“Materialisto požiūris”

Debiutuojantys režisūroje britai Declanas Donnellanas ir Nickas Ormerodas savo pirmam pilnametražiam filmui pasirinko bestselerio ekranizaciją pagal prancūzų rašytojo Gi de Mopasano romano „Mielas draugas“ motyvus. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos kino studijų pastangomis po trisdešimt penkerių metų pertraukos nuo didžiųjų ekranų dienos šviesą išvysta naujas žvilgsnis į populiarųjį devyniolikto amžiaus realizmo epochos kūrinį.

Devyniolikto amžiaus Paryžius – tai nuodėmių, aistros, gracijos, klasės, mados, azarto sostinė. Šiame nuostabiame meilės mieste gyvena apskurdęs jaunuolis Žoržas, kurio vienintelis gyvenimo tikslas yra praturėti. Sėkmės lydimas vaikinas sutinka senąjį savo pažįstamą Šarlį iš  karo laikų, kuris pamatęs liūdną jaunuolio portretą pakviečia jį pas save į namus. Prieš Žoržą atsidaro durys į didingą turčių, aristokratų, ponų pasaulį, kuriame laikui bėgant jis pats pasijaučia kaip žuvis vandenyje. Puikios išvaizdos jaunas vyras pakeri visokio amžiaus ponias, priverčia jas įsimylėti bei gauna iš jų viską, ko tik geidžia širdis. Seksas, azartiniai lošimai, valdžia po truputi naikina Žoržą iš vidaus, jis tampa pinigų vergu, o kartu jo mutacijos naikina visus, kurie yra aplink jį.

Atsižvelgus i tai, kad čia yra viena iš daugelio  pagal puikaus Gi de Mopasano literatūrinio kurinio motyvą ekranizacijų, knygos gerbėjai tikėjosi, kad filmo režisieriai sugebės perkelti visą knygos dvasią į ekraną, kaip pavyko neseniai rodytame kito bestselerio naujoje vizijoje pagal Šarlotės Brontė šedevrą „Džeinė Eir”. Kaip bebūtų gaila, bet šiuo atveju gavosi vienas prasčiausių kūrinio perkėlimų į didįjį ekraną. Pats filmo pavidalas yra be šarmo, nesugebėta atkurti tos puikios devyniolikto amžiaus Paryžiaus salonų epochos, kuri anuo metu diktavo madas visoje Europoje. Kur tie populiarūs stalo žaidimai dingo, kur azarto bei šėlionių vakarai išnyko, kur aristokratų iškilmingi pokyliai, nerūpestingo gyvenimo idilė, kuri turi būti jaučiama visos juostos metu? Scenaristai pasirinko vos tik keletą esminių knygos momentų, užpildė tuščias vietas banaliais, nuobodžiais dialogais. Nesijaučia visiškai dramatizmo, filosofijos, kurią nešą kūrinio vidus, todėl filmas atrodo kaip eilinis kostiumuotas spektaklis apie nieką, perkeltas į ekraną. Turinčios būti kupinos aistros, pikantiškos scenos parodytos blankiai, neįdomiai, pilkai. Metarializmo bei gyvenimo siekių interpretacija vos  išlaikoma tik pačiame filmo gale spendžiant iš pagrindinio veikėjo akių  liūdesio. Tai vienintelis juostos epizodas, kuriame matosi dalelė tos pagrindinės idėjos, kurią taip subtiliai pateikė puikus rašytojas.

Kostiumai  ir dekoracijos, kurie priklauso techninei juostos pusei, vieninteliai gali buti paminėti kaip geriausiai atliktas filmo darbas. Rūbai puikiai atspindi ano istorinio laikotarpio madą, purvinasis Paryžius su jo viešnamiais bei barais ir gatvelėmis iš dalies primena Viktorijos laikų Londoną, kai gatvėmis braidžiojo žemiausių luomų atstovai, žmonės gyvenantys vos ne kaip gyvuliai, bet iki pilnos kerinčios miesto iliuzijos pritrūko palyginimo tarp varguolių ir turčių gyvenimo, labai abejingai parodyta ta baisi realybė. Garso takelis monotoniškas, nors ir atspindi savo kompozicijomis epochą, bet jo pateikimas yra labai vienpusis, be lašelio dramatizmo.

Aktorių kolektyvas gali pasigirti didžiule puikių aktorių trupe, tačiau kiekvienas personažas nebuvo visiškai atskleistas, kaip derėtų. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, populiarus tarp jaunimo aktorius Robertas Pattinsonas  vis dar ieško savęs kaip draminių vaidmenų atlikėjas. Po truputį jo vaidinami personažai įgauna žavesio, bet monotoniška ir vienpusė vaidyba drasko, neleidžia jiems pasijausti išskirtiniais, laisvais nuo vieno ir to paties kino įvaizdžio. „Vanduo drambliams“ bei „Prisimink mane“  labai identiški jo įsikūnijimai, tik rūbai pasikeičia, o gaila, nes vaikinas turi potencialo, tačiau ne iki galo išspaudžia iš savęs viską. Quentino Tarantino mūza Uma Turman visos juostos eigoje jaučiasi kaip ne savo lėkštėje. Šarmingas personažas paverčiamas į antrarūšį „femme fatale“ portretą, žvilgsnis išduoda neviltį bei abejingumą jos vaidinamam personažui. Žavioji Christina Richie, suvaidinusi Klotildos vaidmenį, vienintelė atrodo lyg nužengusi iš Gi de Mopasano romano puslapių į ekraną, bet laiko stoka bei epizodų trūkumas nesugebėjo paversti šios žavios aktorės pasirodymo į tikrąjį šou. Kristin Scott Thomas bei Colmas Meaney blankiai, neįdomiai atliko jiems paruoštus vaidmenis. Vizualiai kiekvienas personažas atitiko net labai prancūzišką įvaizdį, tik vaidybos meistriškumo pritrūko daugumai.

“Mielas draugas” – tai silpnai ekranizuotas Gi de Mopasano romanas, neturintis visiškai jam būdingo devyniolikto amžiaus epochos šarmo, kuris labai subtiliai buvo pabrėžtas kūrinio viduje. Filosofinė materializmo idėja iš dalies buvo pasiekta juostoje, bet ne taip stipriai, kad būtų galima sakyti, jog kūrėjai sugebėjo nors kažkiek pasiekti kūrinio efektą ekranizuojant jį. Esminių scenų trūkumas scenarijuje priveda prie banalios istorijos apie vargšą vaikiną, norintį pasipelnyti.

4.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
3.0
Kinematografija
4.0
Garso takelis
4.5
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
4.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles