Recenzija

Nes ji yra moteris

On the Basis of Sex

Nes ji yra moteris
N-13Drama, Biografinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
120 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Mimi Leder

Vaidina:

Felicity Jones, Armie Hammer, Justin Theroux, Sam Waterston, Cailee Spaeny

Platintojas:
Acme Film, UAB

7.1
Recenzijos autorius:
6.3
Redakcijos vertinimas:
6.7
Lankytojų vertinimas:
8.3

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 03 14

Pernai Lietuvoje kartu su Nepriklausomybės šimtmečiu buvo minima ir tokia pati garbinga moterų teisių sukaktis, o šiemet Pasaulio ekonomikos forume Davose susirinkę valstybių, vyriausybių vadovai, karališkų šeimų asmenys vieningai sutaria – pasaulio lyderių ateitis priklauso moterims, o moterų teisės vis dar yra prioritetinė sritis, kurią būtina stiprinti. Galbūt dabar atrodo keista ir juokinga, tačiau paskutinis priverstinis našlės susideginimas Indijoje įvyko vos 1987 m., Šveicarijoje moterys visiškai visuose kantonuose rinkimų teisę įgijo tik 1991-aisiais, Prancūzijoje Paryžiaus policijos prefektūros ordonansas, draudžiantis moterims viešumoje dėvėti kelnes, nors ir nebeturintis realios teisinės galios, panaikintas tik 2013 m., o Saudo Arabijoje pirmas vairuotojo pažymėjimas moteriai išduotas tik pernai! Moterims buvo draudžiama ne tik naudotis aktyviąja ir pasyviąja rinkimų teise, bet ir turėti nuosavybę, studijuoti universitetuose, dirbti (tam buvo reikalingas sutuoktinio sutikimas), turėti asmeninę banko sąskaitą (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tokia teisė suteikta tik 1975 m.), dalyvauti profesionaliose sporto varžybose. Tačiau net ir dabar, už nugaros palikę XX-ą amžių, vis dar turime spręsti tokias problemas kaip nevienodas darbo užmokestis, teisė į kūno integralumą, teisė į kokybišką ir profesionalią sveikatos apsaugą – pavyzdžiui, Lenkijoje, Šiaurės Airijoje ir Maltoje abortai kriminalizuojami, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse už persileidimą gresia kalėjimas, musulmoniškose šalyse praktikuojamas mergaičių „apipjaustymas“ (iš tiesų – brutalus kūno žalojimas), tarptautinės bendruomenės laikomas antihumanišku elgesiu; kai kuriose šalyse moterims draudžiama dirbti tam tikrus darbus. Jau nekalbant apie taikomus dvigubus standartus, skirtingus reikalavimus ir visuomenėje įsikerojusius stereotipus, su kuriais asmenys, savo (ne)laimei turintys XX chromosomų porą, susiduria kiekvieną dieną.

Vis tik atsigrįžę į nueitą kelią, galime pamatyti, kiek mažų žingsnelių lygiateisiškumo link buvo nueita. Ir viena ryškiausių asmenybių šiame kelyje, pramynusi tą taką kitoms, yra amerikietė Rutha Bader Ginsburg – teisininkė, advokatė, JAV Aukščiausiojo teismo teisėja, per ilgą gyvenimą ir karjerą nusipelniusi garbingo vardo „Justice“ (liet. „teisingumas“) – tai yra, ne tik padėjusi kurti teisingumą, bet ir pati juo tapusi. Tačiau iš pradžių patriarchalinės ir konservatyvios visuomenės akyse ji tebuvo tik dar viena moteris, užimanti „iš prigimties“ teisėtą vyrų vietą. Šios neeilinės moters, jau tapusios ir populiariosios kultūros ikona, bei atpažįstamos iš juodos mantijos, nėrinių apykaklės ir kuklaus kuodelio,  istoriją pasakoja režisierė Mimi Leder, iki šiol daugiausiai dirbusi su televizijos projektais.

Trumpai apie filmo siužetą

1956 m., kai Rutha Bader Ginsburg (akt. Felicity Jones) įstoja į prestižinio Harvardo universiteto teisės fakultetą, visame kurse ji yra viena iš viso labo devynių merginų tarp beveik 500 vaikinų. Tačiau faktas, kad gimė moterimi, užbraukia viską – tiek įgimtus gabumus, tiek aštrų protą, tiek iškalbą, tiek puikius pažymius ir sunkų darbą jų siekiant – baigusios universitetą Ruthos nenori samdyti nė viena teisininkų įmonė. Vis tik pamažu, visapusiškai palaikoma taip pat teisininko sutuoktinio Martino (akt. Armie Hammer) ir galvodama apie savo dukters Džeinės (akt. Cailee Spaeny, Lily Mitchell, Violet Mitchell) ateitį, Rutha užsikabina už vienos bylos, kurios pagrindas – diskriminacija lyties pagrindu. Skvarbus Ruthos protas įžvelgia auksinę galimybę ne tik sau – tai yra proga pagaliau pramušti neteisingų stereotipų sistemą, nes šiuo atveju, kad ir kaip paradoksalu bebūtų, lyties pagrindu yra diskriminuojamas vyras, negaunantis išmokos už ligonio slaugą.

Mėgstamiausias žodis iš „F“ raidės

Net ir dabar – XXI amžiaus Europos Sąjungoje – iš vaikinų ir vyrų lūpų vis dar išsprūsta „Aš nesu feministas…“ arba „Man nereikia feminizmo“ (jau nekalbant apie dar blogesnius variantus), tą žodį iš „F“ raidės tariant taip atsargiai, lyg vien nuo to testosterono kiekis organizme sumažėtų perpus. Dažnas nežino, pamiršta ar tiesiog nesupranta, kad feminizmas (taip, tas baisusis žodis) iš tikrųjų reiškia ir yra už visuotinį lygiateisiškumą, o ne kurios nors visuomenės grupės favoritizavimą. Turbūt daugelis nesusimąsto, bet juk tik dėl feminizmo vyrai gali dirbti net ir „tradiciškai“ „moteriškais“ laikomus darbus ar, gimus kūdikiui, pasiimti tėvystės atostogas, o pavakarieniavus restorane nebeprivaloma sumokėti už kompanionę.

Tačiau R. Bader Ginsburg, dar kartais pavadinamos tiesiog inicialais RBG, jaunystės laikais viskas buvo kitaip ir diskriminacija lyties pagrindu jai pačiai buvo labai gerai pažįstama. Nors ji ir siekė rasti būdų, kaip panaikinti akivaizdžią neteisybę, tačiau nebuvo visiškai naivi ir nepuolė galva pramušinėti iš patriarchato stereotipų sumūrytos sienos – reikėjo palaukti tinkamos progos. Rutha suvokė, kad neužteks cypsėti apie moterų teises ir nelygybę – į šiuos argumentus niekas nebūtų kreipęs dėmesio, kadangi išnaudojamų ar diskriminuojamų asmenų padėtis keičiasi tik tada, kai tam pritaria esantys galios pozicijoje. Reikėjo rasti spragą, plyšį neteisingoje sistemoje, sulaukti, kol gyvatė pati įsikąs į uodegą. Ir tokia proga pasitaikė.

Lyties pagrindu

Iš tiesų filmo pavadinimas, bandant jį pritempti prie vis dar klaidingai suvokiamos kovo 8-osios prasmės ir esmės, Lietuvoje tapo „Nes ji yra moteris“ (o dar tos rožinės raidės!). Ir tai yra netikslu bent jau dėl kelių priežasčių.

Visų pirma, nei R. Bader Ginsburg, nei feminizmas nesiekė moterų iškelti aukščiau už vyrus. Antra formuluotės „nes ji yra moteris“ nėra ir nebuvo jokiame teisės akte ar teismo sprendime – tai svarbu, kadangi ruošdamasi bylai Rutha skaičiuoja, kiek kartų galima rasti parašyta „lyties pagrindu“. Trečia – „nes ji yra moteris“ apima tik vieną lytį – ši formuluotė yra akivaizdžiai siauresnė ir ne tokia tiksli.

Realiame gyvenime R. Bader Ginsburg aktyviai pasisakė už moterų teisę į abortus ir į tinkamą sveikatos apsaugą, jos dėka buvo pripažinta diskriminacine ir antikonstitucine nuostata, draudžianti moterims stoti į karybos mokyklas; ji prisidėjo prie to, kad būtų suvienodintas vyrų ir moterų darbo užmokestis, dar būdama advokate įrodė, kad norma, našlės rentą suteikianti tik moterims, yra diskriminacinė, pasiekė, kad moterys lygiateisiškai su vyrais būtų kviečiamos į prisiekusiųjų žiuri. Jos pirmoji byla, detaliai rodoma šiame filme, net nepatenka tarp jos garsiausių jos bylų.

Personažai ir aktoriai

Vis tik nuo istorijos, teorijos ir filosofijos, grįžkim prie konkretesnių dalykų. Filmą „Nes ji yra moteris“ galima vertinti iš dviejų perspektyvų – tai ir biografinė drama apie realią asmenybę, ir kartu laikmečio portretas, atspindėtas per tos asmenybės perspektyvą. Felicity Jones kuria šiek tiek „nenusistovėjusį“ ir „svyruojantį“ R. Bader Ginsburg portretą – viena vertus, ji rodoma kaip itin protinga, atkakli, savo tikslo siekianti, kruopšti asmenybė, talentinga teisininkė, studijas ir karjerą derinanti su šeimos gyvenimu, kita vertus – neretai jaučiamas neužtikrintumas, nepasitikėjimas (ar nepilnas pasitikėjimas) savimi, lyties stereotipų primesti suvaržymai. Kartais R. Bader Ginsburg yra drąsi ir gal net (bent jau to laikmečio standartais) akiplėšiška, tačiau kitais kartais ją apninka abejonės ir neryžtingumas. Sunku pasakyti, kiek tai atitinka tikrąją RBG, bet filme šis portretas atrodo nevientisas. Iš vienos pusės – gal ir gerai, kad nebuvo siekiama jos parodyti kaip kokios Supermoters – nuožmios, nesustabdomos kaip buldozeris ir nė kiek neabejojančios tuo, ką daro, iš kitos – taip parodomos charakterio savybės lyg ir prieštarauja viena kitai.

Jei RBG yra šio filmo centras, tai apie ją sukasi visi kiti. Deja, tie visi kiti – iš esmės tik statistai jos istorijoje. Ruthos sutuoktinis Martinas ir jį vaidinantis beveik plastmasinis Armie Hammeris yra, ko gero, neįdomiausias personažas, bet, vėlgi, svarbu žinoti, kad Rutha buvo ne viena ir turėjo stiprų moralinį palaikymą iš jo pusės. Didžiausiu akstinu, kartais ir tiesiogiai skatinančiu Ruthą veikti, tampa jos paauglė dukra Džeinė, kurią visai neblogai suvaidino jauna aktorė Cailee Spaney.

Pakankamai įdomūs šalutiniai personažai – Ruthos kolega Melas Vulfas (akt. Justin Theroux) ir universiteto dekanas Ervinas Grisvoldas (akt. Sam Waterston). Pirmasis dėmesį patraukia savo nestandartiškumu, gyvumu – jis dažnai yra tas, su kuriuo tenka ginčytis, tačiau, kaip sakoma – kur du teisininkai – ten trys nuomonės, ir juk būtent diskusijose gimsta tiesa. Antrasis yra tas senas krienas, kuris dantimis, nagais ir ragais laikosi įsikabinęs senos supuvusios ir akivaizdžiai neteisingos sistemos, ir yra pasiryžęs ją ginti iki paskutinio atodūsio. Tad jei R. Bader Ginsburg galima laikyti teisingumo personifikacija, tai E. Griswoldas čia tarsi įkūnija tai, su kuo ji kovojo – konservatyvią, patriarchalinę, prietarais ir stereotipais paremtą sąrangą.

Tad bendras aktorių pasirodymas atrodo neblogai, tačiau tik tiek. Net ir pagrindinį vaidmenį atlikusiai Felicity Jones „Nes ji yra moteris“ rodoma RBG netaps labai įsimintinu įrašu jos filmografijoje.

Techniniai dalykai

Kaip ir galima tikėtis – kamera juda tvarkingai ir per daug nestebina, montažui priekaištų nėra, garso takelis atlieka savo paskirtį. Iš esmės – būtent tiek, kiek galima tikėtis iš panašaus pobūdžio filmo ir nieko daugiau.

Reziumė

„Nes ji yra moteris“ – biografinė drama, ne tik supažindinanti su iškilia asmenybe – Ruth Bader Ginsburg – bet ir per jos prizmę nušviečianti XX a. vidurio JAV visuomenės pažiūras ir lyties pagrindu vyravusią diskriminaciją, kurią ta pati visuomenė suvokė esant absurdišką tik pabaksnota būtent RBG. Filmas galėtų tapti pavyzdžiu, kaip išmintingai naudojamas ryžtas ir atkaklumas padeda įveikti neteisingumą. Vis tik plaukiojantys, šiek tiek prieštaringi arba neatskleisti personažai, du trečdalius filmo pakankamai vangiai vystoma istorija tempia šią juostą žemyn ir palieka nelabai daug argumentų, dėl ko ją reikėtų vertinti geriau nei vidutiniškai. Edukacine ir pažintine prasme gal ir verta pažiūrėti, tačiau ateities perspektyvoje šis filmas pasimes tarp daugybės kitų vidutinybių. Tad trumpai tariant – gal ir ne pats blogiausias įmanomas variantas, bet Ruth Bader Ginsburg nusipelno kur kas geriau.

6.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
6
Kinematografija:
7
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D