Recenzija

Paryžiaus imperatorius

The Emperor of Paris

Paryžiaus imperatorius
N-13Nuotykių, Istorinis

Metai:
2018 m.

Trukmė:
110 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Jean-François Richet

Vaidina:

Vincent Cassel, Olga Kurylenko, Freya Mavor, August Diehl, Denis Ménochet

Platintojas:
Garsų pasauli įrašai

7.6
Recenzijos autorius:
6.5
Redakcijos vertinimas:
6.3
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2019 05 08

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

Prancūzų režisierius Jeanas-François Richet savo karjerą pradėjo dar 1995 m., ir, galima sakyti, tai padarė visai neblogai, kadangi jo pirmoji juosta „Patalpų būklė“ (pranc. „État des lieux“) iš karto buvo nominuota Cezariui geriausio debiutinio filmo kategorijoje. Tad pradėjęs jis nuosekliai tęsė savo karjerą, kas kelerius metus filmografijos sąrašą vis papildydamas nauju kūriniu. Tačiau didžiausia jo žvaigždžių valanda išmušė 2008 m., kai publikai pristatė sąmoningai šiek tiek senamadiška maniera nufilmuotą dviejų dalių biografinį pasakojimą apie vieną žinomiausių Prancūzijos nusikaltėlių, pagarsėjusį ir už Hegzagono ribų – Jacques‘ą Mesriną. Taigi diptikas „Žakas Merinas: mirties instinktas“ (pranc. „L‘instnct de mort“) ir „Žakas Merinas: visuomenės priešas Nr. 1“ (pranc. „L‘ennemi public n° 1“) buvo nominuotas net dešimčiai Cezarių (tarp jų – ir geriausio filmo kategorijoje) ir iš jų laimėjo tris (geriausia režisūra, geriausias pagrindinis aktorius Vincentas Casselis, geriausias garsas). Po to net septyneris metus truko tyla, po kurios J. F. Richet grįžo su 1977 m. Claude’o Berri romantinės draminės komedijos „Viena nepatogi akimirka“ (pranc. „Un moment d‘égarement“) perdirbiniu, kuriame tęsė bendradarbiavimą su V. Casseliu. 2016 m. J. F. Richet darbavosi Holivude ir pristatė kriminalinę veiksmo dramą „Kraujo tėvas“ (angl. „Blood Father“), kurioje vaidino Melas Gibsonas – beje, tai nebuvo pirmas režisieriaus projektas už Atlanto – dar 2005 m. JAV jis sukūrė kitą tokio paties žanro filmą „13-osios nuovados apgultis“ (angl. „Assault of Precinct 13“) su Laurence‘u Fishburne‘u ir Ethanu Hawke‘u. Taigi, po trumpo vojažo Užatlantėn, J. F. Richet pernai grįžo su nauju filmu, nauju žanru ir tuo pačiu laiko jau ne kartą patikrintu V. Casseliu.

Trumpai apie filmo siužetą

1805-ieji, Napoleono Bonaparto valdymo metai. Eženas Fransua Vidokas (akt. Vincent Cassel) yra galeroms nubaustas katorgininkas, tačiau jis neketina susitaikyti su savo esama padėtimi ir kartu su kitu katorgininku (akt. August Diehl) pasistengia pabėgti. Vidokas bando gyventi dorą gyvenimą, tačiau tamsi praeitis jį pasiveja. Dėl to Vidokas pats pasiduoda policijai, mainais į amnestiją siūlydamas savo pagalbą kovojant su nusikalstamumu tamsiose, purvinose ir pavojingose Paryžiaus gatvėse. Nors anksčiau jį persekiojęs policininkas Diubijaras ir prunkščioja bei netiki, kad buvęs nusikaltėlis gali duoti naudos, rezultatai kalba už save ir ilgainiui Vidokas iš buvusio katorgininko tampa tikra Paryžiaus gatvių legenda.

Ne pirma ekranizacija

1775 – 1857 metais gyvenusio Eugène’o François Vidocqo asmenybė tapo įkvėpimo šaltiniu tiek amžininkams, tiek vėlesniems kūrėjams – jo biografijos detalių galima rasti Victoro Hugo, Honoré de Bazaco ar Edgaro Allano Poe kūriniuose. Tačiau ir Septintasis menas jam skiria pakankamai dėmesio – pirmą kartą ekrane Vidocqo personažas pasirodė jau 1909 m. trumpametražiame Géreardo Burgeoise‘o filme „Vidoko jaunystė arba Kaip tampama policininku“ (pranc. „La Jeunesse de Vidocq ou Comment on devient policier“), kuriame jį vaidino Harry Bauras. 2001 m. šią asmenybę kino ekrane įkūnijo Gérardas Depardieu. Iš viso kino ir televizijos ekrane, dažniausiai dešimties metų intervaais, E. F. Vidocqas pasirodė 12 kartų.

Po Paryžiaus dangumi

Paryžius toli gražu ne visada buvo meilės ir šviesų miestas. XIX a. (o ir iki tol) tai buvo purvinas ir pavojingas miestas, o išėjimas į gatvę ar pasivažinėjimas karieta labai lengvai galėjo baigtis mirtimi. Būtent į tokį Paryžių J. F. Richet veda šio filmo žiūrovus. Napoleono salonų prabanga čia kontrastuoja su gatvių purvu, o rafinuotos gražuolės intrigantės – su brutaliausiais nusikaltėliais, apklėtusiais visą požeminį miestą. Vidokas tampa savotiška jungiamąja grandimi – pats atėjęs iš tamsos, jis imasi visko, kad nuo jos išvalytų miestą ir jam visai neblogai sekasi.

Išplaukęs Vidoko portretas

Teoriškai šis filmas turėtų pasakoti Vidoko biografiją, susitelkti į jo išgyvenimus. Vis tik istorinis nuotykių žanras leido daugiau dėmesio skirti kitiems dalykams, kaip antai susišaudymai, gatvės kautynės ir pan. Gerai tai ar blogai, ko gero, neišeina spręsti, tačiau akivaizdu, kad pagrindinis personažas šiame filme atrodo ne tiek realus žmogus, kiek to paties V. Hugo ar H. De Balzaco romano herojus. Idealizuotas ir romantizuotas vargdienis, beveik Žanas Valžanas (beje, būtent Vidocqas ir yra šio personažo prototipas). Iš išorės jis padengiamas tuo „literatūriškumu“, o iki vidaus neprieinama – tiesą sakant, net nebandoma to daryti. Kitaip tariant – neatrodo, kad pačiam filmo režisieriui tas Vidokas bent kiek labiau rūpėtų – svarbiau buvo filmą prifarširuoti špagų ir pistoletų.

Kiti personažai dar blankesni ir egzistuoja labiau kaip fonas. Žinoma, jie yra tarsi Vidoko satelitai, atitinkamomis orbitomis skriejantys apie jį. Tačiau jei pats Vidokas, kaip personažas, šiame filme nėra įdomus, kiti praplaukia dar mažiau įstrigdami ar patraukdami dėmesį.

Personažai ir aktoriai

Pagrindinis krūvis tenka Vidoką įkūnijusiam Vincentui Casseliui. Šis aktorius visada sugeba sužavėti ir stebinti labai kontrastingu brutalumo, charizmatiškumo ir itin švelnaus balso deriniu. Toks jis ir čia, kalbantis greitakalbe ir savo niūrumu labai tinkantis prie vaizduojamo laikmečio.

Nemažai ekrano laiko gauna ukrainietė Olga Kurylenko, tačiau jos vaidinama intriguojanti baronienė, gosliai šnabždanti vylingus pažadus Vidokui į ausį, nors ir užkabinanti, tačiau siužetui ne itin reikalinga. Na bet žinoma, kaipgi be moteriško žavesio. Pati O. Kurylenko čia dažnai stokoja natūralumo, kita vertus – galbūt tokia ir buvo režisieriaus užmačia?

Taigi, kitas tokio žavesio pavyzdys – Freya Mavir, šiame filme vaidinanti Vidoko mylimąją Anetę. Šiek tiek paradoksalu tai, kad realybėje F. Mavir V. Casseliui tiktų į dukras – pagal savo amžių ji įsiterpia tarp Alice Isaaz ir Lolos Le Lann, kurios būtent vaidino V. Casselio ir François Cluzet personažų atžalas ankstesniame J. F. Rihet filme „Viena nepatogi akimirka“. Kita vertus dabartinė V. Casselio žmona yra dar jaunesnė… Grįžtant prie pačios F. Mavir pasirodymo – didesnių priekaištų nebūtų, bet ir nieko tokio stebuklingo. Žinoma, kai ekrano partneris – V. Casselis, reikia šio to daugiau, nei vien „tiesiog normalaus, bet niekuo neišsiskiriančio pasirodymo“, norint, kad žiūrovai tave pastebėtų.

Vis tik, ko gero, įdomiausias personažas yra vokiečio Augusto Diehlio vaidinamas Natanielis. Nors jis, kaip ir Vidokas, taip pat pakankamai literatūriškas, o jam, beje, skiriama ir daug mažiau laiko, vis tik jis šmėkšteli gyvesniais ir žmogiškesniais būdo bruožais. Galbūt toks staigus Vidoko išbalinimas ir daro jį labiau „popierinį“, o štai Natanielis yra suaugęs su savo praeitimi ir neketina jos atsisakyti.

Jei Vidokas yra Žanas Valžanas, tai Denis‘o Ménochet vaidinamas policininkas Dubillardas V. Hugo „Vargdieniuose“ atitiktų anam ant kulnų visą gyvenimą lipantį inspektorių Žaverą. Tik čia jis gal kiek nuosaikesnis ir ne toks atkaklus, o jį vaidinantis D. Ménochet dažnai atrodo vangus ir tiesiog pavargęs.

Filme taip pat šmėsteli tokie žinomi prancūzų aktoriai kaip Denis Lavantas, Fabrice‘as Luchini ar Patrickas Chesnais, tačiau, kaip jau sakyta – šiame filme režisieriui, atrodo, buvo svarbiau pažaisti kostiumais ir pasismaginti su veiksmo scenomis, o ne gilintis į personažus – jie reikalingi tik tiek, kad suklijuotų fragmentišką pasakojimą.

Techniniai dalykai

Juostoje puikiai perteikia XIX amžiaus kontrastus – nuo tviskančių Paryžiaus salonų ir menių prabangos leidžiamasi žemyn ir gilyn – į purvinas gatves ir tamsias katakombas, kalinių krauju nutaškytas ir prakaitu pradvisusias galeras. Įspūdingi kostiumai ir dekoracijos bei rekvizitas – karietos, špagos, muškietos, pistoletai…

Kamera puikiai perteikia tiek subtilų baronienės glaustymąsi ir murkimą į ausį, kai filmuojama iš labai arti – tarsi patys žiūrovai kvėpuotų Vidokui į sprandą, tiek rūmų dydį ir ilgus koridorius, tiek veiksmo kupinas muštynių ar susišaudymų scenas.

Filme dominuoja pilki arba rusvi pritemdyti atspalviai. Galima sakyti, kad kolorito atžvilgiu tai yra pakankamai niūrus filmas, tačiau, ko gero, tokio rezultato ir buvo siekiama. Vis tik kai kurios, ypač viduje filmuojamos scenos gal net kiek per daug pritemdytos.

Reziumė

„Paryžiaus imperatorius“ – brutalaus veiksmo kupina juosta, pasakojanti apie legendomis jau spėjusią apaugti asmenybę. Čia prabanga kontrastuoja su purvu, o kilnus pasiryžimas grįžti į doros kelią – su niekšingiausiomis žmogiškomis savybėmis. Vis tik režisierius labiau koncentruojasi į veiksmą ir dekoracijas, o ne į personažus ir pasakojimą, tad juosta praplaukia kaip įspūdingas vaidinimas, tačiau labiau neužkabina.  Trumpai tariant – gal ir gražu, bet pakankamai nuobodu ir aiškiai trūksta rimtesniam filmui reikalingo svorio.

6.5Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
5
Režisūra:
6
Kinematografija:
7
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
7
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D