Mirties blyksnis

Davido Yarovesky’io pavardė dar nėra plačiai žinoma, nes pas jį sunku aptikti ryškesnių projektų. Tačiau, panašu, jog tai gali greitai pasikeisti, nes jo pristatytas projektas „Blyksnis“ (orig. „Brightburn“), galėtumėt pasakyti….apakina savo išradingumu. Ir apakina, tikriausiai, ne todėl, kad šią pačią istoriją sukūrė net du broliai – Brianas ir Markas Gunnai, o trečiasis, kiek mažiau žinomas Jamesas Gunnas, atnešęs mums net dvi Marvel „Galaktikos sergėtojų“ dalis – šią juostą prodiusavo. Tad vargu ar kam besukils smalsumas pažiūrėti, kokį netikėtą – antiherojišką-ish – projektą mums pristato šie džentelmenai.

O šio pobūdžio istorija mums jau iki kaulų smegenų pažįstama, ir vis tik, mes niekados apie ją nepagalvojome kitu kampu. Tad tai juosta apie iš dangaus nusileidusį erdvėlaivį su verkiančiu paketėliu viduje. Vaikas auga tarp mylinčių akių ir šiltų mamos rankų, kol išauga į puikų jaunuolį. Ar jau skamba pažįstamai? Įtariu. Bet. „Geroji“ dalis prasideda čia, jog, kitaip nei šimtūkstančius kartų skaitytoje ir matytoje istorijoje, čia vaikas savo brandos apogėjuje ima suprasti, jog yra daugiau nei žmogus, ir čia atvyko šios planetos tikrai ne saugoti.

Siužetinis konstruktas

Istorija pradžioje sužavi tuo, jog žiūrovas paimamas ir įmetamas į tą – priklausomai nuo jo amžiaus – tiek kartų regėtą situaciją, tačiau, geroji dalis ta, jog viskas čia atrodo labai puikiai realizuota per nostalgijos prizmę ir niekas nesijaučia kaip erzinanti klišė. Puikus derinys. Siužetas labai sklandžiai smelkiasi per istorijos tėkmę ir mums teikia ne ką kitą, kaip tik subalansuotą kokybišką laiką.

Kai žiūrovas jau pakankamai išmarinuotas nostalgijos sultyse – metas jį pašauti į gerai įkaitintą krosnį: čia mums pamažu, ir, kartu, gana intensyviai, yra pristatoma tikroji filmo vizija ir supratimas, kad, varge, o varge, mes nežiūrime dar vienos Supermeno priešistorės, ir kad reikalai čia daug tamsesni, nors ir ne iš DC kinematografinės visatos. Būtent šioje akimirkoje aplanko labai geras suvokimas, kad mūsų kino ekranuose dar nėra vykę kažkas tokio! brutalaus – antiherojiškas siaubo filmas. Saldu net ištarti.

Taip, mes turime net du gausiai kraujuojančius „Deadpool“ ir beveik pasisekusį „Venom“, kuris asocijuojasi su tamsesne visatos puse nei kiti DC projektai. Tačiau būtent šis projektas atrodo, ir jaučiasi, kaip tikrai kažkas neregėto ir siaubingai šviežaus. Šis projektas sužavi tuo, kaip tiek kartų matyta istorija tiesiog ištraukiama išvirkščiai ir išsivysto ne tokia šeimyniška linkme, kokią mes įpratę matyti.

Kas liečia siaubo faktorių – mano mėgstamiausia dalis – tai jis čia realizuotas tikrai skoningai: žiūrovas čia manipuliuojamas tiek emociškai, tiek vizualiai, tiek, kiek teko pajausti, siužetiškai, kas mane labai nustebino. Tad filmas, kuriame galima pasimėgauti gera istorija, puikiai sukalibruotu siaubo faktoriumi ir, dar galingo antiherojaus koncepcija? Taip. Tikrai taip.

Techninės detalės

Filmą tikrai puikiai neša scenarijaus dalis – ji įdomi, įtraukianti ir lengvai sekama. Tai tvirta konstrukcinė filmo detalė. Kalbant apie aktorius, Jacksonas A. Dunnas čia vienareikšmiškas nugalėtojas – labai šaltai ir nuostabiai realizuotas veikėjas – nuo šilto vaiko iki agresyvaus patologiško grobuonies. Kas liečia operatorių ir montažinę komandą, tai darbas atliktas taipogi tvarkingai – tinkamai užfiksuotas visas istorijos sraunumas ir realizuotos smūginės vietos.

Reziumuojant…

„Brightburn“ – tai naujos ir labai įdomios koncepcijos filmo žanras, su kuriuo siūlyčiau susipažinti tiek komiksų visatos entuziastus, tiek siaubo filmo gerbėjus, tiek kinematografinius avantiūristus. Tikrai ne kasdieną gauname projektus, kur susitinka antiherojizmo ir siaubo faktoriai, o tai, ką turi pasiūlyti šis filmas – tikrai raginu pamatyti.