Recenzija

Pagonių žiedas

Pagan King

Pagonių žiedas
N-13Nuotykių, Istorinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
110 min.

Šalis:
Latvija

Režisierius:

Aigars Grauba

Vaidina:

Edvin Endre, Dainis Grube, Maya Arwen, James Bloor, Christopher Dane

Platintojas:
Best Film

5.9
Recenzijos autorius:
5.5
Redakcijos vertinimas:
5.2
Lankytojų vertinimas:
7.1

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2018 05 16

Daugiau apie filmą: iMDBKinopoisk

Išskirtinę progą pažymėti kino filmu, bent jau mūsų kraštuose, yra beveik privalomas dalykas. Savo šimtmetį žymėti pradėjome dar praėjusiais metais su „Emilija iš Laisvės alėjos“, o tęsėme su šių metų nacionaline premjera „Pelėdų kalnas“. Mūsų kaimynai latviai taip pat nesismulkino ir sukūrė istorinį epą apie žiemgalių ir kryžiuočių kovas, kurį įpaišė į savo šimtmečio programą. Žodis „įpaišė“ čia puikiai tinka, nes filmas turėjo būti pristatytas dar 2016 metais, o ir rodomas laikmetis nelabai atitinka tai, ką šiais metais švenčia visos Baltijos šalys – savo valstybių atkūrimo šimtmetį. Tačiau čia tik detalės, o pats faktas, kad latviai susiėmė ir sukūrė istorinį filmą apie iškilų savo istorijos momentą. Mūsų svajonės kada nors pamatyti didingą epą apie lietuvių pergalę Žalgirio mūšyje, Vytauto žirgų girdymą prie Juodosios jūros ar Algirdo stuksenimus į Maskvos vartus kol kas, bent jau, rūko kamputyje ir tyli. Tad dalis auditorijos su pavydu žvelgia į „braliukų“ filmą, į kurį jie sudėjo ne tik savo istoriją, bet ir sugebėjo prisikviesti tarptautinę komandą. Tačiau peržiūrėjus „Pagonių žiedą“, galima teigti, kad didelio pagrindo pavydėti nėra.

Filmas nukelia mus į XIII a. Žiemgalą. Jaunasis Nameisis (akt. Edvinas Endre) netikėtai tampa žiemgalių karaliumi. Jam reikės susidurti ne tik su genčių vadų kova dėl valdžios,  bet ir su artėjančia kryžiuočių, kuriems vadovauja popiežiaus sūnus Maksas (akt. Jamesas Blooras), grėsme.

Jei jūs į šį filmą einate kaip paprastas filmų mėgėjas, jūs tikriausiai nusivilsite. „Pagonių žiedas“ jus gali sužavėti keliais atvejais. Pirma, jūs užsidedate kažkokius „rožinius akinius“, pro kuriuos šis filmas atrodys puikus bet kokiu atveju, nes jis gi sukurtas latvių ir iš dalies yra apie mūsų istoriją. Taip pat šis filmas gali patikti jauniesiems žiūrovams. Tačiau jei neinate į filmą persmelkti pseudopatriotinių jausmų ir jei nesate pradinukas, deja, sužavėti nebūsite.

Filmo istorija yra gana paprasta ir standartiška. Jaunas veikėjas, netikėtai tampa išrinktuoju ir turi savo artimuosius ir mylimąją apginti nuo artėjančio blogio. Šablonai ir klišės. Tačiau šioje vietoje labai pykti negalima, nes pagal tas pačias taisykles filmus kuria ir dabartinis Holivudas, tad jei žanro meistrai neišradinėja dviračio ir jau baigia nudrožti jį, kam kažką naujo išradinėti mūsų „braliukams“. Tad siužete nieko ypatingai stulbinančio ar gero, bet nieko ir ypatingai blogo. Žinoma, dėl neapsižiūrėjimo visokių siužetinių skylių ir skylučių buvo, bet dėl jų galima užmerkti akis, atleisti dėl aplaidumo, nes didelės įtako tai nedaro.

Labiausiai erzina šiame filme veikėjai. Pagrindinis antagonistas Maksas yra blogas, žiaurus ir godus. Šis veikėjas yra visiškai vienpusiškas ir jau toks standartinis blogietis, kad jį stebėti nuobodu pasidaro labai greitai. Nežinia, ar čia režisieriaus, ar aktoriaus Jameso Blooro sprendimas, bet Makso blogumas atrodydavo perspaustas, tad ir aktoriaus vaidyba atrodė labiau ne kaip gero antagonisto įkūnijimas, o kaip ne vietoje atliekama blogo veikėjo parodija.

Pagrindinis herojus Nameisis yra taip pat vieno sluoksnio veikėjas, teigiamas ir doras iki pat širdies gelmių. Vis tik, stebint šio veikėjo liniją, į akis krenta staigus jo pavertimas beveik superherojumi. Filmo pradžioje Nameisis atrodo kaip niekuo neypatingas paprastas vaikinas. Tačiau tik jam tapus karaliumi, šiame jaunuolyje įsikūnija Arnoldas Schwarzeneggeris ar Sylvesteris Stallone iš praėjusio amžiaus veiksmo filmų. Ne, aktorius Edvinas Endre staiga netampa raumenų kalnu. Keletame Švarco ar Slajaus filmų yra juokingų scenų, kuriose jų vaidinami herojai patiesia ištisas armijas. Ir tai atrodo išties komiškai, nes pagrindinių  veikėjų smūgiai yra daug stipresni nei daugybės priešininkų, visos kulkos skrieja virš jų, o ir fizikos dėsnių galiojimas trumpam nustoja galioti. Panaši metamorfozė įvyksta ir su Nameisiu, kuris staiga vienas gali patiesi dešimtis karių, o sužeisti jo neįmanoma. Panašiais herojais ir neliečiamaisiais kurį laiką buvo tapę ir jo bendražygiai, kur saujelė žiemgalių karių guldo kryžiuočius į kairę ir dešinę, o patys nepatiria jokių nuostolių. Tikriausiai tai buvo filmo kūrėjų neapsižiūrėjimas, nes nepažeidžiamumo aura vėliau išsisklaidė. Tik ne nuo Nameisio. Šis veikėjas, jo nenugalimumas ir teisuoliškumas atrodė kaip iš romantinių poemų ar viduramžių epų, o ne iš dvidešimt pirmajame amžiuje sukurto filmo.

Be Makso ir Nameisio, kiti veikėjai dideliu išskirtinumu ar įdomumu nepasižymėjo. Buvo keletas, kuriuos galima buvo greitai pamiršti, buvo keletas, kurie labai erzino savo pasirodymais. Tik čia labiau kalti ne patys veikėjai, o juos vaidinę aktoriai, kurie, švelniai tariant, persistengė. Lietuvių aktorė Aistė Diržiūtė atrodė neblogai. Jos aktorinius sugebėjimus geriau galima įvertinti iš jos darbų kituose filmuose, nes šioje juostoje jos veikėja, kaip ir daugelis kitų, nėra ypatingai išplėtota ar išnagrinėta.

Tad turime labai jau paprastą siužetą, erzinančius, perspaustus, niekuo neypatingus arba naftalinu atsiduodančius veikėjus. Tai ar yra šiame filme kažkas gero? Taip, yra. Tikrai verta pagirti latvių komandą už atmosferos sukūrimą. Filmas vizualiai yra iš tiesų gerai sukaltas. Drabužiai, pilys, gyvenvietės, šarvai, ginklai, laivai… Paprasto žiūrovo akiai tai atrodė įtikima ir tarsi perkelta iš viduramžių legendų. Istorikai ar stipriau ja besidomintys žmonės gal ir ras vieną kitą kliurką, tačiau bendras vaizdas atrodė tikrai gerai. Gerai padirbėjo ir filmo operatoriai, kurie įamžino ne tik mūšių scenas ar autentišką aplinką, bet ir Latvijos gamtos grožį. Tokie savo miškų ar pievų demonstravimai iš paukščio skrydžio yra neretai naudojami ir mūsų kine, tad tokių kadrų gerbėjai turės kuo džiaugtis žiūrėdami ir „Pagonių žiedą“.

Nors šiek tiek kritikos strėlių ir paleidau į tai, kad Nameisis netikėtai tapo superdidvyriu, pačios kovos scenos atrodė kokybiškai. Kovų choreografija buvo įspūdinga, o ir kameros darbas dinamiškose scenose buvo geras. Tokiose kovose kraujas taškosi laisvai, o nudurtų ar persmeigtų yra daugybė, tad džiugu, kad tai parodoma scenose. Juostos meniniame apipavidlainime jaučiama serialų „Sostų karai“ ar „Vikingai“ įtaka. Mums broliškos tautos atstovai gali džiaugtis tokiais palyginimais ir priimti tai kaip komplimentus.

Žinoma, šypseną gali sukelti scenų masiškumas, ar tiksliau, jo nebuvimas. Kai pagrindiniuose mūšiuose susitinka kokie keturiadešimt vyrų prieš dvidešimties žmonių kariuomenę, na, būkime atviri, atrodo liūdnai. Galima suprasti, kad aprengti, apmokyti masę žmonių kainuoja daug laiko ir lėšų. Tačiau jei jau savo filmą pristatai, kaip brangiausią visų laikų kino projektą šalies istorijoje, būk mielas, pasistenk, kad didingos mūšių scenos neatrodytų biudžetinės.

Didelį klausimą kelia ir noras šį projektą kaip įmanoma labiau pritaikyti tarptautinei rinka. Jei Aistės Diržiūtės ar kitų lietuvių pakvietimas nekelia daug abejonių, tai antakį kilstelti verčia kai kas kito. Pagrindinį veikėją įkūnija švedas, jo priešininką anglas. Pastarojo gimtaja kalba ir yra kalbama visame filme. Šie kūrėjų žingsniai verčia manyti, kad taip bandoma buvo pritraukti didesnę dalį tarptautinės publikos. O bet tačiau, jei matėte šį filmą, supratote, kad jame nėra nieko, kas nustebintų užsienio žiūrovus. Tad ar nebuvo geriau vartoti latvių kalbą, pagrindinius vaidmenis atiduoti latviams ir taip tik padidinti filmo autentiškumą, o ne pasirinkus dabartinį variantą, paskandinti šią juostą panašaus tipo ir abejotinos vertės projektų liūne.

Pabaigoje galima apibendrinti pradžioje išsakytas mintis. Jei į šią juostą einate kaip paprastas kino gerbėjas, pripratęs prie atitinkamos kokybės ir į „Pagonių žiedą“ žvelgiate kaip į bet kurį kitą filmą, didelė tikimybė, jog nusivilsite. Tačiau jei į kino salę žengiate su mintimi, kad tai latvių filmas ir galvoje sau kartojate „kokie jie šaunuoliai, kad sukūrė filmą apie savo didingą istoriją, o kad mes taip kada nors…“, „Pagonių žiedas“ jums turėtų patikti, tačiau tik padidins nusivylimą mūsų kino industrija, nes artimiausiu metu į kino ekranus nei Vytautas, nei Gediminas, nei mitinis Palemonas nežengs.

5.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
4
Režisūra:
4
Kinematografija:
8
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
4
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D