Režisierius Johannes Roberts pristato antrąją siaubo frančizės „Nepažįstamieji “(orig. „Strangers“) dalį „Nepžįstamieji: nakties grobis“ (orig. „Strangers: prey at night). Įdomus faktas, jog pirmoji dalis buvo išleista daugmaž lygiai prieš 10 metų, tad šioji dalis turi savotišką jubiliejaus atspalvį. Tad šioji dalis siužetiškai nėra niekur nutolusi nuo savo pirmtakės: čia nuo gyvenimo sunkumų pavargusi šeimynėlė nusprendžia praleisti savaitgalį – staigmena staigmena – nuošaliame namelyje priemiestyje ir čia juos pasitinka psichotiškoji kaukėtųjų trijulė.
Asmeniškai buvau pakankamai susijaudinęs – ir, nujaučiamai, sunerimęs -, kai sužinojau, jog šis filmas turės tęsinį, kadangi „Strangers“ buvo pirmasis mano siaubo filmas, kurį „išgyvenau“ kino salėje ir mano piemeniškam proteliui jis – nors ir buvo per se lėkštas – tuomet paliko neišdildomą įspūdį. Praktiškai vien dėl to pradėjau eiti į visus siaubo filmus, rodomus kine, kad rasčiau dar stipresnį įspūdį paliekantį projektą. Žinoma, metai bėgo, ir tų projektų atsirado, tačiau šis taip ir liko savotišku mano siaubo filmų krikštatėviu.
Tad, ponai ir ponios, patogiai įsitaisykite. Skaičiuosiu iki 5. Jūsų akys sunksta. Jūs grimztate į gilų miegą. Jūs nebejaučiate balanso. Kai atsibusite – Jūs niekaip negalėsite suprasti, kodėl esate susierzinę, kur dingo pusantros valandos gyvenimo ir už ką sumokėjote sunkiai uždirbamus pinigus. Pasiruošę?
1…2…3…4…5
Kaip siaubo filmų fanatikas, dažniausiai recenzijose stengiuosi įžvelgti bent kokią priežastį, dėl kurios būtų verta į jį nueiti. Na, deja, šįkart mano fantazija tam per skurdi. Siužetas čia buvo tiesiog viena didžiulė siaubo filmų klišė: nuošalus užkampis, psichotiški persekiotojai, absurdiškai įkūnyta panika… Šis filmas turi viską, kas siaubo kino ekranuose buvo marinuojama pastaruosius 20 metų – tai ko gero pirmoji režisieriaus taktinė klaida, nors, pasikapsčius po kitus jo darbus, pagal filmų braižą panašu, jog jam tai – žaidimas namų aikštelėje.
Mano subjektyvia nuomone, režisierius jau pralošė tą akimirką, kai pasirinko tęsti „Strangers“ koncepciją: negana to, jog tas filmas jau pats savaime jaučiasi kaip vienetinis variantas ir kažko šviežesnio jam įkvėpti tiesiog nepavyktų – 10 metų pertrauka, ir, tame tarpe, identiškų bruožų filmų derlius tiesiog uždėjo šiam projektui apynasrį dar jam net nesuspėjus nė suurgzti.
Na, jeigu pastarosios užuominos dar neypatingai sudeda taškus ant i, tai ši istorijos dalis buvo tikrai prasta. Siužetas lėkštas ir neskoningas, kaip minėta, persmelktas klišių. Režisierius visiškai neišlaviravo su įtampos kalibracija – čia jos tiesiog nebuvo. Įpusėjus pradėjau svarstyti ar jis tik nenorėjo sukurti siaubo filmo parodijos, nes visi siužeto niuansai vedė būtent į šią išvadą. Arba, kitaip tariant, jeigu prieš 10 metų įpusėjus pirmajai daliai norėjau išeiti iš salės, nes įtampa – kaip paaugliui – čia atrodė nepakeliama, dabar aš norėjau išeiti, nes tos įtampos čia nebuvo nė krislelio (or I am simply too old for this shit now).
Bėk nebėgęs… Vis tiek sugaus.
Atvirai, nežinau, ar verta leistis į filmo technines detales. Nors palaukit… Kokias dar detales? Scenarijus čia buvo užmušančiai medinis – šeimos vidiniai konfliktai nei kiek neapipavidalino siužeto tėkmės, tik, sakyčiau dar labiau ją sugadino, ypatingai su prėskais pokalbiais. Apie aktorius net nenoriu kalbėti. Jeigu pirmojoje Liv Tyler šviežios nuotakos charzima ir generavo filmui pridėtinę vertę, tai čia esantys bet kokie aktoriai tiesiog…yra. Klykia, bėga, kraujuoja. Jokio dažnesnio pulso. O, bet, tačiau… Šis filmas vis tik išlaikė savo vieną įdomesnį aspektą – tai garso takelis: kai žudikai aukas gaudo 80‘ųjų disko ritmu – negalėjau nesusižavėti šiuo režisieriaus gestu. O šiaip daugiau… nah.
Nebeverpiant daugiau vilnos…
Kaip jau maždaug įsivaizduojate, šiame filme standartiškai kartojasi „man nereikėjo kurti šio filmo tęsinio“ scenarijus. Ir iš tiesų – jo tikrai nereikėjo. Ar bent jau ne tokios prastos kokybės. Artimiausiame horizonte nusimato visai neblogų siaubo projektų, tad nuoširdžiai siūlyčiau lūkesčius ir pinigus pataupyti jiems, na, o kol kas… Aš jus perspėjau.
