Naujiena

Prasideda „Kino pavasaris“! Rekomendacijos, ką žiūrėti

Viktė Džiaugytė. 2019 03 21

Prasideda „Kino pavasaris“! Rekomendacijos, ką žiūrėti

Taip, taip, taip, ilgai lauktas atėjo pavasaris – „Kino pavasaris“, dėl ko ir tas tikrasis pilkasis lietuviškasis tampa pakenčiamas. Ištisas dvi savaites kino teatrai tiesiog dūgs nuo žiūrovų antplūdžio bei pirmyn atgal zujančių savanorių. Kaip visada „Kino pavasaris“ žada gerą nuotaiką, įdomių susitikimų su filmų kūrėjais ir aktoriais, daug renginių ir atrakcijų bei, žinoma – intensyvų tvarkaraštį ir daug daug filmų, per metus surinktų garsiausiuose pasaulio festivaliuose. Čia – ir prestižinių apdovanojimų laureatai (pernai Berlinalėje Auksinį lokį laimėjusi eksperimentinė juosta „Neliesk manęs“ (angl. „Touch Me Not“), Kanuose Auksinę palmės šakelę nuskynusi drama „Vagiliautojai“ (jap. „Mambiki kazoku“) ir Didžiuoju žiuri prizu apdovanota biografinė kriminalinė drama „Juodaodis iš Kukluksklano“ (angl. „BlackKlansman) ir nominantai, ir pripažintų meistrų darbai, ir Europos debiutantai. Festivalis taip pat turi ką pasiūlyti tiek kulinarijos mėgėjams, tiek jauniesiems žiūrovams, tiek norintiems senesnius filmus išvysti didžiajame ekrane (šiemet pristatomos dvi retrospektyvos – bus rodomi prancūzų režisierės Claire Denis ir senegaliečio Djibrilo Diopo Mambéty kūriniai).  „Kino pavasaris“ žiūrovus džiugins nuo kovo 21 d. iki balandžio 4 d.

Tradiciškai kartu su „Kino pavasariu“ kinomanus apima ne tik džiaugsmas, bet ir nemenkas susirūpinimas. Net šiemetinis festivalio šūkis: „Kai sustoji – pabunda vaizduotė“ gali menkai tepadėti, nes kartais vaizduotė, besprendžiant, kaip suderinti norus (ką žiūrėti) su galimybėmis (kaip viską spėti), gali ir išsekti. Tačiau apsispręsti ir išsirinkti iš filmų gausos tikrai padės mūsų paruoštos rekomendacijos. Patikiname – priešingai nei daugelis kitų šaltinių, siūlome tik tuos filmus, kuriuos patys esame matę, ir kuriuos mielai pažiūrėtume dar kartą. Taip pat atkreipiame dėmesį, į tai, kuriems filmams verčiau nešvaistyti laiko – patikėkite, festivalio programoje tikrai rasite kuo juos pakeisti.

REKOMENDACIJOS – KĄ ŽIŪRĖTI ŠĮ „KINO PAVASARĮ“:

1. „Kafanraumas“ (pranc. „Caopernaüm“) – jautrus pasakojimas apie nedidelio berniuko kovą ir pastangas išgyventi visiško skurdo sąlygomis tikrai palies ir sujaudins ne vieną žiūrovą. Dvylikametis Zeinas paduoda į teismą savo tėvus už tai, kad jie paleido jį į šį pasaulį, ir už tai, kad šie nenustoja daugintis. Iš pirmo žvilgsnio kiek absurdiškas kaltinimas toks nebeatrodo, kai susipažįstame su Zeino ir jo sesers istorija. „Kafarnaumas“ šiek tiek primena tokius filmus kaip „Lūšnynų milijonierius“ (angl. „Slumdog Millionaire“, 2008 m.), „Šiukšlės“ (angl. „Trash“, 2014 m.) ar „Dievo miestas“ (port. „Cidade de Deus“, 2002 m.). Juosta Kanuose apdovanota žiuri prizu bei buvo nominuota Oskarui, Cezariui, BAFTA ir Auksiniam gaubliui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Ir nors siužetas sunkus, vis tik filmas atskleidžia asmenybės tvirtumą ir grožį. Tad eikit ir nedvejokit.

2. „Degantis“ (kor. „Beoning“) – dar vienas puikus filmas iš Kanų repertuaro. Truputį keistas, truputį trikdantis, truputį poetiškas. Kalbantis metaforom, vedžiojantis už nosies bei taip ir nepateikiantis tiesaus atsakymo. Pagal japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymą sukurtas filmas pasakoja apie jauną vaikiną Džongsu, kuris susitinka iš vaikystės laikų pažįstamą merginą Haemi ir pradeda su ja artimiau bendrauti. Tačiau Haemi netrukus turi išvykti į kelionę ir paprašo, kad Džongsu per tą laiką prižiūrėtų jos katę. Grįžusi Haemi ne tik užmina dar daugiau mįslių apie save, bet ir parsiveža paslaptingą draugą. Dinamiškas, estetiškas, nenuspėjamas – toks filmas negali nepatikti.

3. „Vagiliautojai“ (jap. „Manbiki kazoku“) – pernai metų Kanų festivalio nugalėtojas, Oskaro nominantas. Režisieriaus Hirokazu Kore-edos režisuota juosta, kaip ir ankstesni jo darbai, kelia, atrodytų, paprastą, bet tuo pačiu ir sudėtingą klausimą apie tai, kas yra šeima. Filmas lėtas ir per jį nedaug kas teįvyksta, tačiau didžiausia jėga koncentruojasi jo pabaigoje. Tad jei patinka tokie filmai, kurie „pribaigia“ netikėtu pabaigos smūgiu ir palieka po savęs ką apmąstyti – „Vagiliautojus“ būtina įtraukti į sąrašą.

4. „Juodaodis iš Kukluksklano“ (angl. „BlackKklansman“) – juodo humoro prisodrintas filmas, ką išduoda vien jau pavadinimas. Juokingiausia, kad ši Spike‘o Lee režisuota juosta, Kanuose laimėjusi Didįjį žiuri prizą, o vėliau JAV apdovanota Oskaru už geriausią scenarijų, yra paremta tikra istorija apie juodaodį policijos detektyvą, kuriam 8-ąjį dešimtmetį pavyko sėkmingai infiltruotis į Kukluksklaną. Smalsu sužinoti, kaip jis tai padarė? Pažiūrėkite šį filmą, į kurį įmaišyta nemenka kritikos dozė ir dabartinei JAV valdžiai.

5. „Trys veidai“ (pers. „Se rokh“) – ir dar vienas Kanų laureatas – Irano režisieriaus Jafaro Panahi juosta, pernai Kanuose ex aequeo apdovanota už geriausią scenarijų. Verta prisiminti, kad J. Panahi vis dar draudžiama kurti filmus – tiesa, tai jau penktas jo „kontrabandinis“ filmas, pastatytas nuo šio draudimo įsigaliojimo. Dabar Irano valdžia režisieriui leidžia keliauti, tad jis kartu su aktore Behnaz Jafari važiuoja į nedidelį kaimelį aiškintis, kas Benzah atsiuntė paslaptingą žinutę ir kaip iš tikrųjų susiklostė ją atsiuntusios merginos likimas. Intriguojančiai susuktas siužetas, realybė sumišusi su išmone – būkite pasiruošę, kad J. Panahi vėl jus vedžios už nosies, kaip tai darė savo ankstesniame filme „Taksi“ (pers. „Taxi“, 2015 m.).

6. „Antroji aš“ (pranc. „Celle que vous croyez“) – labai šiuolaikiškas ir aktualus filmas, kalbantis apie technologijas ir tapatybę. Išsiskyrusi penkiasdešimtmetė Kler nutraukia santykius su gerokai jaunesniu meilužiu Ludo, tačiau bandydama jį susigrąžinti sukuria netikrą paskyrą „Facebooke“ ir pradeda bendrauti su Ludo kambarioku. Kurdama dvigubai jaunesnės merginos virtualų įvaizdį ilgainiui Kler pasimeta tarp tikrosios ir išgalvotos tapatybės. Šiek tiek komiška, šiek tiek ironiška, neapsunkinanti juosta, sugeba bent kelis kartus nustebinti pačioje pabaigoje. Tad pasiilgusiems prancūziško kino į šią juostą vertėtų atkreipti dėmesį.

7. „#Moters malonumas“ (angl. „#Female Pleasure“) – galima sakyti, vienas iš tų privalomų filmų – ypač visiems tiems burbantiems ant feminizmo ir nesuprantantiems, „kokių gi dar teisių tos moterys nori“. Dokumentinė juosta, sukomponuota iš penkių siužetinių linijų, kuriose pristatomos penkios moterys iš skirtingų šalių ir kultūrų, kalba apie daugelyje visuomenių vis dar tabu laikomą temą – moterų malonumą. Kai kurios istorijos sukels juoką, kai kurios – sukrės ir šokiruos, kai kurios vers nepatogiai muistytis, dar kitos – piktintis absurdiškais dvejopais standartais, iki šiol taikomais moterų atžvilgiu.

8. „Angelas“ („El Angelo“) – stilinga ir energinga Kanuose rodyta juosta, pasakojanti apie angeliško veido nusikaltėlį. Taip, net jei frazė „pagal tikrus faktus“ jums nesukelia papildomų emocijų, vis tiek šio filmo nederėtų praleisti. 1971 m. Buenos Airėse siautėjo vos septyniolikmetis angeliško veido Carlosas Robledo Punchas, padaręs 40 apiplėšimų ir 11 nužudymų bei sugriovęs mitą apie tai, kad nsuikaltėliai būtinai turi būti fiziškai negražūs. Dinamiškas ir spalvingas, nemoralizuojantis, bet ir neaukštinantis pagrindinio veikėjo „Angelas“ palieka tikrai neblogą įspūdį.

9. „Vasara“ (rus. „Leto“) – pernai didesnio festivalių ir apdovanojimų dėmesio sulaukė bent kelios juodai baltos juostos. Prie tokių galima priskirti ir Kirilo Serebrenikovo režisuotą muzikinę romantinę biografinę dramą „Vasara“. Muzika, devintasis dešimtmetis, vasara, ilgi vaikinų plaukai, kliošinės kelnės ir gitaros. Jauni Viktoras Cojus ir Maikas Naumenko. Vyresnės kartos žiūrovams „Vasara“ suteiks ne vieną progą pasinerti į nostalgiją, o jaunesni taip pat neturėtų nuobodžiauti – ko jau verta vien traukinio scena ir „Psycho Killer“.

10. „Balčiausi yra pelenai“ (kin. „Jiang hu er nü“) – dar vienas filmas iš Kanų. Lėtai vyniodamas savo pasakojimą ši juosta atskleidžia išmanius siužeto vingius ir parodo itin stiprų moterišką personažą. Kiao myli vietinį gangsterį Biną, tačiau aplink siautėjančios gaujos jiems neleidžia jaustis saugiai. Netrukus vienas įvykis ilgam išskiria Kiao ir Biną – vėliau Kiao bando susigrąžinti savo buvusį gyvenimą. Puiki vaidyba, stiprus scenarijus, neskubriai, tačiau plačiai ir nuosekliai vystoma istorija – tai filmas, vertas pamatyti per festivalį.

NEGAIŠKITE LAIKO:

„Mano kambaryje“ (angl. „In My Room“) – ko gero, prasčiausias festivalio filmas. Prasidedantis kaip galbūt komedija, vėliau išvirstantis į kažkokią ne itin nusisekusią ir nuoboduliu žiūrovus žudančią apokalipsę. Jei turite noro stebėti, kaip pagrindinis personažas dvi valandas užsiima žemės ūkiu (gerai, šiek tiek trumpiau, gal pusantros valandos) – ką gi, bet šiaip tas dvi savo gyvenimo ir festivalio valandas galite investuoti tikrai kur nors prasmingiau.

„Tarp dviejų vandenų“ (isp. „Entre dos aguas“) – filmas, pasakojantis apie iš kalėjimo grįžusį ir vėl bandantį įsitvirtinti romų tautybės jauną vyrą. Juosta balansuoja tarp fikcijos ir dokumentikos, tačiau čia nėra siužeto. Tas daugiau kaip dvi filmo valandas iš esmės nieko o nieko nevyksta. Bet už tai kalbama. Daug kalbama. Apie viską ir nieką. Praktiškai be perstojo. Kartais taip ir norisi, kad personažai bent minutę užsičiauptų ir patylėtų. Tad gal pagailėkit savo ausų ir rinkitės ką nors kitką.