Nuo tada, kai amerikiečių rašytojas Ray‘us Bradbury‘is 1953 m. išleido spekuliacinį distopinį romaną „451° Farenheito“ (angl. „Fahrenheit 451“), pasaulis gerokai pasikeitė. Knyga parašyta tada, kai dar nebuvo interneto, nebuvo to, ką mes dabar suprantame kaip netikras naujienas (angl. fake news), nebuvo planšečių ir socialinių tinklų, galiausiai apskritai nebuvo kompiuterių. Tačiau knyga ir jos ekranizacija, kuri „HBO“ televizijoje pasirodys jau visai netrukus – gegužės mėnesį – išlieka aktuali kaip niekada anksčiau.
„Menkas išmanymas yra pavojingas dalykas“ taip viename iš pirmųjų oficialių būsimo „HBO“ televizijos filmo „451° Farenheito“ filmo anonsų Kapitonas Betis, kurį vaidina Michael‘as Shanonas, grėsmingai sako savo kursantams. Būtent – R. Bradbury‘io stingdanti distopija apie knygų deginimą dabar, 2018-aisiais, atrodo aktuali ir būtina kaip niekada anksčiau per visus 65 metus nuo tada, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą. Dabartiniame politiniame ir kultūriniame klimate, kuriame cenzūros, dezinformacijos, propagandos ir mažėjančio lėšų skyrimo bibliotekoms grėsmė auga kasdien, „451° Farenheito“ atrodo tarsi įspėjanti pasaka, į kurią visi turėtume atkreipti dėmesį.
Kai, praėjus vos trims mėnesiams po Donaldo Trumpo inauguracijos, televizijoje startavo serialas „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. „The Handmaid Tale“), atrodė, kad tai kaip tik laiku pataikiusi naujos eros alegorija. Atrodė, kad „Hulu“ televizijos ekranizacijai kaip ir Margaretos Atwood provokatoriškam romanui, būdingi tam tikri gąsdinantys panašumai su 2017 m. aktualijomis: kraštutiniškai konservatyvi politinė partija, sudaryta beveik vien tik iš baltaodžių vyrų, patenka į valdžią, pradedamas naujas karas prieš reprodukcines teises, moterų teisės ir kūno autonomiškumas pavojingai griaunamas iš visų pusių.
Praėjus metams „HBO“ televizijos būsima R. Bradbury‘io „451° Farenheito“ ekranizacija pasirodo kaip tik laiku ir yra tiek pat reikalinga 2018-aisiais, kaip kad „Tarnaitės pasakojimas“ buvo reikalingas 2017 m., ir ne tik dėl to, kuris sėdi Ovaliniame kabinete. Atsižvelgiant į Amerikos visuomenės realijų kontekstą, šis distopinis pasakojimas atrodo tarsi būtinas įspėjimas apie netikras naujienas ir propagandą, mūsų priklausomybę nuo ekranų ir pavojingą jų sukeliamą atitrūkimą ir grėsmes, bei neveiksnumo pavojų atsakant į pasaulines grėsmes, kylančias demokratijai. Maža to, „451° Farenheito“ ne tik įspėja apie gresiančius pavojus, bet ir pasiūlo veiksmų planą, kaip viską sutvarkyti.
Kaip ir originalaus romano, taip ir ekranui pritaikytos „451° Farenheito“ versijos veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame knygos yra uždraustos, istorija kontroliuojama ir cenzūruojama tų, kurie yra valdžioje, o žiniasklaida yra pavojinga ir visur esanti pramoga, skirta nukreipti dėmesį. Pasakojimo protagonistas Gajus Montegas (akt. Michael B. Jordan) yra gaisrininkas, kurio darbas – deginti knygas bei kitą turtą tų, kurie jas skaito. Su savo viršininko ir mentoriaus kapitono Bečio (akt. Michael Shannon) paskatinimu Montegas yra atsidavęs šiam tikslui – tol, kol vieną kartą susitinka ne pagal metus subrendusią jauną kaimynę Klarisę (akt. Sofia Boutella), kuri paskatina jį kelti klausimus apie visuomenę, kurioje jis gyvena ir jo paties vaidmenį ją išlaikant.
Nors romanas buvo parašytas 1953 m. kaip reakcija į Šaltąjį karą, siaubingai išplitusį makartizmą (beatodairiškas pastangas užgniaužti valstybės ar dominuojančio politiko kritiką) ir masinės žiniasklaidos iškilimą, „451° Farenheito“ turi daug ką pasiūlyti ir šiuolaikiniams žiūrovams, kurie atpažins savo nuo technologijų priklausomą pasaulį, atspindėtą šioje ekranizacijoje. Ne tik ta visuomenė, kurioje gyvena Montegas, bet ir 2018 m. gyvenantys amerikiečiai yra nuolat įlindę į ekranus iki tokio lygio, kad dauguma jų jau dažnai pasigenda tikrų realios, o ne virtualios realybės išgyvenimų. Dviejų neseniai atliktų tyrimų duomenimis, amerikiečiai kiekvieną savaitę praleidžia beveik 35 valandas žiūrėdami televizorių, kitas 28 valandas jie skiria savo mobiliesiems telefonams. Tai reiškia, kad žmonės yra prijungti prie technologijų ir praleidžia daugiau laiko vartodami žiniasklaidą, nei dirbdami. Tai taip pat reiškia, kad paliekama vis mažiau ir mažiau laiko tiesiog mąstyti. Kai aplink tiek daug dėmesį blaškančių ir susikaupti neleidžiančių kasdienių dalykų, lieka vos kelios galimybės nagrinėti ar kelti klausimus apie šiuolaikinio gyvenimo realijas.
Šalia mūsų priklausymo nuo technologijų ir jų sukeliamo pavojaus, „451° Farenheito“ galima rasti ir dar grėsmingesnių 2018-ųjų atspindžių. Pavyzdžiui, kaip šio pasakojimo fikcinė vyriausybė, taip ir į valdžią atėjusi respublikonų partija ketino siekti kraštutinių priemonių, kuriomis kontroliuotų tai, ką amerikiečiai mato per televiziją. Partijos lyderis Donaldas Trumpas dažnai diskredituoja žiniasklaidos priemones, kurios nesutinka su juo, ir netgi nuėjo taip toli, kad skyrė „Netikrų naujienų apdovanojimą“ tokioms organizacijoms kaip „CNN“, „The New York Times“ ir „The Washington Post“. Tačiau kol prezidentas bando atmesti laisvąją spaudą, tuo pačiu metu egzistuoja daugybė interneto puslapių, skirtų platinti melagingus D. Trumpo pareiškimus, kurie tarnauja kaip būsimas įrodymas, kad realybė, kurią jis bando perteikti, iš tikrųjų yra fikcija.
Knygos ir žodžio laisvė taip pat tapo D. Trumpo administracijos taikiniu. Naujas federalinio biudžeto projektas numato drastišką finansavimo sumažimą bibliotekoms ir daugeliui svarbių programų, skirtų tiek vaikams, tiek suaugusiems. Per paskutinius šešis mėnesius visoje JAV buvo bent keli siūlymai institucijoms užrausti keletą kontroversiškai vertinamų knygų, įskaitant pavojingą peticiją specialiai ženklinti ir atskirti LGBTQ+ knygas viešosiose bibliotekose Ajovoje. Greta sumažinto amerikiečių prieinamumo prie skaitymo medžiagos, D. Trumpas taip pat išreiškė norą cenzūruoti žiniasklaidą naudojantis Senato tyrimais, nukreiptais į naujas žiniasklaidos priemones, kurios publikuoja kritiką jo atžvilgiu. Ir nereikėtų pamiršti to fakto, kad Rusija, sėkmingai platinusi kritišką propagandą per 2016 m. JAV prezidento rinkiminę kampaniją, iki šiol dėl to nesulaukė jokių pasekmių.
Taigi, dabar, praėjus 65-eriems metams po išleidimo, atrodo, kad „451° Farenheito“ bent jau iš dalies nuspėjo ateitį. Knygos skaitytojų ir būsimos ekranizacijos žiūrovų laimei, „451° Farenheito“ taip pat siūlo sprendimą.
„HBO“ „451° Farenheito“ filmo pasirodymas svarbus ne tik tuo, kiek skirtingų būdų jis gali atspindėti tikrovę. Jo išleidimas dabar yra esminis dėl pasakojimo sugebėjimo pamokyti mus, kaip elgtis kitaip. Romane vienas iš Montego mokytojų, profesorius Faberis stengiasi paaiškinti, dėl ko knygos, faktai ir žinios visuomenėje vėl tampa ilgaamžiai; informacijos kokybė, pakankamai laiko ją suprasti ir ją kvestionuoti, galimybė imtis veiksmų, pagrįstų tuo, ką išmokai. Pamokos, kurias jis perėjo, tam tikru būdu gali tapti veiksmo planu dabartiniams žmonėms. Dabar labiau nei bet kada yra svarbu siekti faktų, kvestionuoti istorijas, kurios mums yra pasakojamos, aiškintis, kas mus blaško ir kodėl, ir sukurti naujas galimybes, pagrįstas tuo, ką išmokome. Galbūt paprasčiausia būtų visą kaltę suversti JAV prezidentui arba respublikonų partijai, tačiau dabartinis politinis ir kultūrinis klimatas, kuriame atsidūrėme, nėra vien tik D. Trumpo išrinkimo JAV prezidentu pasekmė. Tai dešimtmečius trunkančio neveiksmumo ir pasitenkinimo rezultatas.
Paklaustas, ar „451° Farenhito“ naujoji ekranizacija yra skirta pasmerkti D. Trumpui, šios versijos režisierius Raminas Bahrani paaiškino, kad filmas yra daug daugiau nei vien tai. „Jis tiesiog yra to, ką turime dabar, hiperbolė“, apie JAV prezidentą atsiliepė R. Bahrani. „Ir aš nenoriu, kad pamirštume, ką Bradbury‘is mums sakė: „Mes to prisiprašėme“, pridėjo jis.
Galbūt pamatę naują „451° Farenhito“ ekranizaciją amerikiečiai bus pasiruošę prašyti ko nors kito.
Belaukiantiems naujosios ekranizacijos, priminsime, kad „451° Farenhito“ jau buvo ekranizuota 1966 m. ir tai padarė legendinis prancūzų Naujosios bangos režisierius François Truffaut. Anglakalbis filmas buvo pristatytas tarptautiniame Venecijos kino festivalyje .
