Našlės

Pradėjęs režisūrinę karjerą nuo psichologinių dramų su Michaelu Fassbenderiu „Alkis“ (angl. „Hunger“) ir „Gėda“ (angl. „Shame“), o vėliau laimėjęs „Oskaro“ statulėlę už istorinį pasakojimą „12 vergovės metų“ (angl. „12 Years a Slave“) režisierius Steve‘as McQueen‘as pristato savo ketvirtąją juostą  „Našlės“.

Siužetas

Filmas prasideda tuomet, kai vykdydami vieną iš savo planuotų apiplėšimų žūsta grupelė nusikaltėlių. Tokiu drastišku būdu jie palieka savo moteris našlėmis, o lyg to būtų negana – ir milijoninę skolą, kurios negrąžinimas moterims gresia mirtimi. Štai tokiomis aplinkybėmis tarpusavyje nepažįstamoms vagių žmonoms nebelieka laiko išgyvenimams ir jos yra priverstos sekti velionių karjeros pėdomis jeigu nori likti gyvos. Vienintelė bėda yra ta, kad jos nėra šios kriminalinės profesijos specialistės.

Ne vien tik vagystės

Apiplėšimų filmai dažniausiai susideda iš kelių pagrindinių dalių – apiplėšimo priežasties, komandos rinkimo, apiplėšimo plano kūrimo ir vykdymo, bei, žinoma, improvizavimo, kuomet planas neišdega.

Tokiais sluoksniais sudėliotuose filmuose įdomumas prasideda susipažįstant su apiplėšime dalyvausiančiais personažais, jų skirtingais, vagystėms reikalingais, įgūdžiais, plano pateikimu ir tuomet jau stebimas galutinis rezultatas. Tačiau kuomet vagystę planuoja to niekad nedariusios moterys, o pats planas nėra tiesiog įsilaužti į Fort Nokso aukso saugyklą, tampa akivaizdu, kad juostos epicentras bus sutelktas kitur.

Pradėkim nuo to, kad tai labiau socialinio pobūdžio nei apiplėšimų ir vagysčių kriminalinė drama. Nuorodų į JAV kamuojamas problemas čia apstu. Ginklų politika, rasinė ir lyčių nelygybė dėmesį nuo pagrindinės siužetinės linijos bando atkreipti ne kartą.

Stiprus kriminalinis kontrastas yra kuriamas ir per politiką. Poliniai žaidimai už uždarų durų su propagandos ir religijos pagalba bando įspėti, kad apiplėšimai vyksta ne tik įsilaužiant į seifus, bet ir eilinių žmonių kasdienybėje, kur aukomis tampa būtent jie. Visi atsakymai, kuriuos pritaikyti galima turbūt kiekvienos šalies politikos žaidimėliuose, yra atskleidžiami vienoje iš scenų, pasinaudojant gudraus kadro pagalba ir leidžiant žiūrovui pasiklausyti kas kalbama automobilio viduje nesiklausant žurnalistams ir potencialiems rinkėjams.

Nustebinusios klaidos

Nesitikėjau, kad Steve‘as McQueen‘as klys tokiose lygiose vietose, bet kai kurie jo režisūriniai sprendimai versdavo išties susiraukti. Įspėju, siužetinių klišių čia tikrai bus. Žinoma, vieniems žiūrovams jos atitiks standartus, bet kita vertus, jų išvengti tikrai buvo galima. Didelis dėmesys buvo skirtas ir antraplanėms filmo detalėms, kurios, ko gero, turėjo įprasminti bendrą juostos vaizdą. Visgi vėliau kai kurios dėlionės dalys ne tik pasimetė, bet dar ir pakenkė galutiniam rezultatui.

Savotiškas nusivylimo jausmas užplūdo ir dėl kriminalinių siužeto vingių. Kriminalinio kino mėgėjui atidžiai žiūrint filmą tuos vingius nuspėti nebus sudėtinga, o užuot aiktelėję, paprasčiausiai mintimis persikelsite į tolimesnę filmo dalį. Nuostabos trūkumą bandydami kompensuoti siužeto vingių spėjimais irgi galite nusivilti – paprasčiausiai bent vieną iš galimų variantų atspėsite.

Aktoriai ir techninė juostos pusė

Šį kartą aktorius ir juostos techninę pusę suplaksiu į vieną vietą. Pradėkim nuo to, kad pažvelgus į vaidinančio kolektyvo sąrašą, akys gali imti raibti nuo žinomų vardų ir pavardžių. Visgi visas vaizdas susidėlios į vietas, nes dalis iš jų pasirodė itin epizodiškai.

Pagrindiniai aktoriai sužavės ir vietomis netgi stebins, bet prie to smarkiai prisideda labai kokybiška kinematografija. Būtent jos dėka žiūrovas būdavo paliekamas tokiuose kampuose ir vietose iš kurių pagrindinių veikėjų emocijas ir patį charakterį stebėti tekdavo neatitraukiant žvilgsnio. Tokie sprendimai puikiai suveikė Violai Davis ir Danieliui Kaluuya. Talentingieji aktoriai už savo pasirodymus greičiausiai bus nominuoti „Oskaro“ statulėlėms, bet iš judviejų norėčiau išskirti būtent D. Kaluuya ir jo įkūnytą Džatemą. Tokie tipeliai kaip Džatemas kriminalinėse juostose ir žavi, ir baugina, o pastarasis savo maniakiškumu žiūrovus priversdavo nusisukti (true story).

Išvydęs, kad filmo muzikiniam takeliui diriguos Hansas Zimmeris, tikėjausi, kad muzika kurs nejaukią įtampą ir emocija bus panaši kaip filme „Sicario: narkotikų kelias“, bet maestro nenaudai galiu tepasakyti, kad geriausia girdėta muzika sklido iš repuojančių juodaodžių nusikaltėlių lupų.

Reziumuojant filmą

„Našlės“ – kriminalinę kartelę pakylėjęs ir moteriškos energijos pagalba įtampą skleidžiantis apiplėšimų filmas. Džiugu tai, jog be šiam žanrui būdingų klasikinių greitų lenktynių, šūvių ar sproginėjančių automobilių, filmas pasiūlo ir kiek morališkai gilesnę dimensiją. Rasizmas, socialinė nelygybė, amerikietiškoji ginklų politika, politinė korupcija ir nepotizmas – visa tai vienu ar kitu kampu paliečiama naujojoje Steve‘o McQueen‘o, kuri turėtų neprailgti nei kriminalinių trilerių, nei emocionalių dramų gerbėjams.