Recenzija

Mumbajaus viešbutis

Hotel Mumbai

Mumbajaus viešbutis
N-16Drama, Trileris

Metai:
2019 m.

Trukmė:
125 min.

Šalis:
JAV, Australija, Indija

Režisierius:

Anthony Maras

Vaidina:

Dev Patel, Armie Hammer, Nazanin Boniadi

Platintojas:
UAB Travolta

7.9
Recenzijos autorius:
7.7
Redakcijos vertinimas:
7.7
Lankytojų vertinimas:
8.4

Recenzijos autorius:

Eglė Dzedulionytė

Paskelbta:

2019 05 08

2008 metų lapkričio 26 dieną Indiją supurtė žiauriausias teroristinis išpuolis šalies istorijoje. Gerai organizuota islamistų grupuotė įvykdė 12 teroristinių išpuolių. Per beveik 60 valandų trukusią ataką žuvo 165 žmonės dar 300 buvo sužeisti. Žiauraus išpuolio centru tapo prabangus viešbutis „Taj Mahal Palace“, kurį supurtė net šeši sprogimai. Tuo metu viešbutyje ilsėjosi 450 svečių, kai į patalpas įsiveržė sprogmenimis ir AK-47 šautuvais apsiginklavę jaunuoliai. Jie atėmė gyvybę 31 žmogui, daugiausia – viešbučio darbuotojams, kurie iš paskutiniųjų saugojo viešbučio svečius, užsibarikadavusius kambariuose. Kruviniausios valandos Indijos istorijoje atgimsta režisieriaus Anthony‘io Maras filme „Mumbajaus viešbutis“ (angl. „Hotel Mumbai“).  Tai pirmasis šio kūrėjo pilnametražis projektas.

Siužetas

Kol pasaulis stebi išpuolį per ekranus, viešbučio šefas Oberojus ir padavėjas Ardžunas rizikuoja savo gyvybėmis, kad galėtų išgelbėti visus viešbučio svečius. Prie jų prisideda viešbučio svečias Deividas su žmona Zara. Vienintelis jų tikslas – paaukoti viską, kad tik jų kūdikis liktų gyvas.

Filmo vidus

Kino kūrėjo Anthony Maras debiutas – jaudinantis ir paliekantis milžinišką ašarų gumulą gerklėje. Ir turiu jus įspėti – filmas įtemptas, sunkus bei nenuspėjamas. Jau nuo pat pirmųjų juostos akimirkų režisierius panardina į keistą siurrealistinį transą – auksinio atspalvio Mumbajaus vaizdai, iš Arabijos jūros išlipantys jaunuoliai, kurie kaip paprasti žmonės susistabdo taksi. Tik jų tikslas ne aplankyti kažką, o žudyti ir naikinti „vardan didesnio gėrio“. Filmo siužetinės linijos persipynusios, tačiau lengvai šokinėjančios viena per kitą ir parodančios sukrečiančią istoriją iš visų pusių. Vienoje pusėje jauni vyrai apsiginklavę automatais ir sėjantys protu nesuvokiamą siaubą, kitoje – daugybė suluošintų gyvenimų. Čia nebus nei marškinėliais aptemptų raumenų, nei herojiško pasipriešinimo teroristams, net policijos pareigūnai į gelbėjimo operaciją žengė baimės sukaustytais veidais. Viskas tiesiog įvelkama į žmogiško tikrumo bei kasdieniškumo rūbą ir perduodama žiūrovui. Juk ekrane svarbiausia yra istorija – paprastų žmonių istorija, kurie kas dieną keliasi, keliauja į darbą, mato dangų ir saulę, tiki gėriu. Lygiai tokie patys kaip ir mes. Stebėdamas siaubingą dramą nenorom pradedi mąstyti kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje, kokių veiksmų imtumeisi norėdamas grįžti pas artimuosius. Visas seanso metu išgyventas emocijas ir mintis sunku suvaldyti dar ilgai po to.

Viešbučio svečių ir aptarnaujančio personalo istorija yra ne tik sukrečianti, bet ir pateikta taip, kad leistų pajausti visas siaubu pažymėtas emocijas ir širdį kaustančią nežinomybę. Režisierius neįmeta žiūrovo tiesiog stebėti vien tik kruvinų žudynių ir protu nesuvokiamo žiaurumo. Į siužetą įterpiamos šeimyniško atsidavimo istorijos: Adžuro ir jo netrukus pagausėsiančios šeimos, Deivido bei Zaros besąlygiška meilė jų kūdikiui, šefo Oberojaus lojalumas darbui ir pačiam viešbučiui. Juostoje nevengiama parodyti ir skurdžios Indijos gyventojų buities, socialinių problemų ar nepritekliaus. Filmas nėra vien tik apie košmaru virtusius įvykius, juosta nepagražintai parodo kas beveik kasdien vyksta pasaulyje ir koks žiaurus yra religinis radikalumas. Praėjus vos keliems mėnesiams po filmo pasaulinės premjeros neįsivaizduojamą košmarą teko išgyventi niekuo dėtiems Šri Lankos gyventojams, kuomet šv. Velykų rytą teroristiniai išpuoliai nusinešė daugiau nei 300 gyvybių.

Aktorių pasirodymas

Scenarijus puikus ir dar vienu aspektu – puikiai parinkti istorijos veikėjai, štai padavėjas Ardžunas tikrųjų žmogiškųjų vertybių atspindys. Jį įkūnijo Oskaro statulėlės nominantas Dev‘as Patel‘is. Ir jis buvo nuostabus, jo vaidmuo jautrus, sunkus, pasiaukojantis, o jo išsigandusios akys filmo atmosferai suteikė papildomo jaudinimosi dėl jo gyvybės.

Išskirtinės galios ir sumišimo filmui teikia būtent teroristus įkūnijusių aktorių pasirodymas. Jie savo vaidmenis atliko taip gerai, kad nė sekundei neleidžia suabejoti – viskas vyko iš tikrųjų. Nežinau kokia jų (ne)vaidybos paslaptis, bet po seanso tikrai atrodė, kad jie ir buvo tie patys teroristai. Tačiau režisierius neįvelka jų į demoniškus pavidalus, atvirkščiai – parodo kaip radikalus tikėjimas juos nuveda į visišką pragaištį, tarsi marionetes tuščiomis ir nieko nematančiomis akimis. Kiek paviršutiniška vaidyba nuvylė Zarą bei Deividą vaidinę Nazanin Boniadi ir Armie Hammeris, abu pasirodė vieno veido ir nekintačių emocijų aktoriai.

Techniniai juostos niuansai

Auksiniai atspalviai susimaišę su skurdžiu Mumbajaus peizažu dovanoja neeilinį kokteilį. Toks koloritas parinktas neatsitiktinai, tarytum režisierius norėtų pabrėžti juostos veikėjų gyvenimus: vienų jis auksu tviskantis ir prabangus, kitų skurdus ir tamsus, tačiau troškimas gyventi – vienodas, o baimė ir panika nežiūri į piniginės dydį. Vis tik pagrindinis akcentas buvo sutelktas į paprastus žmones, kurie savo gyvybės kaina stengėsi išgelbėti kuo daugiau žmonių. Įspūdį paliko ir autentiškų tragedijos įvykių vaizdų įkomponavimas į rodomą istoriją, nesivaikant švaros bei sterilumo kadre.

Mažiausiai galėčiau pasakyti apie garso takelį, vien tik todėl, kad aš jo negirdėjau. Aš girdėjau kiekvieną spintoje besislepiančios ir ant rankų kūdikį laikančios auklės atodusį, aš girdėjau baimės kupinus žingsnius, skardų ir orą virpinantį kulkų lietų, girdėjau kaulus stingdančią įtampą ir siaubą, girdėjau ant žemės krentančius kūnus. Ir visa tai užgožė bet kokį fone skambantį garso takelį, tikriausiai daugiau nieko ir nereikėjo.

Pabaigai

Šį filmą būtina pamatyti ir jį pajausti. Juosta „Mumbajaus viešbutis“ į paviršių iškelia ir iš labai arti parodo siaubingus įvykius.  Tačiau kartu tai filmas, kuris transliuoja kur kas daugiau nei vien tragišką 2008 metų lapkričio košmarą. Naujausia režisieriaus Anthony‘io Maras juosta yra tikras emocijų, baimės, pykčio ir vilties užtaisas. Nuostabi kinematografija, kvėpavimą sulaikanti įtampa ir stipriais veikėjų potyriais kuriama nuotaika visu garsumu transliuoja savo žinią apie tarp mūsų esančius herojus, šeimą ir pasiaukojimą dėl savo artimo.

7.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7.9
Režisūra:
8
Kinematografija:
8.2
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
7.9
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D