Genialioji programišė Lisbeta ir atkaklusis žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas grįžta! Stiego Larssono pradėta, o po jo mirties Davido Lagercrantzo tęsiama kriminalių romanų serija sulaukė milžiniško populiarumo. Ant kažkurio lietuviško leidimo nugarėlės yra įspėjimas, kad šios knygos yra kaip narkotikai. Suprask, pabandęs, neištrūksi ir liksi priklausomas. Gal tai ir šiek tiek paika, bet asmeninė mano patirtis gali patvirtinti, kad tai be galo įtraukiančios knygos. Tad visai nenuostabu, kad gerai išplėtotus veikėjus turinti ir įprastas klasikinių detektyvų ar kriminalų klišes griaunanti serija vis braunasi į didžiuosius ekranus. Dabar galime įvertinti naujausią dalį – „Mergina voratinklyje“ (angl. „Girl in the Spider‘s Web“).
Trumpai apie siužetą
Garsus švedų mokslininkas Fransas Balderis (akt. Stephenas Merchantas) kreipiasi į talentingą hakerę Lisbetą Salander (akt. Claire Foy), jog ši padėtų iš amerikiečių Nacionalinio Saugumo agentūros atgauti Balderio sukurtą programą, galinčią valdyti visų valstybių branduolinių programų kodus. Tačiau Lisbetą pradeda persekioti ne tik amerikiečių šnipai, bet ir paslaptinga kriminalinė organizacija „Vorai“. Ieškodama pagalbos ji kreipiasi į žurnalistą Mikaelį Bliumkvistą (akt. Sverriras Gudnasonas).
Kas nuvylė?
Atsakymas į šį paantraštėje užduotą klausimą yra gana paprastas. Praktiškai viskas. Jeigu atsiribotume nuo knygų ir kitų filmų, su kuriais ši juosta vienaip ar kitaip susijusi, tai „Mergina voratinklyje“ yra eilinis, paprastas ir gana nuobodus kriminalinis veiksmo filmas. Nevisiškai eilinis bajavykas su šaudo gaudo tipo pastatymu. Bet arti to.
Pirmiausia, siužetas yra gana chaotiškas ir padrikas. Mes greitai įmetami į veiksmo sūkurį, kuris nuolat neša mus iki pat kūrinio pabaigos. Kadangi skubama per tas dvi studijos duotas valandas (tiksliai, tai šiek tiek mažiau, nes dar pabaigos titrai), tai bandoma pridėti visko kuo daugiau. Tačiau tai visiškai neįtraukia. Filmas neturi geros įžangos, nesame gerai užkabinami nei vykstančia istorija, nei veikėjais. Padrikai prasidėjusi juosta šlubuoja iki pat pabaigos. Tačiau šlubuoja su šūviais, greičiu ir šiek tiek sprogimų. Čia juk Holivudas.
Kiek komiški buvo ir vadinamieji netikėti siužeto vingiai. Netikėtumo rasta nebuvo, nes jie buvo ištraukiami lyg ir iš niekur, o jų išaiškėjimo priežastys šiek tiek lempinės. Tad nei nuostabos, nei sukrėtimo nesukėlė, nes istorija buvo prastai išvystyta, ji skubiai bėgo viena linija. Gana paprastai ir bukai sukonstruotas siužetas neįtraukia. Tad ir taip pat bukai atskleista nauja siužetinė detalė nesukrečia. Čia kaip su triušiu skrybėlėje. Tik triušis išlipo iš skrybėlės netinkamu laiku. Ir tai buvo ne gražus triušiukas, o kažkoks nupeipęs pacukas. Tad panašiai ir čia. Laukei triušio, gavai pacuką.
Scenaristų komanda nesugebėjo gerai išvystyti veikėjų. Gal drįsčiau teigti, jų net nesukūrė. Veikėjai buvo tik pilki šablonai, viso filmo metu nepaūgėję nė per milimetrą. Tai buvo vienodo nuobodumo personos, kurios skyrėsi vardais, lytimi ir amžiumi. Tad žiovulį šiek tiek ir kėlė tai, kad šis filmas mums nepasiūlė kokybiškų ir įdomių veikėjų. Neskaitant vienos. Kas ji, nesunku atspėti, bet apie tai daugiau pozityvo turinčiame skyrelyje. Tačiau imant visą visumą, „Mergina voratinklyje“ nepasiūlė mums herojų, kuriais galėtume žavėtis ar antagonistų, kurių turėtume nekęsti (ar žavėtis, čia kiekvienam pagal skonį). Tik kalbančios galvos.
Galbūt pikčiausia šioje vietoje yra dėl visiško Mikaelio Bliumkvisto veikėjo sugadinimo. Nors, mano nuomone, S. Gudnasonas ir nėra geras pasirinkimas išvaizdos prasme (pastatykite jį į vieną eilę su šviesaus atminimo Michaelu Nyqvistu ar Danieliu Craigu, suprasite apie ką čia kalbu), ne aktorius yra pagrindinė problema. Bliumkivistas yra charizmatiškas veikėjas ir ankstesniuose filmuose, ir knygose. Ta charizma galbūt nėra kažkoks sproginėjantis fejerverkas. Tačiau šis veikėjas, nors ir kamuojamas vidinių demonų, turi ugnelę, kuri stumia jį priekį, verčia ieškoti teisybės. Bliumkvistas yra visiškai žemiškas veikėjas, tačiau kartu ir kažkiek idealistiškas. Toks vidutinio amžiaus krizės kamuojamas superherojus be supergalių.
Ką mes gauname šiame filme? Bliumkvistas tampa kažkokia balute. Tikrai ne vienu iš pagrindinių veikėjų. Toks nuobodus, kad puikiai tinka į visą kitą bespalvę veikėjų masę šioje juostoje. Tik dar su naivia erzinančia šypsenėle veide.
Juokingi buvo ir kai kurie techniniai sprendimai, kaip staigūs kameros priartėjimai veikėjams kažką netikėtai supratus. Atrodė, kad operatorius išmoko naujų triukų ir norėjo juos būtinai panaudoti. Nesvarbu, kad jie čia netiko. Nesvarbu, kad tai jau atgyvenę, o už lango 2018 metai.
Dideliu nesusipratimu galima įvardinti ir tokią smulkią detalę kaip filmo pradžioje esanti įžanginė animacija. Ar pamenate 2011 metus ir Davido Fincherio „Merginos su drakono tatuiruote“ (angl. „The Girl with the Dragon Tattoo“) pradžią? Timo Millerio sukurta animacija ir „Led Zeppelin“ daina „Immigrant Song“. Šiurpuliukai nubėga prisiminus. Tačiau tai buvo puikus darbas ne tik dėl meistriško vaizdo nuostabiai derančio su cepelinų gitaros skambesiu ir Roberto Planto vokalu. Tai buvo daugiasluoksnis kūrinys, mažas filmas pačiame filme, simboliškai atskleidžiantis pagrindines kūrinio mintis, kurias į detektyvinės istorijos rūbą įvilko S. Larssonas.
Animacinė įžanga galima yra raktas, kuris ir atskleidžia, kas yra blogai su „Mergina voratinklyje“. Šio filmo įžanga – padrika animacija su blankia ir neįsimenančia muzika. Bandymas kopijuoti Bondiados filmus ir žvilgtelėjimas į T. Millerio darbą. Tačiau tai tik beskonė vaizdų makalynė, neturinti savyje kompleksiškumo. Ta pati problema ir su šiuo filmu. Jis nenagrinėja smurto prieš moteris, ar apskritai smurto temos. Jis nenagrinėja valdžios jos struktūrų įsitraukimo į žmonių gyvenimus temos. Jis nenagrinėja traumą patyrusių žmonių integracijos visuomenėje temos. Jis nenagrinėja nužmogėjimo temos… Ir taip toliau, ir taip toliau. Šis filmas nenagrinėja jokios temos. Tai tik eilinės šaudynės gaudynės. Ir dėl to labiausiai liūdna.
Kas patiko?
Sunku pasakyti, kad kažkas išvis šioje blankumoje, pavadintoje „Mergina voratinklyje“, galėjo patikti. Tad saldesni pagyrimai yra gana smarkiai pagardinti didoku žiupsniu pipirų.
Claire Foy įkūnijama Lisbeta yra absoliučiai stipriausias ir ryškiausias filmo komponentas. Čia galima kalbėti ir apie pačią veikėją, ir apie aktorės vaidybą. Visiškai vienasluoksnių ir varginančiai nuobodžių veikėjų masėje, Lisbeta yra gana aiškiai matomas brangakmenis. Lisbetos asmenybė, jos veiksmai ir vidiniai išgyvenimai yra vienintelis bent kiek padoresnis veikėjo vystymo ir nagrinėjimo pavyzdys visame kūrinyje. Ji nėra tik kalbanti galva, atliekanti veiksmus. Nors Lisbetos drama ir nėra stebuklinga, palyginus kokie žiovulį keliantys buvo kiti veikėjai, ją stebėti buvo viena šventė.
Ši Lisbeta gal nebuvo tokia turininga kaip Noomi Rapace ar Rooney Mara variantai, tačiau tokia pat visuomenėje nepritapusi atskalūnė, genialiai dirbanti su kompiuteriu ir kovojanti už skriaudžiamas moteris. Tačiau C. Foy įkūnyta Lisbeta turi vieną didelį privalumą prieš savo pirmtakes. Ji tikra veiksmo herojė, spardanti užpakalius. Kiek tai yra tikroji S. Larssono Lisbeta – didelis klausimas. Bet džiugu matyti dar vieną stiprią ir velnioniškai kietą moterišką veikėją kino ekrane.
Veiksmas ir jo scenos matyt yra ir vienas didžiausių privalumų, ir vienas didžiausių šio filmo trūkumų. Anksčiau jau aptarėme, kad daug garso ir šviesų pavertė „Mergina voratinklyje“ eiline holivudine balalaika. Bet sapnų fabriko konvejerio darbuotojai moka kurti efektingas susišaudymų, muštynių ar lenktynių scenas. Kokybišką veiksmą visada smagu matyti. Jokių revoliucinių sprendimų, bet tik senas geras holivudinis veiksmas.
Nors meninis filmo apipavidalinimas ir turėjo blankumo ir šiek tiek klišių, vienas įdomesnis momentas užkliuvo. Filmo režisierius Fede Álvarezas išgarsėjo kurdamas siaubo filmus. Šiuolaikinis siaubo filmų potėpis buvo jaučiamas ir filmo stilistikoje, ir kameros darbe. Tad kai daugelis aspektų vertė nuobodžiauti, tokios smulkios, bet kūrybiškos detalės šiek tiek džiugino.
Kas toliau?
Tai yra antrasis amerikiečių bandymas prisijaukinti Lisbetos Salander Mikaelio Bliumkvisto istorijas. Pirmasis blynas neprisvilo. D. Fincherio 2011 metais pasirodžiusi juosta „Mergina su drakono tatuiruote“ (angl. „The Girl with the Dragon Tatoo“) sulaukė kritikų ir žiūrovų pripažinimo. Tai buvo D. Fincheriui būdingas stilingas trileris, tačiau jame atsiskleidė ir geriausios S. Larssono idėjos.
Tačiau antrasis bandymas ne toks sėkmingas. Galbūt dėl to kalta ir visiškai nauja kūrybinė komanda. Ir tai, kad antroji dalis praleidžia dvi S. Larssono knygas ir imasi ketvirtosios, jau D. Lagercrantzo parašytos dalies. Nors ketvirtoji dalis ir yra silpnesnė už pirmas tris, ji vis tiek nepalyginus geresnė nei jos ekranizacija. Tačiau dabar ne apie tai. Dabar apie tai, kas laukia šios filmų serijos.
„Mergina voratinklyje“ yra gana keistas filmas. Tai lyg ir D. Fincherio tęsinys, filmo kūrėjai per daug nesupažindina mūsų su veikėjais ir jų priešistore. Nes čia juk tęsinys ir mes viską jau žinom. Bet kartu tai ir perdirbinys, nes pakeista visa kūrybinė grupė. Tai visiškai tarpusavyje nederantys filmai. Kai kurie „Merginos voratinklyje“ siužetiniai sprendimai leidžia spėti, kad prie S. Larssono antrosios ir trečiosios knygos nebus grįžtama. Tad kas laukia ateityje? Labai didelė nežinia. Ar aš norėjau pamatyti D. Fincherio filmo tęsinį? Tikrai taip! Ar laukčiau „Merginos voratinklyje“ tęsinio? Nemanau.
„Mergina su drakono tatuiruotė“ buvo pripažintas filmas. Gal bilietų kasų ir nenušlavė, bet potencialo tikrai buvo. Šioje vietoje, manau, matome puikų pavyzdį, kaip iš didelio rašto, norint viską perkrauti ar pagerinti, galima labai smarkiai išeiti iš krašto.
… ir pabaigai
„Mergina voratinklyje“ – nykus, vienpusiškas ir nuobodokas eilinis Holivudo trileris. Jis nė iš tolo neprilygsta nei savo originaliai medžiagai, nei D. Fincherio ar švedų filmams apie Lisbetą ir Mikaelį Bliumkvistą. Ryškiausiu juostos šviesuliu tampa C. Foy, tačiau ji viena neturi tiek jėgos, kad sugebėtų ištempti „Merginą voratinklyje“ iki stebinančio ar malonaus laiko kine.
