Balandžio 16 d. Šveicarijos RTS televizija rodys Jeano-Luco Godardo kinematografinę poemą „Vaizdų knyga“ (pranc. „Un Livre d‘image“), sudarytą iš filmuotų prisiminimų apie kiną. Beveik prieš metus ši J. L. Godardo juosta Kanuose apdovanota išskirtiniu prizu – Specialiąja Auksine palmės šakele.

Šia proga 88-erių metų vienas paskutinių „Naujosios bangos“ (pranc. la Nouvelle Vague“) mohikanų savo namuose RTS televizijai davė interviu, kuriame atskleidė norįs sukurti filmą apie „panikuojančią Prancūziją“, tokiu būdu darydamas užuominą apie jau keletą mėnesių šią šalį krečiančią vadinamąją „Geltonųjų liemenių“ krizę. Režisierius pabrėžė, kad galėtų „suprasti socialinį pyktį ir net nedorą elgesį, kuris turi savo priežastis“.

„Tai filmas, kuris atspindėtų šios šalies – Prancūzijos – situaciją. Aš nekursiu jo Šveicarijoje, Vokietijoje ar Jugoslavijoje“, kalbėjo embleminio „Naujosios bangos“ filmo „Iki paskutinio atodūsio“ (pranc. „À bout de souffle“) režisierius, šiek tiek užsimiršdamas, kad Jugoslavija nebeegzistuoja jau beveik trisdešimt metų. Režisierius sakosi buvęs sujaudintas gatvėje matyto vaizdo: „Vieną dieną gatvėje pamačiau į mokyklą einančią mergaitę. Ant tavo marškinėlių užrašyta „Panika“, tačiau nepaisant to ji vis tiek tvirtu žingsniu eina į mokyklą“.

J. L. Godardas taip pat pasidalijo savo liūdesiu dėl kovo 29 d. mirusios režisierės Agnèsės Varda‘os, kuriai buvo 90 metų. „Agnès Varda buvo mano kompanionė nuo pat „Naujosios bangos“ ir „iš tikrosios „Naujosios bangos“ likom tik dviese: Jacquesas Rozier ir aš, kiti buvo visai kas kita – jie plaukdavo pasroviui“, kalbėjo J. L. Godardas.

Retai apie aktorius, su kuriais teko dirbti, kalbantis J. L. Godardas išreiškė ypatingus jausmus prieš dvejus metus (2017 m.) mirusio itin populiaraus prancūzų dainininko ir aktoriaus Johny Hallyday, kuris 1985 m. filmavosi J. L. Godardo juostoje „Detektyvas“ (pranc. „Détective“), atžvilgiu: „Man patiko jo rankos paspaudimas. Jis turėjo tikrą empatijos jausmą“.

Tačiau apie kitus aktorius legendinis režisierius kalbėjo griežtai: „Išskyrus Belmondo, tai buvo krentančios žvaigždės. Aš juos kviesdavau tuo momentu, kai jie pradėdavo kristi – štai kas mane domino“. Jis taip pat pripažino netapęs klasiku, tačiau tai jam „nėra įdomu“.

Paneigdamas dažnus kaltinimus griežtumu, šiame interviu J. L. Godardas parodė ir savo jautriąją pusę. Jis prisipažino esąs sujaudintas to fakto, kad jaunimas žiūri tokius filmus kaip „Panieka“ (pranc. „Le Mépris“): „Jaunimas sako: jis toks senas, bet jis kalba taip, kaip mes“.

RTS mikrofonui J. L. Godardas patikėjo ir kai kurias iki šiol nežinomas asmeninio gyvenimo detales, papasakodamas apie savo vaikystę, hospitalizaciją psichiatrinėje ligoninėje, suicidines mintis, o galiausiai ir bandymą nusižudyti dėl meilės.