Sekmadienį mirė žinoma švedų aktorė Bibi Andersson, apie jos mirtį žiniasklaidai pranešė jos ilgametė draugė režisierė Christina Olofson. Aktorei, per savo karjerą pasirodžiusiai daugiau kaip tuzine Ingmaro Bergmano filmų, buvo 83-eji.
B. Andersson vaidinti pradėjo dar būdama paauglė ir galėjo pasigirti įspūdinga karjera ne tik kine, bet ir televizijoje bei teatro scenoje. Tačiau labiausiai ji žinoma iš savo darbų kartu su I. Bergmanu. Režisierius aktorę atrado 1951 m. kurdamas „Bris“ muilo reklamą ir po ketverių metų pakvietė nusifilmuoti vienintelėje savo juostos „Vasaros nakties šypsenos“ (šved. „Sommarnattens leende“, 1955 m.) scenoje. Vėliau šeštajame – devintajame dešimtmečiuose ji pasirodė 13-oje jo režisuotų filmų.
Savo ruožtu I. Bergmanas rinkdavosi šią šviesiaplaukę aktorę kaip stereotipinę gražuolę blondinę, reprezentuojančią nekaltumą ir tyrumą. Kiekvieną kartą jai pasirodžius ekrane kaip švelniai motinai ir žmonai filme „Septintasis antspaudas“ (šved. „Det sjunde inseglet“, 1957 m.) tiesiogine prasme nušvisdavo saulė ir pradėdavo giedoti paukščiai. „Žemuogių pievelėje“ (šved. „Smultronstället“, 1957 m.) B. Andersson atrodė tarsi atklydusi iš pasakos: šviesiaplaukė mergelė miške renkanti žemuoges. Tačiau akivaizdu, kad I. Bergmanas joje įžvelgė kur kas daugiau. Tame pačiame filme ji pasirodo ir kaip trumpaplaukė aštrialiežuvė tranzuotoja su pypke dantyse.
B. Andersson pasiliko trumpų plaukų šukuoseną ir pelnė tarptautinį pripažinimą suvaidinusi medicinos seserį Almą I. Bergmano filme „Persona“ 1966 m. Jos intensyvus pasirodymas šalia Liv Ullman, suvaidinusios psichiatrinės ligoninės pacientę Elizabetą, pelnė B. Andersson pirmąjį apdovanojimą – švedų teikiamą Guldbagge, svarbiausią šios šalies kino industrijos įvertinimą, ir atkreipė Holivudo dėmesį. Kartu su Jamesu Garneriu ir Sidney‘iu Poitier‘u ji pasirodė žiauriame vesterne „Dvikova Velnio kanjone“ (angl. „Duel at Diablo“, 1966 m.), kuriame vaidino apačių genties indėnų pagrobtą ir iš jų išlaisvintą moterį, norinčią grįžti atgal pas pagrobėjus. 1977 m. juostoje „Aš niekada tau nežadėjau rožių sodo“ (angl. „I Never Promised You a Rose Garden“) ji suvaidino švelniai kalbančią psichiatrę, gydančią šešiolikmetės paauglės šizofreniją. 1978 m. ji pasirodė kaip Steve‘o McQueeno personažo žmona juostoje „Visuomenės priešas“ (angl. „An Enemy of the People“) – tai buvo Henriko Ibseno dramos ekranizacija, kurią kinui paruošė Arthuras Milleris.
B. Andersson taip pat pasirodė Johno Hustono režisuotame „Kremliaus laiške“ (angl. „The Kremlin Letter“, 1970 m.) ir Roberto Altmano „Kvintete“ (angl. „Quintet“, 1978 m.). 1985 m. mini seriale „Valenbergas: Didvyrio istorija“ (angl. „Wallenberg: A Hero Story“), pasakojančiame apie švedų diplomatą, per II-ąjį pasaulinį karą nuo nacių išgelbėjusį tūkstančius žydų, ji vaidino Richardo Chemberlaino motiną (nors realybėje ji metais jaunesnė už patį R. Chemberlaine‘ą).
Tačiau daugiausiai savo karjeros B. Andersson praleido Europoje ir čia už savo darbus buvo labiausiai pripažinta. Už vaidmenį „Gyvenimo pakrašty“ (šved. „Nära livet“) 1958 m. Kanų kino festivalyje kartu su dar trimis kolegėmis ji buvo apdovanota kaip geriausia aktorė, analogišką prizą ji pelnė 1963 m. tarptautiniame Berlyno kino festivalyje už vaidmenį filme „Meilužė“ (angl. „The Mistress“). Paradoksalu, tačiau nei vieno iš šių filmų nerežisavo I. Bergmanas. Tačiau JAV jos abu pelnyti Nacionalinės kino kritikų asociacijos apdovanojimai buvo skirti už vaidmenis I. Bergmano filmuose – už geriausią pagrindinį vaidmenį „Personoje“ ir geriausią antraplanį vaidmenį „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ (šved. „Scener ur ett äktenskap“, 1973 m.) – šiame filme kartu su Janu Malmsjo vaidindama nuolat besiriejančius sutuoktinius (pagrindinės filmo poros svečius), B. Andersson pademonstravo, kaip toli ji pažengė nuo „profesionalios skaistuolės“ tipažo, kaip kad kartą ji pati apibūdino savo pirmuosius vaidmenis duodama interviu „The New York Times“.
Vėliau B. Andersson vaidino daugiausia europietiškuose televizijos serialuose, įskaitant viduramžių damą „Arnas: riteris tamplierius“ (angl. „Arn“, 2010 m.).
Jos teatrinė karjera apima trijų dešimtmečių darbą Stokholmo karališkajame dramos teatre, kur ji vaidino klasikinėse Shakespeare‘o, Moliere‘o, Čechovo pjesėse, bei du pasirodymus Brodvėjuje: 1973 m. spektaklyje „Ratas apsisuko“ (angl. „Full Circle“) ir 1977 m. „Tribadų naktis“ (pagal Pero Olovo Enquisto pjesę) kartu su dažnu filmų partneriu Maxu von Sydowu.
B. Anderson Švedijoje režisavo kelis teatro spektaklius. Per Jugoslavijos karą ji dirbo su keliomis iniciatyvomis, siekusiomis teatrą ir kitas kultūros formas atvežti į karo draskomą regioną.
Šeštajame dešimtmetyje B. Andersson palaikė romantinius ryšius su I. Bergmanu, tačiau tekėjo už kitų trijų vyrų: 1960 – 1973 m. buvo susituokusi su švedų režisieriumi ir scenaristu Kjellu Grede, 1979 – 1981 m. – su politiku ir rašytoju Peru Ahlmarku, o 2004 m. savo gyvenimą susiejo su čiliečiu gydytoju Gabrieliu Mora Baeza.
