Amerikietis Paulas Thomas Andersonas savo režisūrinę karjerą pradėjo prieš daugiau nei dvidešimt metų (o jei debiutu laikysime jo pirmąjį trumpametražį, tai tuomet šis režisierius šiemet turėtų švęsti trisdešimties metų kūrybinį jubiliejų). Vis tik kalbant apie jo naujausią darbą – „Nematomą siūlą“ (angl. „Phantom Thread“, 2017 m.) gal kiek svarbiau yra ne tai, kad šį filmą režisavo P. T. Andersonas, o tai, jog ši juosta tapo paskutiniu triskart Oskaro laureato britų aktoriaus Danielio Day-Lewiso pasirodymu. Prieš šiemetines Oskarų dalybas puse lūpų buvo šnabždamasi ir apie ketvirtą Oskarą šiam aktoriui – ir kas žino – jei ne puikus kito brito – Gary Oldmano – vaidmuo biografinėje istorinėje dramoje „Tamsiausia valanda“ (angl. „Darkest Hour“, 2017 m.), galbūt D. Day-Lewiso kolekciją būtų papildžiusi ir dar viena auksinė statulėlė. Tačiau pats filmas be apdovanojimų neliko – tiek BAFTA, tiek Oskarai „Nematomą siūlą“ įvertino už kostiumų dizainą.
Trumpai apie filmo siužetą
XX amžiaus šeštasis dešimtmetis, Londonas. Stilingas, žavingas novatoriškos mados kūrėjas Reinoldsas Vudkokas (akt. Daniel Day-Lewis) vadovauja prabangiems aukštosios mados namams. Tiesą sakant, vadovauja jo sesuo Sirilė (akt. Lesley Manville), kuri užsiima kasdieniais administraciniais rūpesčiais, taip nuo brolio pečių nuimdama šią naštą – tad jis netrukdomas gali atsidėti vien tik savojo polėkio įgyvendinimui. Vudkoko mados namų klienčių ratą sudaro pačios garbiausios damos – pradedant turtingomis paveldėtojomis, baigiant karališkų šeimų narėmis.
Po naujos kolekcijos, kuri, žinoma, sukėlė aukštosios visuomenės pasigėrėjimą ir nuostabos šūksnius, Vudkokas nusprendžia kiek pailsėti nuo Londono ir automobiliu keliauja į Anglijos provinciją. Kaip tyčia viename restorane jį aptarnauja žavi padavėja Alma (akt. Vicky Krieps), kuri neatmeta jo kvietimo kartu pavakarieniauti restorane. Ši pažintis netrunka peraugti į stipresnį ryšį ir Alma persikrausto į Londoną pats Vudkoką. Nuo šio momento jo kūryba, jo darbas, jo asmeninis gyvenimas kardinaliai keičiasi – tik tai nereiškia, kad jis yra pasiruošęs pokyčiams.
Buvimas šalia genijaus ir Miunhauzeno sindromas
P. T. Andersonas šiame filme žiūrovams leidžia pasinerti į prabangų aukštosios mados pasaulį – tad jei patiko prancūziški filmai apie Yves‘ą Saint Laurentą, turėtų patikti ir „Nematomas siūlas“. Tiesa, priešingai nei anie 2014 m. filmai, ši juosta nėra biografinė – nors pagrindinio personažo atsiradimą įkvėpė ispanų mados kūrėjas Cristóbalas Belenciaga, visas „Nematomo siūlo“ scenarijus – P. T. Andersono, ir iš dalies D. Day-Lewiso, su kuriuo, anot režisieriaus, reikėtų dalytis scenarijaus rašymo autorines teises, išmonė.
Šlovės viršūnę pasiekę asmenys dažnai turi savų keistenybių, dėl kurių neretai laikomi kaprizingais. Kadangi dauguma jų aplinkos žmonių stengiasi puoselėti jų talentą ir netrikdyti genijaus, dažniausiai įprantama nuolaidžiauti, o iš kitos pusė įprantama, kad bus nuolaidžiaujama. Su tokiomis tad lengvai sutrikdomo genijaus užgaidomis tenka susidurti ir Almai, atvykusiai gyventi ir dirbti pas Vudkoką. Jam įprastas ritmas ir kasdieniai nerašyti ritualai, kurių nebyliai laikomasi, išsiderina, o kartu su jais linkęs „išsiderinti“ pats Vudkokas. Tad visai netrukus pasimato, kad po galantiško džentelmeno fasadu slepiasi ne tokia maloni mados grando pusė.
Tad nieko keisto, kad Almą, tapusią Vudkoko modeliu, mados namų darbuotoja, mylimąja ir mūza, nemaloniai paveikia tokie kraštutiniai jo nuotaikų ir elgesio svyravimai – kai nuo romantiškų ditirambų, iki griežto, atšiauraus, pasidygėjimo neslepiančio tono – tik vienos smulkmenos skirtumas. Alma pasijunta įžeista, atstumta, esanti ne savose rogėse. Tačiau ji nėra linkusi taip lengvai pasiduoti. Nesinori per daug atskleisti filmo turinio, tačiau idėja šiam filmui P. T. Andersonui kilo tada, kai jis sirgo, o jo žmona juo rūpinosi daug meiliau nei įprastai.
Tvirta jauna moteris ir išlepęs menininkas
Juostos centre – du pagrindiniai personažai – Alma ir Vudkokas – ir jų besiplėtojantys spalvingi santykiai. Šių metų Oskarams buvo nominuota nemažai filmų, kurių pagrindinės veikėjos – stiprios, už savo pozicijas ir įsitikinimus kovojančios moterys. Alma iš „Nematomo siūlo“ – taip pat tokia. Iš pažiūros rami ir klusni mergina iš provincijos vis tik parodo, kad negalima jos nuvertinti ir kad ji nėra ta, kuri taikstytųsi su žeminančiu elgesiu.
Savo ruožtu Reinoldsas Vudkokas yra iš tiesų sudėtinga asmenybė. Fasadinė jo pusė kuria stilingo, galantiško, elegantiško, mandagaus, intelektualaus ir romantiško džentelmeno įvaizdį. Tačiau nežymiai pasikeitus aplinkybėms (tarkim, dėl per garsiai į puodelį pilamos arbatos) ši kaukė nukrenta ir pasirodo kitas – nebe toks malonus ir nebe toks mandagus Vudkokas. Tai yra toks – kuris nesibodi išreikšti savo nepasitenkinimo dėl jį erzinančių smulkmenų, priimdamas jas kaip tyčinį elgesį jo atžvilgiu, tiesmukai rėžti viską, ką galvoja, prabilti necenzūrine leksika. Nelengva, chameleoniša asmenybė, kurios kaprizus ir įgeidžius tenka kęsti visiems aplinkui. Kai kas (pavyzdžiui jo sesuo Sirilė) yra seniai susitaikę ir priima kaip neišvengiamybę, kitiems tenka pratintis.
Meilė, kuri skaud(in)a
Todėl nieko keisto, kad šios poros – Almos ir Vudkoko – santykiai yra banguoti ir chaotiški. Ko gero, nei viena pora neišvengia pakilimų ir nuosmukių, tačiau tai, kas vyksta tarp Almos ir Vudkoko ilgainiui tampa panašu į situaciją nei pakartas, nei paleistas. Dėl amžiaus, visuomeninės padėties, išsilavinimo skirtumų, kyla natūralus nesusikalbėjimas, kurį galima suprasti, tačiau ilgainiui tampa nebeaišku, ar jie vienas kitam dar jaučia tai, kas juos ir suvedė į porą, ar jau tik žarstomi kadaise ataušę pelenai. Šiuo atveju pasireiškia Vudkoko polinkis į savininkiškumą.
Savo ruožtu Alma nelieka skolinga. Ilgainiui patyrusi, kas labiausiai nervina Vudkoką ji tarsi netyčia tai daro specialiai ir taip groja jo nervais. Galiausiai jos sprendimas, kaip tvirčiau prie savęs pririšti Vudkoką, yra padiktuotas taipogi ne tiek iš meilės, kiek iš savanaudiškumo. Tokia meilė skaudina abu, tačiau Alma suvokia, kad ją praradus skaudės dar labiau.
Gracingas atsisveikinimas su kinu (ir kiti aktorių pasirodymai)
Jau minėjau, kad „Nematomas siūlas“ yra paskutinis D. Day-Lewiso vaidmuo kine. Iš anksto buvo skelbiama, kad po šio filmo šiemet šešiasdešimt pirmąjį gimtadienį švęsiantis aktorius išeina į pensiją. Dar nežinia, kuo ką šis naujai iškeptas pensininkas, dar vadinamas „britų Robertu de Niro“ veiks laisvu laiku – galbūt grįš prie batsiuvio amato, ką ir taip mėgo daryti iki šiol. Tačiau paskutinis trinktelėjimas durimis atliktas išlaikant aukščiausią lygį. Nors Vudkoko vaidmuo „Nematomame siūle“ ir neatnešė ketvirtojo Oskaro, vis tik D. Day-Lewiso vaidybai nėra ką prikišti, o pats personažas yra pakankamai sudėtingas ir ryškus. Besiruošdamas šiam vaidmeniui D. Day-Lewisas peržiūrėjo gausybę archyvinės medžiagos apie penktojo ir šeštojo dešimtmečio madų šou, domėjosi įvairių dizainerių darbais, konsultavosi su Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus mados ir tekstilės skyriaus kuratoriais bei su Niujorko baleto kostiumų skyriaus vadovu. Be to – jis išmoko siūti. Toks nuoseklus ir kruopštus pasiruošimas vaidmeniui šiam aktoriui yra įprastas – jis visą laiką tuo garsėjo, nesvarbu, ar tai būtų filmas apie indėnus („Paskutinis mohikanas“/ angl. „The Lats of the Mohicans“), ar apie boksą („Boksininkas“/ angl. „The Boxer“), ar kaip dabar – apie haut couture, aukštąją madą.
Jo jaunoji partnerė liuksemburgietė Vicky Krieps pasirodo kur kas blankiau. Jos personažas ne visada „suskamba“ įtikinamai. Kita vertus, kad kiti filmo aktoriai galėtų pranokti ar bent prilygti D. Day-Lewiso talentui.
Kita vertus, tą visai neblogai sekėsi padaryti vyresnei V. Krieps kolegei Lesley Manville, kuri už Vudkoko sesers Sirilės vaidmenį buvo nominuota Oskarui ir BAFTA apdovanojimui. L. Manville kuria nepriekaištingos, visada pasitempusios, orios, išlaikančios mandagumą ir šaltakraujiškumą Sirilės personažą. Kitaip tariant – Sirilė atrodo tarsi stereotipinė anglė, su jai būdingu šaltumu ir neslepiamu pranašumo jausmu. Tiesa, lyginant su broliu, ji niekada sau neleidžia atsipalaiduoti tiek, kad paskui jos elgesiui būtų galima ką nors prikišti – net reikšdama nepasitenkinimą Sirilė išlieka mandagi iki pat pabaigos.
Įdomu tai, kad daugelį Vudkoko mados namų darbuotojų suvaidino ne profesionalios aktorės, o… profesionalios siuvėjos ar su mada susiję asmenys. Buvusias siuvėjas Joan‘ą Brow ir Sue Clark P. T. Andersonas filmuotis pakvietė susipažinęs su jomis Viktorijos ir Alberto muziejaus istoriniame aprangos archyve. Amber Brabant ir Geneva Corlett yra profesionalios filmų kostiumų kūrėjos, Georgia Kemball – tekstilės dizainerė. Tad kaip ir Vudkokas savo kuriamuose drabužiuose mėgsta paslėpti kokią nors tik jam vienam žinomą detalę, taip ir P. T. Andersonas į filmo audinį beveik paslapčiom įsiuvo būrį neprofesionalių aktorių. Tačiau, ko gero, tai yra visiškai logiškas ir teisingas sprendimas, kadangi šiuo atveju buvo svarbiau ne tiek vaidybiniai sugebėjimai, kiek profesionalūs judesiai, siuvant, kerpant, daigstant prieš kamerą kuriamus drabužius.
Techniniai dalykai
Kaip ir galima tikėtis – „Nematomas siūlas“ yra labai stilingas ir elegantiškas filmas. Visų pirma kalbant apie jį neišvengiamai reikia paminėti puikius kostiumus – ir ne tik tuos, kurie sukuriami Vudkoko mados namuose bet ir apskritai visą filmo garderobą, kuris reprezentuoja šeštojo dešimtmečio pradžią (nors filme nėra nurodoma tikslios datos ar metų, iš tam tikrų aplinkybių sprendžiama, kad juostos veiksmas vyksta tarp 1953 – 1954-ųjų metų). Kita vertus, nieko kito turbūt ir nederėtų tikėtis iš filmo apie madą.
Kalbant apie kitus techninius dalykus, galima paminėti gerą kameros darbą – pasirenkami skirtingi kampai ir perspektyvos, didelis dėmesys skiriamas detalėms. Juostos fone skamba lengvos instrumentinės kompozicijos, kurios kartais užleidžia vietą retro muzikai.
Reziumė
„Nematomas siūlas“ – tai stilingas D. Day-Lewiso atsisveikinimas su kinu, dovanojantis žiūrovams audringą meilės istoriją, įvilktą į prabangų ir elegantišką aukštosios mados rūbą. Ir vis tik dramos šiame filme yra daugiau nei romantikos, kadangi susiduria du stiprūs personažai, o mums įdomu stebėti tiek jų pačių, tiek jų santykių atskleidimą ekrane. Galbūt pritrūko tik kiek stipresnio pabaigos akcento, nors, kita vertus, „Nematomas siūlas“ yra daugiau ne „apie ką“, o „kaip“ stiliaus filmas. Tad pasiilgusiems rimtų ir nebanalių romantinių filmų, ir juodojo šokolado triufelius vertinantiems labiau už ledinukus, šio filmo praleisti nederėtų.
