Namas, kurį pastatė Džekas

Režisieriaus Larso von Triero kūryba drąsi ir sunkiai apibūdinama, ją galima mėgti arba nekęsti, tačiau akivaizdaus šio danų kilmės režisieriaus talento nuneigti neįmanoma. Prilipdyti dramaturginę etiketę jo filmams nėra lengva, visi jo kūriniai mažų mažiausiai keisti, o juos kurdamas jis mėgsta pabūti šokiruojančiu grotesko lordu. Tačiau panašu, kad pristatydamas filmą „Namas, kurį pastatė Džekas” (angl. „The House That Jack Built“) užsidėjo itin spindinčią makabriškumo karūną.

Vieno žudiko istorija

Filmo veiksmas nukelia į 8-9 dešimtmečio Vašingtoną, kuriame intelektualus inžinierius Džekas vykdo kraupias žmogžudystes ir tuo pačiu projektuoja namą. Džekas kenčia nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo ir nuolatos girdi Verdžio balsą, kuris, kaip paaiškėja vėliau – vidinis jo demonas.

Kas tas Dievas kai yra von Trieras

Larsą von Trierą drąsiai galima vadinti užkietėjusiu kino provokatoriumi ir išsišokėliu. Jo filmai šokiruoja, paliečia giliausias sielos stygas, priverčia susimąstyti, o neretai ir atstumia. Kino kūrėjas yra akiplėšiškai pareiškęs – „Aš esu geriausias režisierius pasaulyje. O ar Dievas yra geriausias dievas pasaulyje, tikras nesu.“ Tad nenuostabu, kad ir filme „Namas, kurį pastatė Džekas“ gausu žinučių apie religiją, tam tikrų kaltinimų Dievui apie blogus dalykus, kurie nutinka geriems žmonėms, silpnesniųjų atranką ir išgyvenimą, seksualinį priekabiavimą, moterų teises ir idiotišką ginklų laikymo politiką.

Iš pradžių gali kilti asociacijų su kitu kraupiu veikėju – Džeku Skerdiku, tačiau filme rodomas Džekas intelektualus, apsukrus ir be skrupulų. Ir kaip minėjo pats juostos kūrėjas, Džekas artimesnis Alano Moor‘o novelės „Iš pragaro“ veikėjui – išsilavinusiam gydytojui, kuris gyvybės atėmimą lygino su didžia Londono pastatų architektūra. Tai būdinga ir šiam Džekui, jis nužudymą lygina su architektūra ir menu bei yra įsitikinęs, kad kaskart žudydamas jis mažina jį varginantį obsesinį kompulsinį sutrikimą. Jau nuo pat įžanginių akimirkų filmas apgaubia įtampa ir panardina į sutrikusį Džeko pasaulį. Pirmasis jo nužudymas nesuplanuotas, spontaniškas ir sudaromas įspūdis – pačios aukos pasiūlytas. Antrojo nužudymo metu sekundei nubunda Džeko sąžinės balsas, jis ima atsiprašinėti savo aukos ir net paduoda vandens atsigerti. Tačiau net ir tokioje situacijoje piešiamas paradoksas tarp jo ir dieviškumo – žudikas yra paskutinis asmuo paduodantis vandens stiklinę savo aukai. Kiekvienas tolimesnis Džeko nužudymas sunkus ir brutalus, o jo asmenybė vis labiau keičiasi – jis tampa drąsesnis, emocingesnis, netgi pajunta jausmus vienai iš aukų.

Filmo siužetinės linijos šokinėja tačiau tai leidžia pailsėti nuo pasyvios agresijos ir kylančios įtampos. Čia nesutiksite seriale „Deksteris“ (angl. „Dexter“) matytos vidinės serijinio žudiko kovos tarp gėrio ir blogio. Taip pat čia nėra ir veiksmo trileriams būdingų sudedamųjų dalių kaip mašinų lenktynės ar susišaudymai, visas dėmesys skiriamas Džekui. Jis šaltai, inteligentiškai, brutaliai žudo žmones ir net neketina sustoti. Jis neįžvelgia blogio savo veiksmuose, atvirkščiai daugybė filmo scenų suponuoja nuomonę apie tai, kaip jis laiko save dievu, aukštesne gyvybės forma, kuri vykdo (ne)natūralias atrankos egzekucijas. O visą Džeko žudymo kelionę režisierius apkaišioja paradoksais – žudikas važinėja ryškiai raudonu furgonu, o per miestą tempiamo kūno sceną pagardina Davido Bowie hitu „Fame“ (liet. „Šlovė“).

L. von Trieras filme kuria ganėtinai banalios istorijos, įspūdingos vaidybos ir kaltinimų dievui choreografiją. Lyg dar kartą patvirtindamas, kad niekas nėra saugus ir visiškai nesvarbu kaip stipriai tiki ar pasikliauja aukštesnėmis jėgomis. Juostoje taip pat galima išvysti kadrų iš ankstesnių kino kūrėjo darbų – „Antikristas“ (angl. „Antichrist“) ir „Melancholija“ (angl. „Melancholia“). O tai tik dar kartą įrodo, kad kino meistro narcisizmas netelpa į ekrano rėmus.

Pakalbėkime apie Hitlerį

2011 metais Larsui von Trierui užteko vos vieno juokelio apie užuojautą Hitleriui, kuriam teko vienam laukti savo galo sėdint bunkeryje ir režisierius tapo persona non grata Kanų kino festivalyje. Tačiau kaip lėlininkas L. von Trieras genialiai vėl tampo visą Kanų auditoriją už siūlų, tik šį kartą savo pokštą groteskiškai perkelė į filmo siužetą. Verdžio vaidmuo buvo patikėtas aktoriui Bruno Gansui, kuris 2004 metais filme „Trečiojo reicho žlugimas“ (angl. „Downfall“) įkūnijo ne ką kitą, o patį mirtį sėjantį kanclerį. Ir lyg to būtų maža – galutinėse filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ scenose jį galima išvysti sėdintį vieną bunkeryje. Ši užslėpta žinutė parodo kokio genialumo ir nepaklusnumo turi Larsas von Trieras.

Aktorių pasirodymas arba kvepia daugybe apdovanojimų

Visi aktoriai vaidinę šiame filme nusipelnė tik pagyrų, pagrindiniam – Mattui Dilonui – teko milžiniškas emocinis krūvis, su kuriuo jis susidorojo tiesiog tobulai. Tikrai nesuklysiu sakydama, kad tai geriausias vaidmuo aktoriaus karjeroje. Ir nors 2004 – aisiais už antraplanį vaidmenį filme „Avarija“ ( angl. „Crash“) jis buvo nominuotas Oskaro statulėlei, labai viliuosi, kad už pasirodymą filme „Namas, kurį pastatė Džekas“ jis tokią statulėlę laikys savo rankose. Mattas Dilonas sukūrė stiprų ir gilų įspūdį paliekantį personažą. Filme pateikiamos pačios įvairiausios personažo emocijos – vienatvė, pyktis, nevaldoma agresija, intelektualumo ir obsesinio sutrikimo sintezė. Aistringai, maniakiškai ir be jokios moralinės graužaties aktorius atliko patį įsimintiniausią vaidmenį.

Aktorius Bruno Gansas – kino legenda, nei sekundei neleidžia abejoti, kad jis – ypatingai svarbus personažas istorijos vystymui. Ir nors Verdis pasirodė tik pačioje pabaigoje – visą filmą girdimas tik jo  balsas – tarp jo ir Džeko jautėsi nuostabi chemija. Scenos ir dialogai lengvi, labai natūralūs ir sukuriantys išskirtinį tarpusavio ryšio paveikslą.

Techninė filmo pusė

Kino meistro filmams būdinga nepaprastai estetiškai išreikšta stilistika. Vaizdai gražūs, derantys tarpusavyje, laikmetis pavaizduotas labai tiksliai ir preciziškai. Net ir norėdama negalėčiau rasti priekaištų garso ir vaizdo montažui – viskas labai gerai.

Pabaigai arba Larso von Triero odė savo ego

Yra režisierių, kurie dalijasi aistra kinui, per savo kūrinius perteikia viziją ir jausmus žiūrovui, tačiau apie Larsą von Trierą to pasakyti negalima. Filmas jo rankose tampa įrankiu milžiniškam režisieriaus ego, kuris rėkte rėkia – aš galiu jus išgąsdinti, šokiruoti, suerzinti, galiu jumis manipuliuoti, sukelti pasišlykštėjimą. Ir nors visa šita odė sau šiek tiek kiša koją filmo genialumui, ji abejingų nepaliks. Vienus privers gūžčioti pečiais iš netikėtumo, kitus – išeiti iš kino salės nepasibaigus seansui, dar kitus – liaupsinti kino kūrėją už jo drąsą ir originalumą. Tad vieningo verdikto šio filmo atžvilgiu tikėtis neverta. Ar jis patiko man? Taip. Ar eičiau dar kartą? Tikriausiai, kad ne.