Recenzija

Mulai

Mules

Mulai
N-7Dokumentinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
88 min.

Šalis:
Lietuva

Režisierius:

Martynas Starkus

Platintojas:
TV Manija

6.1
Recenzijos autorius:
6.2
Redakcijos vertinimas:
8
Lankytojų vertinimas:
4

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2018 12 03

Daugiau apie filmą: iMDB

Keliautojas ir televizijos laidų vedėjas Martynas Starkus pristato naujausią savo darbą. Su pramoginiu turiniu, kuriame dažnai besisukantį jį galime sutikti, šis darbas neturi nieko bendro. Su kelionėmis turi. Tik šį kartą tai ne M. Starkaus ir jo kolegos  bei bendražygio Vytaro Radzevičiaus nuotykiai kuriame nors pasaulio kampelyje. Šį kartą M. Starkus mus kviečia susipažinti su lietuviais, kurie kartą gyvenime padarė klaidą, kainavusią jiems laisvę. O laisvės jie laukia ne kur nors Lukiškėse ar Pravieniškėse, o tolimojoje Pietų Amerikoje, Peru kalėjimuose. M. Starkus mus kviečia įvertinti naujausią jo dokumentinį filmą „Mulai“.

Trumpai apie siužetą

Filmas pasakoja apie lietuvius, Gintą, Ruslaną ir Airą, kurie atsidūrė Peru kalėjime už bandymą gabenti narkotikus. Jie sutiko į filmavimo kameras papasakoti savo istoriją, kaip atsidūrė belangėje, esančioje per tūkstančius kilometrų nuo gimtųjų namų. Vieni gyvena nuotaikomis, dėl greit pasibaigsiančios bausmės, kiti jau išėję į laisvę, tačiau dėl biurokratinių kliūčių negali ištrūkti iš Pietų Amerikos, o kitiems dar liko daug ilgų dienų už grotų. Tarpininku ir nuolatiniu filmavimo komandos palydovu tapo Toronte gyvenantis kunigas Edmundas Putrimas, dalį savo veiklos paskyręs Pietų Amerikos kalėjimuose kalintiems lietuvių „mulams“ – nubaustiems už narkotikų gabenimą.

Eina gyvenimas

Tuos, kurie tikisi savotiško lietuviško Rosso Kempo „gaujų dokumentikos“ varianto, tenka nuvilti – to nebus. Apie tai, kaip lietuviai bandė gabenti narkotikus, užsimenama trumpai ir miglotai. Didžiausias dėmesys skiriamas nuteistųjų istorijoms.

Ir čia aš susiduriu su moraline dilema: ar tikrai verta tai daryti? Nesupraskite neteisingai, aš suprantu žmogišką tokios situacijos tragiškumą. Šie žmonės padarė klaidą, kuri iš jų atėmė gražiausius jų jaunystės metus. Bet… Filmas man nepateikia atsakymo, ar jie tikrai nebristų į tą pačią upę. Taip, jie gailisi. Taip, jie apgailestauja. Tačiau jiems labiausiai gaila, kad juos sugavo ir jie atsidūrė kalėjime. Mažai diskutuojama apie tai, kad narkotikų gabenimas yra nusikaltimas. Mažai kalbama apie tai, kad jiems tada kilo dvejonė. Jie tada norėjo pasigerinti gyvenimą. Jiems nepavyko.

Ir ar tai tikrai taip labai skiriasi nuo reportažų iš Lukiškių, kur kalbinamas Henrikas Daktaras ar Vladas Beleckas. Jie irgi norėjo pasigerinti savo gyvenimo gyvenimą, pagal tokį supratimą, kokį turi. Moraliai supuvusį. Ir mes piktinamės, kai televiziją eina pas juos ir kalbina. Apie tai, kaip jiems sekasi. Apie tai, kaip kaip jie vertina gyvenimą. Dalis žiūri, dalis piktinasi, kad tribūnos suteikimas jiems yra tarsi jų nuodėmių atleidimas. Kitaip tariant, žiūrėjimas pro pirštus į jų nuodėmes.

Verta pažymėti, kad M. Starkus turi daug didesnę etiką nei Rūtą Janutienė ar Kristupas Krivickas. M. Starkus savo filme veikėjų nedaro didvyriais. Tačiau pats pasakojimas ir tai, kaip jis pateiktas, norom nenorom tau bando sukelti gailestį dėl šių žmonių likimo. Ir aš esu prieš tokius dalykus. Empatijos trūkumas? Galbūt. Tačiau tokia mano pozicija, kurią, tikiuosi, jūs, skaitydami šias eilutes, gerbsite. Kaip ir aš gerbsiu jūsų poziciją, kad toks pasirinktas būdas yra tinkamas.

Ir galbūt man nekiltų jokių dilemų ar vidinių disputų, jei „Mulai“ būtų kitoks filmas. Tačiau jame mažai kas parodoma. Man trūko pagrindinių herojų buities ir kasdienybės atspindžių. Jų buvo, bet mažokai. Laikas buvo užkištas kitais dalykais, apie kuriuos šiek tiek vėliau. Tad matydamas tą žmogų, klausydamas jo istorijos ir kaip ji pateikta, aš kėliau sau klausimą: na ir kas? Ciniška, bet toks įspūdis. Kadangi filmas man nepateikia nieko daugiau nei faktą, kad nusikaltęs lietuvis sėdi kažkur už jūrų marių, kyla dvejonių, ar filmo kūrėjai pasirinko tinkamą kelią kaip papasakoti „mulų“ istoriją.

O atsakymas buvo prieš akis. Kunigas Edmundas mus lydi per visą filmą. Tai lyg ir yra centrinė figūra, tačiau kaip ir šiek tiek nuošaly. Nors pasakojimas yra dalinai per jo prizmę, šiuo atveju, atrodytų, kad buvo galima viską visiškai daryti per kunigo akis. Daugiau herojizmo ir saldumo? Galbūt. Tačiau mažiau kvestionavimo, ar tokio kūrinio išvis reikia.

Filmas daugiausiai susideda iš herojų pakalbėjimų ir… kaip ir viskas. Tai pabosta. Dramą bandoma išgauti pabaigoje, kai vienas iš herojų išeina į laisvę ir neaišku, ar jis galės grįžti į Lietuvą. Feisbuke skaičiau, kad kažkam tai priminė įtempto siužeto trilerį. Na, dėl skonio nesiginčijama. Tačiau įtampos nesijautė. Kaip ir bandyta išlaušti žmogiška drama neprisibeldė iki širdies gelmių.

Keisti ir keletas M. Starkaus režisūrinių sprendimų, tačiau labiausiai įstrigo pačioje pabaigoje esantis epizodas. Mes supažindinami kur dabar yra mūsų herojai ir lyg jau turėtų prasidėti pabaigos titrai… Bet mes išgirstame vieno iš veikėjų skambutį M. Starkui, kuriame jis skundžiasi, kad vėl gyvena gatvėje, nes neturi pinigų. Pirma, klausimas, ar herojus žinojo, kad šis skambutis pateks į filmą. Jei ne, tai šiek tiek neetiška jį viešinti ir nesvarbu, kad prieš tai jis kalbėjo prieš kameras. Antra, ką tokio epizodo panaudojimas nori pasakyti? Vėl sukelti gailestį? Tačiau pažymėjimas, kad veikėjas vėl gatvėje atrodo, švelniai tariant, neskaniai. Lyg ir prašymas užjausti, bet su tam tikra paniekos gaidele.

Peru vaizdai

Nuo pat filmo mus pasitinka Peru sostinės Limos kasdienio gyvenimo vaizdai, išraiškingos panoramos, žvilgsniai į miestą iš paukščio skrydžio… Ir taip visą filmą. Šie dengimai, atrodo, užėmė daugiau laiko nei pačios istorijos ar pagrindinių herojų nagrinėjimas.

Vėlgi, jei vaizdai dar pasakotų kažką, gal ir nebūtų pikta. Bet kai vieną akimirką mes kalbame apie žmogaus gyvenimo dramą, o kitą rodomas važiuojantis autobusas ar paplūdimio panorama…. Vaizdo čia buvo daug ir jis buvo nebylus, jis nenešė jokios žinios. Tai buvo atviručių rinkinys, kuris buvo betikslis. Jei kalbame apie lietuvius Peru kalėjimuose, tai kam taip ilgai rodyti kažkokius gatvėje esančius peruviečius?

Toks sprendimas palyginus trumpą, pusantros valandos nesiekiantį filmą pavertė baiiiiiiiiiiisiai ištemptu. Paprastai kalbant, pabosta žiūrėti į nieko nesakančius vaizdus. Jų gausa lyg ir sufleruoja, kad, tiesiog, pritrūko medžiagos filmui. Tad, nenorėdamas, kad tai būtų tik televizijai tinkantis produktas, M. Starkus nusprendė prifarširuoti tuščias vietas Peru vaizdiniais.

…ir pabaigai

„Mulai“ – ganėtinai silpnas filmas pakankamai stiprios lietuvių dokumentikos fone. Klausimų kelia pasirinktas pasakojimo būdas ir kaip atskleidžiamos herojų istorijos. Tačiau bėdos šioje vietoje nesibaigia, nes dėl nieko nesakančio ir ištęsto Pietų Amerikos vaizdų rodymo, „Mulų“ peržiūra gerokai prailgsta.

6.2Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
5
Kinematografija:
7
Garso takelis:
5
Techninė pusė*:
5
Aktoriai:
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D