Recenzija

(Ne)Tikros prancūziškos vestuvės

Serial (Bad) Weddings

(Ne)Tikros prancūziškos vestuvės
N-7Komedija

Metai:
2014 m.

Trukmė:
97 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Philippe de Chauveron

Vaidina:

Christian ClavierChantal LaubyAry AbittanMedi SadounFrédéric Chau

Platintojas:
Kino pasaka

7.8
Recenzijos autorius:
7.3
Redakcijos vertinimas:
7
Lankytojų vertinimas:
9.2

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2015 08 31

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Nuo pat savo debiuto 1999 m. prancūzų režisierius Philippe‘as de Chauveronas kūrė tik komedijas. Iki šiol – nelabai vykusiai ir nelabai sėkmingai – kritika visus keturis jo filmus dažniausiai sumaišydavo su žemėm. Negelbėjo net antrojoje jo juostoje 2005 m. pasirodęs Jeanas Dujardinas. Tačiau 2014 m. sukurta juosta „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ leidžia manyti, kad P. de Chauveronas išaugo iš prastų komedijų etapo ir kūrybine prasme įžengė į kiek aukštėlesnį lygį. Kita vertus, prie naujojo filmo sėkmės galbūt prisidėjo ir pasirinkta aktuali tematika – kol visa Europa svarsto, ką daryti su nelegaliais migrantais, kol Lietuva kaip įmanydama iš viršaus nuleistos kvotos kratosi, kol Prancūzija jau gerą pusę amžiaus raško kolonijinio laikotarpio pasekmes ir sprendžia, ką su jomis daryti, o visas pasaulis tik ir tekalba apie globalizaciją ir nykstančius tarpkultūrinius skirtumus, komedija apie mišrias santuokas ir konservatyvias nuostatas, savo nišą tikrai atrado. Filmas, kurį per pirmas vienuolika savaičių kino teatruose žiūrėjo daugiau kaip dešimt milijonų žiūrovų, Prancūzijoje pagal šį skaičių tapo viena populiariausių komedijų, užėmusių garbingą vietą iš karto po tokių hitų kaip antra „Taksi“ dalis („Taxi 2“, 2000 m.) ir „Trys vyrai ir lopšys“ („3 hommes et un coiffin“, 1986 m.).

Šinono mieste, Centriniame Luaros slėnio regione, esančiame į pietvakarius nuo Paryžiaus, gražiame dideliame name gyvenanti Vernelių šeima užaugino keturias dukras. Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau dukros savo sutuoktiniais išsirinko nevisai tokius kandidatus, kokius golistinių pažiūrų tėvas Klodas (akt. Christian Clavier) ir pamaldi katalikė mama Mari (akt. Chantal Lauby) būtų norėję matyti savo žentais: Segolena (akt. Emilie Caen) ištekėjo už kino Čao Lingo (akt. Frédéric Chau), Odilė (akt. Julia Piaton) – už žydo aškenazio Davido Benišu (akt. Ary Abittan), o Izbelės (akt. Frédéreique Bel) išrinktuoju tapo arabų kilmės musulmonas Rašidas Benasemas (akt. Medi Sadoun). Nors visi jie – Prancūzijos piliečiai, – tačiau imigrantų kilmė dažnai kliūva uošviams, o dėl kultūrinių skirtumų bet koks giminės susiėjimas dažniausiai baigiasi masinėmis muštynėmis. Dabar vienintelė tėvų viltis – jaunėlė Laura (akt. Elodie Fontan). Galbūt ji išsirinks, tėvų supratimu, tinkamą sutuoktinį. O „tinkamas“ šiame kontekste reikėtų suprasti kaip buržua baltaodis prancūzas katalikas, pageidautina taip pat generolo de Gaule‘io šalininkas ir, labai pageidautina, prisiekęs ir ištikimas Prancūzijos futbolo rinktinės gerbėjas. Tad kai jaunėlė praneša ištekanti už kataliko, tėvai su palengvėjimu atsidūsta. O pati Laura sprendžia galvosūkį, kaip kuo neskausmingiau tėvams pasakyti, kad jos sužadėtinis iš Dramblio Kaulo Kranto na… nevisai atitinka jų lūkesčius, kad jų neištiktų dar vienas širdies smūgis.

„(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ – tai komedija kultūriniais skirtumais ir iš to kylančiais nesusipratimais. Nors didžioji dalis laidomų juokelių grįsti rasiniais, religiniais ar kultūriniais stereotipais, vis tik negalima teigti, kad tai – rasistinis filmas. Priešingai – „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ rodo, kad svarbiausia – ne žmogaus kilmė, religija ar odos spalva; o tai, kad nors kultūriniai skirtumai sukelia tam tikrų problemų, bendromis pastangomis viskas yra išsprendžiama, ir kad net skirtingos kilmės ir išvaizdos žmones sieja daug daugiau panašumų nei skirtumų.

Pagrindinis krūvis šiame filme gula ant vyrų pečių. Visų pirma dėl to, kad būtent tarp jų ir kyla daugiausiai konfliktų ir nesusipratimų. Tiesa, nors nesantaikos kibirkštį dažniausiai įžiebia Klodo laidomos rasistinės pastabos, tačiau atsakydami į jas žentai itin jautriai reaguoja ir tuoj pat užsiplieskia, o vieno atsakymas neretai suerzina kitus du. Taigi, šiame filme nėra vieno blogo seno konservatyvaus ksenofobo – geriausiai situaciją apibūdina filme nuskambėjusi frazė, kad „visi mes esame truputį rasistai“.

Ekspresyviausias ir išraiškingiausias čia, žinoma, prancūzų kino veteranas Chirstianas Clavier, įkūnijantis bambeklį Klodą. Tačiau antroje filmo dalyje jis gauna savęs vertą priešininką – Lauros sužadėtinio Šarlio (akt. Noom Diawara) tėvą Andrė, kurį vaidina Pascalis N‘Zonzi. Klodo žentų vaidmenys yra stereotipizuoti, o kultūriniai skirtumai užaštrinti, tačiau šiuose rėmuose vaidinantys aktoriai Frédéricas Chau, Ary Abittanas ir Medi Sadounas savo vaidmenis atlieka visai neblogai. Beje, žydą aškenazį vaidinantis A. Abittanas kitame prancūzų filme „Lenktynės su savimi“ („La grande boucle“, 2013 m.) vaidino italų kilmės dviratininką Tonį Andželo. Tuo tarpu Šarlio personažas yra šiek tiek įdomesnis, kadangi jis tampa savotišku mediatoriumi tarp savo ir Vernelių šeimos, kai tuo tarpu kiti trys daugiau mažiau reprezentuoja savo kilmę ir kultūrą. Iš moteriškų personažų ryškiausia jautrioji Mari, kuriai taip norėtųsi baltaodžių anūkų… Ją visai įtikinamai suvaidino Chantal Lauby. Visai smagus, nors labiau antraplanis Šarlio mamos Madeleinos (akt. Salimata Kamate) personažas. Tuo tarpu kalbant apie Vernelių dukras ir jas vaidinusias aktores, ką nors gero pasakyti nelabai yra už ką. Šiek tiek iš šio būrio išsiskiria itin jautri ir melancholiška dailininkė Segolena, kurią vaidina Emilie Caen. Tai, vėlgi, kiek užaštrintas vaidmuo – na jei jau vaikšto liūdna ir apsiverkusi, tai maždaug per visą filmą, tačiau tai bent šiek tiek išskiria Segoleną iš jos seserų ir suteikia šiokio tokio individualumo. Nes iš pradžių atsirinkti kuri yra kuri ir kuri už ko yra ištekėjusi dėl išorinio panašumo nėra lengva. Na taip, jos – seserys, tačiau šiuo atveju panašūs nė bruožai, o tipažas – dvi blondinės, dvi šatenės – visos ilgais banguotais plaukais ir panašių spalvų drabužiais. O ir Vernelių dukrų, kaip personažų, paskirtis, bent jau filmo pradžioje apsiriboja tuo, kad jos arba tramdo įsikarščiavusį tėvą dėl politiškai nekorektiškų pastabų, arba kiekviena bando nuraminti savo užsiplieskusį sutuoktinį, pasiruošusį tuoj pat kibti į atlapus. Žodžiu, savotiški taikos balandžiai, nedaugiau. Vienintelė Laura sulaukia kiek daugiau ekrano laiko. Tačiau ją vaidinančiai televizijos aktorei Elodie Fontan aiškiai trūksta išraiškingumo – vien seksualiai atrodyti neužtenka. Vis tik tokia, pasirodo, buvo režisieriaus idėja – pakviesti vaidinti „šviežius“, dar menkai pažįstamus aktorius šalia pripažintų kino autoritetų.

Techninė juostos pusė, kaip ir galima būtų tikėtis iš panašaus filmo, nėra kuo nors smarkiai išsiskirianti – neblogas, tačiau ir nestebinanits kameros darbas, didesnių priekaištų nenusipelnantis garso ir vaizdo montažas. Kokių nors įspūdingų gamtos vaizdų ar miesto panoramų tikėtis neverta, kadangi tai ne tokio žanro filmas, tačiau žalumoje paskendusios Vernelių rezidencijos ir jos apylinkių vaizdai perteikti neblogai ir gražiai įsikomponuoja į bendrą filmo tėkmę. Garso takeliui parinkta įvairi muzika – tiek senąją Europą reprezentuojanti klasikinė, tiek įvairios etninės melodijos. O trijų Vernelių žentų traukiamą „Marselietę“ iš viso reikėtų laikyti atskiru muzikiniu numeriu.

Komedija „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ ironizuoja konservatyvios visuomenės sąmonėje vis dar gajus rasinius ir ksenofobinius stereotipus ir tokiu būdu kalba apie toleranciją. Režisieriaus teigimu, vien jau santuokos siužetas yra labai tinkama medžiaga komedijai, o kalbant apie mišrią santuoką, komedijai tinkamų situacijų yra dar daugiau. Tai filmas, rodantis įvairiaspalvę ir įvairiakultūrę šiandieninę Prancūziją, ir leidžiantis gana aiškiai suprasti, kad nors kultūriniai skirtumai sukelia tam tikrų problemų, bendromis pastangomis viskas yra išsprendžiama.

7.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
7
Režisūra:
8
Kinematografija:
7
Garso takelis:
7
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D