Lietuvoje atrodė kukliai, neišsiskyrė ir dar sykį suvaidino kvailą naivuolį. Prie geriau savo vaidmenį atlikusių aktorių dar būtų galima priskirti Larisą Kalpokaitę (gyvenime nemaniau, kad tai pasakysiu) ir Dainių Kazlauską.
Tuo tarpu bene didžiausias nusivylimas buvo Edita Užaitė. Jei „Nepatyrusiame“ ji buvo tiesiog 100 proc. kino aktorė, čia ją stebėti buvo gana liūdna. Akivaizdžiai atrodė, kad savo vaidmeniu ji visiškai nesimėgavo, jo neatrado. Ką filme darė Giedrė Giedraitytė – sunku net įvardinti. Suprantama, jos vaidmuo turėjo būti savotiškai psichinis, bet to, ką pamatėm, vadinti vaidyba tikrai negalima. Apie eiles deklamuojančius vaikus išvis galima patylėti, kaip ir kitus filmo aktorius.
Atskirą pastraipą reiktų išskirti Gediminui Girdvainiui. Na, bent porą eilučių. Gal šiek tiek net gaila, kad jam buvo skirtas būtent toks vaidmuo – seno nupušusio diedelio, kuris šmirinėja kampais ir visus gąsdina. Jam reikėjo pasakyti gal tris eilutes, bet visos jos buvo juokingos, o ir elgesys yra toks pažįstamas, todėl labai juokingas. Sunku įvardinti, ar jis gerai atliko vaidmenį, bet juokinga buvo tikrai.
Apie techninę filmo pusę išvis nesinori daug kalbėti. Kas šiaip jau tikrai buvo gerai – tai Tito Petrikio sukurtas garso takelis. Jis buvo labai minimalistiškas, bet tiksliai perteikė šventinio laikotarpio nuotaiką. Tai buvo bene vienas retų džiuginančių dalykų šiame filme. Filmas nufilmuotas kiek statiškai, bet atsižvelgiant į visą aplinką, tai buvo padaryta ir viskas. Nieko išskirtinio, bet nežinia, ar reiktų kažko daugiau ir reikalauti.
Artėjant šventiniam laikotarpiui kinus pasiekę „Melagiai“ yra viena didelė šventinio nusivylimo bomba. Vos keletas filmo aspektų yra geri, visa kita nuvilia – nuo scenarijaus iki istorijos ir net pačių smulkiausių detalių. Tai tikrai nėra blogiausias filmas, bet ir toli gražu ne geriausias. Pavadinimas „Melagiai“ tiesiog puikiai atspindi tai, ką mes gauname po 80 minučių darbo – žiūrovams buvo lengvai pameluota, jog gausime gerą šventišką komediją. O gavome trumpą, neaiškią, pabaigos neturinčią istoriją, kuri sukelia minimaliai teigiamų emocijų ir dėl daugybės minusų niekada netaps dar vienu Kalėdoms skirtu filmu.
