Recenzija

Muzika tavo rankose

In Your Hands (Au bout des doigts)

Muzika tavo rankose
N-13Drama, Romantinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
105 min.

Šalis:
Prancūzija, Belgija

Režisierius:

Ludovic Bernard

Vaidina:

Jules Benchetrit, Lambert Wilson, Kristin Scott Thomas, Karidja Touré, Elsa Lepoivre

Platintojas:
Greta Garbo, UAB

6.7
Recenzijos autorius:
6
Redakcijos vertinimas:
6.1
Lankytojų vertinimas:
8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 06 30

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Kol kas Ludovico Bernardo, kaip režisieriaus, pavardė nėra gerai žinoma. Tačiau jei likimas nulemia vaikystę praleisti Kanuose… Kito kelio, matyt, nebelieka. Iš tikrųjų, iki šiol L. Bernardas daugiausia dirbo kaip antrasis režisierius ar režisieriaus asistentas – prisidėjo prie tokių projektų kaip „Liusi“ (angl. „Lucy“, 2014 m.), „Žakas Merinas“ (pranc. „L‘instinct de mort“, „L‘enemmi public Nº 1“, 2008 m.), „Niekam nesakyk“ („Ne le dis à personne“, 2006 m.), „Brisas iš Nicos“ (pranc. „Brice de Nice“, 2005 m.) ir nemažai kitų. Tačiau pamažu ima žengti žingsnius ir kaip savarankiškas režisierius. Debiutas įvyko visai neseniai – 2017 m., su labiau neišsiskyrusia romantine nuotykių komedija „Kopimas“ (pranc. „L‘ascension“) (finansine prasme tai buvo visiškas fiasko). Tais pačiais metais L. Bernardas iškepė ir antrą savo juostą – romantinę komediją „Misija: Baskija“ (pranc. „Mission Pays Basque“), kuri nei populiarumu, nei palankia kritika, kaip ir jos pirmtakė negali pasigirti. Trečias kartas nemeluoja? 2018 m. L. Bernardas Prancūzijos publikai pristatė savo kol kas naujausią kūrinį – „Muzika tavo rankose“.

Trumpai apie filmo siužetą

Jaunas vaikinas Matju Malinskis (akt. Jules Bechetrit) turi neabejotiną talentą muzikai ir naudojasi kiekviena proga prisėsti prie fortepijono ar pianino. Būtent taip – grojantį pianinu Paryžiaus Gare du Nord – pastebi prestižinės konservatorijos direktorius Pjeras Geitneris (akt. Lambert Wilson), iš karto pajuntanta didžiulį vaikino potencialą ir pabando jį pakalbinti. Tačiau be muzikos Matju gyvenimas turi ir kitą – tamsiąją – pusę. Iš vargingos šeimos ir prastos reputacijos rajono kilęs jaunuolis įsipainiojęs į nusikalstamos grupuotės veiklą. Tad kai eilinis apiplėšimas nenusiseka ir Matju tenka susidurti su teisėsauga, Geitneris laiduoja už jį ir vietoj bausmės įtikina teisėją skirti privalomas pamokas konservatorijoje. Atrodytų, Matju galėtų tik džiaugtis taip lengvai išsisukęs ir gavęs progą pagaliau realizuoti savo talentą. Tačiau sudėtingo charakterio vaikinas nuolat konfliktuoja tiek su Geitneriu, tiek su jam priskirta geriausia konservatorijos dėstytoja (akt. Kristin Scott Thomas) – maža to, dar reikia vengti senųjų draugelių. O pačioje konservatorijoje už Geitnerio ir grafienės nugarų taip pat verda intrigos…

Muzika, sujungusi mus

Kaip galima spręsti iš plakato ir lietuviško šio filmo pavadinimo – muzika šiame filme yra viena ryškesnių temų. Pirminis spėjimas pasitvirtina. Muzikos linija čia dominuoja, o aplink ją lipdomos visos kitos. T. y. muzikos tema yra tarsi stuburas, aplink kurį klijuojasi pagrindiniai personažai su daugiau ar mažiau išplėtotomis savo istorijomis.

Muzika Matju yra tas Ariadnės siūlas, kuris gali jį išvesti iš pražūtingo skurdo ir nusikalstamumo labirinto. Geitneris tampa tą giją siūlančia Ariadne, nors užsispyrėlis Matju gan ilgai to nenori priimti. Savotiškas Vergilijus, vedantis per devynis pragaro ratus, o muzika yra šviesa, padėsianti iš ten išeiti. O grafienė pati yra tarsi muzikos personifikacija – elegantiška ir filosofiška, žavinga, tačiau tuo pačiu griežta ir turinti savas taisykles.

Kaip ir neblogai… bet nieko daugiau

„Muzika tavo rankose“ laikosi ne tik ant klasikinių kūrinių melodijų, bet ir ant klasikinių klišių. Viena jų – maištingas talentas prieš sistemą (ar bent jau prieš dėstytojo diktatūrą). Antra – „suspėti paskutinę sekundę“. Nieko neprimena? Netgi labai. Savotiška prancūziška „Atkirčio“ (angl. „Whiplash“, 2014 m.) versija. Žinoma, grafienė nėra tokia bjauri, kaip Flečeris, o Matju situacija yra visai kitokia nei Endriaus, na o bet tačiau… Panašumai daugiau nei akivaizdūs. Ne, L. Bernardas nekopijuoja Damieno Chazelle‘io, tačiau kurpalius atitinka beveik vienas su vienu. O dar tas pabaigos sudramatinimas ir „Bėk, Matju, bėk“ – matyta tiek kartų, kad net ir epitetas „banalu“ čia skamba per silpnai. Be šių galima pridėti ir dar kai ką iš klasikos – „nuo autsaiderio iki lyderio“ formulę ir turėsime daugmaž visą vaizdą apie šio filmo struktūrą bei siužetą.

Neramus, kaip Grygo „Elfų šokis“…

Nuo pagrindinės muzikos temos šakojasi asmeninės personažų istorijos. Visų pirma Matju – iš neturtingos šeimos kilęs berniukas groti pramoko iš seno kaimyno pono Žako (akt. Michel Jonasz), tačiau neturėjo lėšų tęsti studijas. Ar nepriteklius gali nužudyti talentą? Kiek potencialių mozartų ir bethovenų užgimsta neturtingose šeimose, bet niekas apie juos nesužino, nes jie neturi galimybės net prisėsti prie fortepijono? Toks kyla diskusinis klausimas. Kaip ir dar vienas – ar tikrą talentą galima įsprausti į akademinius rėmus?

Kita siužetinė linija sukasi apie Geitnerį. Kaip ir Matju, rodomas jo gyvenimas už konservatorijos sienų. Tiesa, ne tiek daug jo jis ir turi, kadangi visą save ir savo laiką skiria darbui ir naujo talento paieškoms. Jo žmona Matilda (akt. Elsa Lepoivre) tuo nėra patenkinta, ir dažnai savo sutuoktinį pabando grąžinti į realybę, primindama nekelti pernelyg didelių lūkesčių ir nebandyti kompensuoti savo talento trūkumo įžvelgiant genijus ten, kur jų gal nė būti nėra.

Tad negalima sakyti, jog filmo kūrėjai bandė lengviausiu būdu praplaukti paviršiumi. Ne. Tačiau vis tik nei keliamų klausimų, nei bandymo pasikapstyti po personažų psichologiją nepakanka iš šio filmo išspausti ką nors daugiau.

Personažai ir aktoriai

Personažus iš dalies jau aptarėme. Maištingas, tačiau velniškai talentingas ir meniškos sielos Matju – gyvenime pasiklydęs vaikis, nesąmoningai ieškantis grožio, nusiraminimo ir… meilės. Visa tai jam suteikia muzika. Nors kai kurios scenos buvo dramatiškai perspaustos, bet tai greičiau režisieriaus, nei jaunojo aktoriaus Juleso Benchetrito kaltė. Beje, įdomi detalė – J. Benchetrite‘as yra aktorės Marie Trintignant ir režisieriaus Samuelio Benchetrite‘o sūnus, taigi – prancūzų kino legendos Jeano-Louis Trintignanto bei režisierės Nadine Trintignant anūkas.

Lambertas Wilsonas, vaidinantis Pjerą Geitnerį, taip pat nenuvilia. Bet ir nenustebina. Vėlgi, konfliktinės scenos dažnai perspaustos, o pačiam personažui geriau atskleisti čia nelabai buvo laiko ir progų – vis tik filmas labiau apie jauną talentą, o ne apie pražilusį konservatorijos direktorių. Bet, kaip jau minėta, bandoma ir šį personažą parodyti truputį giliau – kodėl jis toks, kodėl jį apsėdusi manija surasti naują vunderkindą.

Gracijos ir elegancijos įneša grafienės personažas ir Kristin Scott Thomas. Nors ekrano laiko gauna dar mažiau nei L. Wilsonas, taip pat galima jausti jos veikėjos nevienasluoksniškumą – po griežtumo ir reiklumo išoriniu kiautu glūdi jautri meniška asmenybė, kuri, be kita ko, ne tik sugeba blaiviai vertinti situaciją, bet ir suteikti vilties ir padrąsinimo.

Labiausiai erzinantis personažas – Matju simpatija Ana (akt. Karidja Touré) – tos pačios konservatorijos violončelės studentė. Grynai perteklinis personažas, kurio galėjo ir nebūti, o drungna romantinė linija šiam filmui taip pat nieko gero neduoda. Priešingai – tai tik dar viena klišė į rinkinį prie jau anksčiau suminėtų – šįkart „jei susitinka du personažai, tai tarp jų negali būti jokių kitų santykių, tik meilė“. Ne itin išraiškinga ir ją suvaidinusi Karidja Touré.

Visi kiti personažai šalutiniai, reikalingi iki galo suklijuoti istoriją, tad ir juos vaidinantys aktoriai pasirodo epizodiškai.

Techniniai dalykai

Kaip ir galima spėti – šiame filme skamba daug klasikinės muzikos. Na kaip gi kitaip. Ir tas nėra blogai. Bet fone taip pat skamba ir ne tokios klasikinės instrumentinės melodijos, ir visiškai šiuolaikiniai ritmai.

Kameros darbas neblogas, operatorius kartais paieško įdomesnių rakursų – pavyzdžiui, filmuojama iš viršaus. Truputį pažaidžiama kompozicija, spalvomis, erdvėmis. Bet ne tiek, kad tai paliktų neišdildomą įspūdį.

Reziumė

„Muzika tavo rankose“ – klasikinėmis klišėmis paramstyta istorija, kuri galiausiai nuo jų ir uždūsta. Nors ir bandoma kelti vieną kitą pamąstymo vertą klausimą ar pasigilinti į personažų charakterius, vis tik šimtus kartų iš vieno filmo į kitą keliaujantys sprendimai šią juostą nužudo, ir jos nebeišgelbsti nei L. Wilsonas, nei K. Scott Thomas. Žinoma, galima guostis tuo, kad būna dar ir kaip blogiau – tikrai taip, tačiau ši juosta suskamba, nutyla ir pasimiršta, nepasakydama nieko o nieko naujo, nematyto ar stebinančio. Tad L. Bernardo filmo, kurį neabejotinai būtų galima pavadinti „geru“, dar teks palaukti.

6Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
4
Režisūra:
4
Kinematografija:
7
Garso takelis:
8
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D