Recenzija

Neįtikėtina Fakyro kelionė

Extraordinary Journey of the Fakir

Neįtikėtina Fakyro kelionė
N-13Drama, Komedija

Metai:
2018 m.

Trukmė:
92 min.

Šalis:
Prancūzija, JAV, Indija

Režisierius:

Ken Scott

Vaidina:

Dhanush, Bérénice Bejo, Erin Moriarty, Barkhad Abdi, Gérard Jugnot

Platintojas:
Acme Film

7.3
Recenzijos autorius:
7.5
Redakcijos vertinimas:
7
Lankytojų vertinimas:
0

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2018 07 12

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Komedijų „Nepabaigtas reikalas“ (angl. „Unfinished Business“), „Starbuck“ ir amerikietiškos to pačio filmo versijos „Anoniminis tėtis“ (angl. „Delivery Man“) režisierius iš Kvebeko provincijos Kanadoje Kenas Scottas ėmėsi dar vieno komiško projekto – tarptautiniu bestsleriu tapusios knygos ekranizacijos. „Neįtikėtina Fakyro kelionė“ (angl. „The Extraordinary Journey of the Fakir“) gali truputėlį klaidinti dėl savo šiek tiek vaikiško pavadinimo ir reklamuojamo panašumo į „Lūšnynų milijonierių“ (angl. „Slumdog Millionaire“), tad seanso metu visai smagu maloniai nustebti, kur nuneša ši  netikėta kelionė.

Filmas pasakoja apie Mumbjaus priemiestyje užaugusį Adžatašatrą Lavašą Patelį (akt. Dhanushas), kurį artimieji sutrumpintai vadina Adža. Vienišos motinos (akt. Amrutha Sant) auginamas Adža vaikystėje susižavi gatvės artistų fakyrų pasirodymais ir pats pradeda mokytis įvairių iliuzijų ir magijos meno. Užaugęs jis tampa talentingu gatvės artistu, tačiau netikėta motinos mirtis priverčia jauną vyrą pakeisti gyvenimą. Jis susiruošia į meilės miestą Paryžių, į kurį rengėsi keliauti su mama. Tačiau Prancūzijos sostinėje jis sutiks ne tik meilę, bet ir įsivels į netikėčiausius nuotykius, kurie jį nublokš į skirtingus pasaulio miestus.

Šis filmas, pirmiausia, yra paprasta ir neįpareigojanti pramoga kine. Tai tokia juosta, kuri skaniai „susivalgytų“ savaitgalio popietę išsidrėbus ant sofos priešais televizoriaus ekraną. Nesupraskite klaidingai, tokiu apibūdinimu nenoriu sumenkinti šio filmo. Net ir toks lengvas kinematografinis užkandis turi atitikti kokybės standartus, o „Neįtikėtina Fakyro kelionė“ juos atitinka ir nors nepretenduoja į išskirtinių kino kūrinių ar šedevrų lentyną, nuo to laikas, žiūrint šį K. Scotto darbą, tikrai nesuprastėja.

Jei reikėtų labai trumpai apibūdinti koks tai kūrinys, geriausiai tiktų epitetas „šiltas“. Jame telpa viskas, kas sudėta į šią tarptautinio bestselerio ekranizaciją. Jeigu žvelgtume į tai, koks yra filme naudojamas humoras, tai dažniausiai remiamasi absurdo technika, kuriant neįtikėtinas situacijas. Pagrindinis veikėjas Adža, keliaudamas per skirtingas šalis, atsiduria neįtikėtinose situacijose (juk tai jau sufleruoja filmo pavadinimas, ar ne?). Kontrastų kūrimas ir yra pagrindinis šaltinis, iš kurio filmo kūrėjai traukia pokštus. Tačiau absurdas čia naudojamas saikingai ir paliečiamas tik jo paviršius, tad filme naudojamas humoras turėtų būti priimtinas daugelio skoniui. Į visišką absurdo karalystę filmo kūrėjai nužengia vienoje scenoje, atsiradusioje lyg ir iš niekur. Po jos, lyg ir buvo galima tikėtis kažkokių panašių viražų, tačiau toliau buvo einama saikingu keliu. Tai saugus pasirinkimas, kuris leidžia sužavėti didesnę masę žiūrovų, tačiau kartais norėjosi, kad būtų buvę dažniau einama to kardinalaus pasikeitimo keliu. Iš humoro pusės tas saugus pasirinkimas nėra pats blogiausias variantas, tačiau jame taip pat slypi problema. Viso seanso metu šypsena vis išlįsdavo, kartais buvo galima ir pakikenti, tačiau juoko pliūpsnį iššaukė tik ta netikėta scena. Tad jei K. Scottas su komanda norėjo, kad žmonės maloniai šypsotųsi seanso metu, mano manymu, jiems tai pavyko. Tačiau jei buvo norima iššaukti ir vieną kitą juoko pliūpsnį, deja, užduotis įgyvendinta nebuvo.

Tačiau „Neįtikėtina Fakyro kelionė“ nėra tik netikėtų ir absurdiškų situacijų kratinys. Joje slypi ir tas antrasis sluoksnis, savyje talpinantis, jeigu taip galima pavadinti, moralinį turinį ar siunčiamą žinutę žiūrovui. Iš esmės, pagrindinės idėjos yra dvi, tačiau jos savyje yra persipinančios. Pirma, Adža savo gyvenimą paaiškina šansu, kurį gavo. Paprasčiau tariant, tai yra tau skirtas likimas. Nors gimstame visi lygūs, tačiau jau pačią pirmą mūsų gyvenimo mikrosekundę tampame nebelygūs, nes mūsų tolimesnis gyvenimas yra veikiamas to, kas yra mūsų tėvai, kokioje šalyje, mieste ar rajone augame, kas sudaro mūsų aplinką, kokia mūsų šeimos finansinė padėtis ir pan. Kaip galima lengvai nuspėti, Adža filmo metu supranta, kad pats yra savo likimo kalvis ir nesvarbu, koks tariamas šansas jam buvo skirtas, jis gali jį pakeisti. Visa tai truputį atsiduoda naftalinu ir patenka į klišių kategoriją, nes tokių transformacijų į savo likimo kalvius mes matėme ne vieną ir ne du. Tad daug įdomiau atrodo antra idėja. Keliaudamas Adža sutinka nemažai pabėgelių, pasitraukusių iš savo šalies dėl karo ar kitų negandų, norinčių užsidirbti geriau ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse ir siųsti pinigus savo skurstantiems artimiesiems gimtinėje. Antroji žinutė, kurią gauname šiame filme, yra apie paprastas žmonių svajones, kurioms kartais užtenka tiek nedaug. Viena pabėgėlė nori atidaryti šokolado krautuvėlę Briuselyje ir išmokti gaminti šį gardumyną, kitas – nusipirkti laivelį, jog galėtų  gaudyti žuvį ir taip pamaitinti savo šeimą. Paprastuose žmonių noruose slypi nuoširdumas, kurio tikrai trūksta mūsų gana niūriame pykčio, pagiežos ir susvetimėjimo pilname informaciniame lauke. Socialiai jautri ir aktuali pabėgelių tema yra pasitelkiama būtent tam šiltumui, kuriuo spinduliuoja šis filmas. Taip, tai gali atrodyti per saldu. Taip, tai gali suerzinti tuos, kuriems įgriso pranešimai žiniose apie į Europą plūstančius imigrantus. Tačiau šių žodžių autoriui atrodo, kad „Neįtikėtina Fakyro kelionė“ sugėbėjo aktualiai ir skaudžiai temai suteikti šviesių spalvų, kurios įprasmino ne tik tas pusantros valandos kino teatro salėje, bet šiek tiek ir praskaidrino jau nusibodusį pilką informacinį triukšmą, skambantį vis ta pačia neigiama nata.

Grįžkime prie to palyginimo su „Lušnynų milijonieriumi“, kurį mums perša filmo platintojai. Jei filme yra rodoma Indija ar pagrindinis aktorius yra indas, tai nereiškia, kad šis filmas yra panašus į „Lušnynų milijonierių“. Kas taip galvoja, turėtų gėdytis. Tai patvirtins bet kas, matęs abu filmus. Vienintelis panašumas nebent yra tai, kad ir viename, ir kitame filme yra gana spalvingų scenų. Tik „Fakyro“ atveju, beveik visas filmas yra viena nesibaigianti spalvų fiesta. Tai yra viena iš nedaugelio priežasčių, dėl ko šį filmą galbūt vertėtų žiūrėti didžiajame ekrane, o ne savaitgalio popietę išsidrėbus ant sofos priešais televizorių. Spalvų pilna ir Adžos kelionėje po įvairius miestus, tad šis komponentas nėra visiškai paveiktas Indijos tematikos. Spalvos ir kelionės per skirtingus miestus suteikia dinamikos visam filmo siužetui, tad peržiūra neprailgsta. Dinamika bei spalvos susipina ir su žiupsneliu magiškojo realizmo, kurį galima įžvelgti Adžos kelionėje. Jo nėra ypatingai daug, tačiau tai tik dar labiau praskaidrina ir taip nenuobodų filmą.

Esminis filmo variklis yra pagrindinis veikėjas Adža ir jį vaidinanti indų kino supermegažvaigždė Dhanushas. Prisipažinsiu, su Bolivudu ir jo pagrindiniais vardais nesu visiškai susipažinęs, tad ir gerbiams Dhanushas man buvo pirmą kartą matytas veidas. Tačiau iš šio filmo galima susidaryti įspūdį, kodėl šis aktorius yra toks populiarus Tadž Mahalo ir šventų karvių šalyje. Charizmatiškas, plastiškas ir šmaikštus – viskas, ko reikia tokio tipo filmo pagrindiniam veikėjui, o Dhanushas visko turi su kaupu. Pats Adža, kaip veikėjas, tikrai turi trūkumų. Jo augimas ir pasikeitimas yra nežymus ir neypatingai įtikinantis, tačiau šie priekaištai labiau skirti scenaristams ir režisieriams, o ne Dhanushui. Jis yra pagrindinis filmo variklis ir dėl to, kad tai ir ryškiausias aktorinis pasirodymas iš visų matytų šiame filme. Kiti arba per daug blankūs, arba per trumpi, kad būtų galima juos įsiminti. Smagu buvo išvysti Barkhadą Abdi, bet jis jau daugelyje pastarųjų filmų yra tiesiog savimi ir nelabai vaidina, Berenice Bejo kaip kino dievaitė buvo visai įtikinama, tik jos norėjosi daugiau, o Erin Moriarty suvaidino standartinę romantinių filmų veikėją. Tokią standartinę, jog net neįdomu.

 „Neįtikėtina Fakyro kelionė“ nustebina tuo, kad nėra blogas filmas. Gal tai ir nėra pats geriausias komplimentas, tačiau prisipažinsiu, po seanso buvo smagu, kad laikas nenuėjo veltui. Kūrinys turi savo trūkūmų ir tikrai nepretenduoja į apdovanotų ir išliaupsintų gretas, tačiau jis nuoširdus, nuotaikingas ir šiltas. O tokių neįpareigojančių popiet,ės filmų kartais taip norisi…

7.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
7
Kinematografija:
8
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D