2004 m. pasaulis susipažino su nerealiąja Parų šeimynėle: stipruoliu tėčiu Bobu, neįtikėtinai elastinga mama Helen ir jų vaikais: nematoma sugebančia tapti bei apsauginius skydus kuriančia paaugle Violeta, supergreitu dešimtmečiu Dešu ir visiškai normaliu (kaip atrodė tuomet) kūdikiu Džeku-Džeku. Tiesa, mintys apie superherojų šeimą režisieriaus Brado Birdo galvoje sukosi daug seniau – pirmuosius eskizus jis nupaišė dar 1993 m., kai bandė prasibrauti į kino pasaulį. Dabar B. Birdui savo vertės jau senokai nebereikia įrodinėti – jo sąskaitoje du Oskarai, iš kurių pirmąjį jam atnešė būtent „Nerealieji“. Kaip prisipažįsta pats režisierius, iš pradžių jis mąstė tiesiog apie smagų superherojų filmą, tačiau netikėtai viskas susidėliojo taip, kad į kuriamą juostą persismelkė nemažai detalių iš paties B. Birdo asmeninio gyvenimo.
Juosta susilaukė palankaus kritikų įvertinimo, o iš bilietų pardavimo gautos pajamos 92 mln. JAV dolerių filmo biudžetą viršijo beveik septynis kartus. Žinoma, viską galiausiai vainikavo apdovanojimų sezonas, po kurio „Nerealiųjų“ lentynoje, be kita ko, atsidūrė BAFTA vaikų apdovanojimas (geriausias ilgametražis filmas) ir du Oskarai (geriausias animacinis filmas ir geriausias garso montažas). Tad nieko keisto, kad jau 2007 m. B. Birdas prabilo apie tai, jog yra atviras tęsiniui, kuriam jau tuomet turėjo nemažai idėjų. Beliko jas sulipdyti į vientisą filmą. Tam proga atsirado 2014 m., kai „Disney Pixar“ studija patvirtino būsimą tęsinį. Tad pasiruoškit – nerealioji šeimynėlė grįžta į kino ekranus!
Trumpai apie filmo siužetą
„Nerealieji 2“ žiūrovus grąžina lygiai į ten, kur baigėsi pirmos dalies veiksmas (tai yra gana svarbu, tad nemačiusiems pirmojo filmo vis tik vertėtų tai padaryti). Tiesa ta, kad po pasaulio gelbėjimo net ir superherojus (kurie vis dar yra už įstatymo ribų) užgriūva kasdienybė ir buities rūpesčiai. Pirmojoje dalyje tėtis Bobas metė nuobodų darbą draudimo bendrovėje, tačiau realybė primena, kad reikia galvoti, kaip išlaikyti penkių asmenų šeimą. Kita vertus, Bobas, ko gero, labiausiai išgyvena dėl savo nerealizuojamų supergalių. Tad kai jis ir jo žmona Helen bei šeimos draugas Liucijus (dar žinomas kaip Frozonas) sulaukia netikėto skambučio ir darbo pasiūlymo, antrą kartą kartoti nereikia. Tiesa, Bobui tenka šiek tiek nusiminti ir nuryti gerokai įžeisto ego kartėlį, nes pirmoji misija, kurią pasiūlo superherojais susižavėjęs darbdavys Vinstonas, norintis juos vėl pagaliau „įteisinti“, yra skirta ne jam, ponui Nerealiajam, bet… jo žmonai. Tad kol Elastinė mergina kamerų akivaizdoje gelbsti pasaulį, Bobui tenka prižiūrėti vaikus – o tai, pasirodo, gal net sunkiau nei gelbėti pasaulį. Ypač, kai paaiškėja, kad jaunėlis Džekas-Džekas, iki tol laikytas normaliu kūdikiu, taip pat turi supergalių, kurios varo jo ir taip nusikamavusį supertėtuką iš proto…
Tęsinys, pranokstantis pirmtaką
Tiesą sakant, visokių tęsinių, priešistorių, šalutinių projektų ir perdirbinių atžvilgiu esu nusiteikusi itin skeptiškai. Na o bet tačiau, kartais pasitaiko ir išimčių. Tokia išimtimi būtų galima vadinti ir antrąją „Nerealiųjų“ dalį. Nors B. Birdas, ko gero, sudėjo daug širdies ir į pirmąjį filmą, vis tik antrąją dalį stebėti daug įdomiau. Ir tam yra bent kelios priežastys.
Jei pirmasis filmas iš esmės veikė pagal klišę, kaip superherojai nugali pagyrūną blogiuką, kurį iš esmės pražudo jo paties pasipūtimas, tai antroji dalis siūlo kiek painesnę intrigą. Galbūt ir pradėsite nujausti, kas iš tikrųjų slypi už tų ekranų ir mėlynų akinių, tačiau net ir paaiškėjus, kas tai, beveik išvengiama to šabloniško – „jei blogas – tai kvailas ir negražus“ – archetipo. Taip, šįkart tai vėl asmeninė nuoskauda, išvirstanti į pyktį visam pasauliui, tačiau šį sykį viskas susidėlioja kažkaip subtiliau ir ne taip iki nuobodumo banaliai.
Naujai atskleisti personažai
Antras stiprus šios dalies privalumas – didesnis dėmesys personažams. Atskleidžiamos naujos arba paryškinamos ankstesnės personažų charakterių savybės. B. Birdas prisipažįsta šią šeimynėlę kūręs pagal tam tikrus archetipus – tėtis paprastai yra laikomas stipriausiu šeimos nariu, dėl to ponas Nerealusis pasižymi didžiule jėga, mamos, besirūpindamos šeima, sugeba vienu metu daryti milijonus darbų, todėl Helen (arba Elastinė mergina) yra neįtikėtinai lanksti ir elastinga, paauglės mergaitės paprastai būna drovios, tad Violeta įgijo savybę tapti nematoma ir kurti apsaugančius burbulus, berniukai paprastai mėgsta lakstyti, nenustygsta vietoje, tad dešimtmetis Dešas pasižymi neįtikėtinu greičiu. Na o ką sugeba Džekas-Džekas filmo pradžioje nežino net jo tėvai.
Tačiau tai – tik supergalios, apie kurias žinojome jau pirmajame filme. Antrojoje dalyje parodoma daugiau žmogiškų savybių – kaip antai – paaugliška Violetos tragedija po nepavykusio pasimatymo, nuolatinis Helen rūpestis toli likusia šeima, ir su lengva ironija rodomi Bobo vargai prižiūrint savo atžalas. Bobas vaizduojamas kaip stereotipinis patriarchato produktas (atseit – sėdėti su vaikais – ne vyrų užsiėmimas, duokit geriau kokį nors darbą, kur būtų galima panaudoti raumenų jėgą) ir dėl to nemenkai filmo kūrėjų traukiamas per dantį. O kur dar užgautos ambicijos, kai ne jam, o žmonai, pasiūlomas superherojų darbas… Žodžiu, šįkart stebėti Bobą Parą yra daug įdomiau ir juokingiau.
Taip pat netikėtai nustebina daug daugiau dėmesio sulaukęs mažylis Džekas-Džekas. Į antrąją dalį sugrįžta ir du pamėgti pirmosios dalies personažai – Parų šeimos draugas Liucijus (Frozonas), kuriam paklūsta ledo stichija ir nerealioji superherojų kostiumų dizainerė Edna.
Feministinis posūkis
Vis tik iš to, kas jau čia surašyta, gali susidaryti kiek klaidingas įspūdis, nes kol kas dar nepriėjome prie personažo, kuriam tenka daugiausiai dėmesio. Būtent – Elastinės merginos, arba tiesiog Nerealiųjų šeimos mamos Helenos. Kaip tik ji tampa naujojo filmo „žvaigžde“. Tačiau kaip ir anksčiau, net ir gelbėdama pasaulį nuo blogio, ji nepamiršta savo šeimos – ar visi sveiki, laimingi, ar Bobui pavyksta susitvarkyti, ar nereikia pagalbos, gal grįžti?.. Tokios tad mūsų mamos – net jei jų darbas ir nėra gelbėti pasaulį, vis tiek ant jų pečių laikosi jei ne keturi, tai bent jau trys namų kampai. Kita vertus, dėmesys, sufokusuotas į Helen, siunčia pozityvią žinutę apie veiklią ir stiprią moterį, sugebančią sėkmingai derinti tiek profesinį, tiek asmeninį gyvenimą.
Be to, nemažai dėmesio gauna ir Violeta, tik šiuo atveju svarbesnis jos amžius. Paauglystė – sunkus laikotarpis. O jei prie visų problemų (tokių, kaip nesusipratęs tėtis ar nuolat nervinantis brolis, ar tėvai, liepiantys prižiūrėti mažylį) prisideda dar ir tai, jog turi supergalių, kurias reikia slėpti bei saugotis neatskleisti savo antrosios tapatybės…
Dar vienas įdomus personažas – Helenos darbdavio Vinstono sesuo Evelyn, kuri tarsi pilkoji kardinolė lyg ir atsiduria brolio šešėlyje, tačiau iš tikrųjų pasižymi nepaprastu kūrybingumu ir aštriu protu. Jos realistiška išvaizda (šukuosena, drabužių stilius) netgi šiek tiek nustebina – animaciniuose filmuose toks tipažas itin retas.
Ir vis dėl to…
Svarbiausia – šeima. Jau pirmoje dalyje šis lozungas skambėjo itin garsiai, antrojoje tik dar sustiprinamas. Dar kartą pakartojama, kad „kartu mes – jėga“ ir kad šeima yra didžiausia vertybė. Paguodžiant Bobą būtų galima pridėti ir tai, kad nereikia pamiršti, jog žygdarbiai nebūtinai turi būti pasaulinio masto – kova su kasdiene rutina yra ne mažiau svarbi.
Ir vis dėl to. Nepaisant visų šių išvardytų privalumų ir režisieriaus simpatijų sukurtai šeimynėlei ir jų pasauliui, antroji „Nerealiųjų“ dalis nepasiūlo naujo moralo, o filmo pabaigai panaudojama tikrai pakankamai nutampyta ir dėl to iš anksto nuspėjama situacija.
Personažai ir techniniai dalykai
Personažus iš esmės jau aptarėme. Galima tik dar kartą pasidžiaugti, kad daugiau dėmesio sulaukė Helen, Violeta ir Džekas-Džekas, atskleista juokinga tėčio Bobo pusė, gal kiek mažiau dėmesio sulaukė Dešas. Taip pat kiek daugiau laiko gavo ir Frozonas. O kostiumų dizainerės Ednos, kurią originalioje versijoje įgarsino pats B. Birdas, sugrįžimas, nors ir saikingai normuotas, buvo kaip tik tai, ko ir norėjosi sulaukti tęsinyje.
Tiesa, filme pasirodo nemažai kitų superherojų. Viena ryškesnių – Tuštuma, tačiau tai nėra itin vykęs personažas. Šiaip pakankamai žiopla ir nerangi atsidūrusi priešingoje barikadų pusėje ji kaunasi kaip užprogramuotas robotas. Vinstonas Dyvoras, lyginant su jo seserimi Evelyn, atrodo gal kiek per daug šabloniškas, paviršutiniškas ir infantilus.
Kalbant apie techninę pusę… na ką čia daug galima pasakyti apie techninę pusę, jei tai „Pixar“ – ko gero tiek beveik ir užtenka. Viskas –spalvos, detalės, aplinka – apgalvota ir atlikta kruopščiai ir iki smulkmenų. Viskas gražu ir įspūdinga. Filme daugiau veiksmo scenų – ypač patraukliai atrodo Elastinė mergina ant savo motociklo, kamera įspūdingą jos misiją perteikia puikiai įvairiais rakursais. Garso takelis į atmintį neįstrigo, tačiau žiūrint filmą fonui tiko. Originalus aktorių įgarsinimas taipogi nenuvylė.
Reziumė
„Nerealieji 2“ – už savo pirmtaką gilesnis, įdomesnis ir smagesnis tęsinys, nestokojantis puikių veiksmo scenų bei šilto humoro, pašiepiančio lyčių stereotipus. Daugiau dėmesio skiriama personažams ir dar neišplėtotoms jų savybėms, kurios kartais atsiskleidžia netikėtai juokingais rakursais. Filmo siužetas suregztas painiau ir išmaniau, iš gerosios pusės nustebina įkyrėjusių klišių antagonisto atžvilgiu atsisakymas. Vis tik nepaisant viso to, antroji „Nerealiųjų“ dalis nieko naujesnio nei kova su blogiu bei „šeima – didžiausia vertybė“ taip ir nepasiūlo. Žinoma, savaime tai nėra blogai. Tačiau gal ir čia (bent jau papildomai) būtų galima sugalvoti ką nors originalesnio? Tad apibendrinant – „Nerealieji 2“ yra gražiai atliktas ir smagiai susižiūrintis filmas, sudominsiantis tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, tačiau, nors progresas, lyginant su pirmąja dalimi, akivaizdus, vis tik originalumo prasme tobulėti dar yra kur. Ir nors antroji dalis atrodo stipresnė už pirmąją, vis tik Oskaro linkėčiau kitam filmui – kad ir Weso Andersono „Šunų salai“ (angl. „Isle of Dogs“)
