„Paryžiaus utelė“
Režisavęs tik Holivudo žemėje, prancūzų multiplikatorius Bibo Bergeronas, kurio dėka žiūrovai galėjo džiaugtis pašėlusiais nuotykiais ieškant legendomis apipinto miesto aukso 2000 metų animaciniame filme „Kelias į Eldoradą“ bei pasinerti į vandenynų gilumas kartu su šmaikščiais jų gyventojais juostoje „Visa tiesa apie ryklį“, grįžta į gimtinę, kad pristatytų savo paties išgalvoto personažo ekranizaciją didžiajame ekrane. Pasitelkęs legendinio prancūzų prodiuserio Luco Bessono pagalbą, režisierius kviečia į stulbinančio grožio kelionę po dvidešimto amžiaus pradžios gyvybe alsuojantį Paryžių.
Dvidešimto amžiaus pradžios meilės mieste Paryžiuje pradeda dėtis nebūti dalykai. Gyvybingose miesto gatvėse žmonės su siaubu išeina į lauką, nes, pasak valdžios, jose kažkur slepiasi nematytas iki šiol padaras. Panikos apimti gyventojai turi vienintelę viltį – arogantišką narcisizmu sergantį komisarą Menotą. Tuo metu, kol vyksta intensyvios paieškos, siaubūną prijaukina vietinė dainininkė Liucilė, o kartu su visą laiką besipykstančiu tarpusavy išradėju draugu Rauliu bei jo kolega kino mechaniku Albertu bando apsaugoti netipišką svečią.
Visas šios gan neblogos animacinės juostos scenarijus ir siužeto pateikimas yra kažkur matytas, o bendras epizodų sulipdytas vaizdas tiesiogiai primena daugelį kino filmų. Pats Paryžius ir jo gatvėmis vaikščiojantis monstras — tai tiesioginis beveik to paties istorinio laikotarpio Niujorko atvaizdas, tik vietoje King Kongo, ropojančio į Empire State pastatą, mes gauname didelę utelę, kuri bėga nuo persekiotojų į Paryžiaus simbolį, Eifelio bokštą. Pati pabaisa parodoma labai jau metaforiškai ir brandžiai. Personažas puikiausiai įkūnija visuomenės stereotipus pagal išvaizdą, o ne vidų, todėl finalinis Franko įvaizdis yra tiesioginė kritika ypač jaunam žmogui, kuriam šiais laikais svarbiau yra tuščias bet gražus savo išore saldainis. Kitas svarbus aspektas — palyginimas tarp žmogaus, turinčio viską, ir vargšo atsiskyrėlio, kuriam gyvenimas yra negailestingas. Filmą galima apibūdinti kaip palyginimų mišrainę, o tai padaro ją labiau brandžia, nors kartu ir monotoniška bei pilka kai kuriuose momentuose. Valdžios karikatūra bei medalių svarba akivaizdžiai įrodo, kad tai tik nieko vertas pripažinimas, užtikrinantis valdžioje esančių asmenų populiarumą. Nemažas dėmesys taipogi skiriamas kinematografijai bei jos pradininkams, pionieriams kaip Georgesas Meliesas, o kartu su Alberto personažu galima nors ir akimirkai pasinerti į kino pradžios užkulisius. Platoniškos meilės pavyzdžiai pabrėžti su kiekvienu pagrindinės herojės sprendimu, o tai net labai puikus būdas subtilia forma parodyti šio nuostabaus jausmo galią jaunam kino žiūrovui. Humoro ne per daugiausia yra, nors, kaip ir daugelyje europietiškos animacijos filmų, akivaizdžiai matosi amerikietiško standarto sekimas priklijuojant juostai bukus ir seniai jau nuvalkiotus pokštus nevėkšlos tematika. Detaliai pateikiamos Paryžiaus gatvės sukuria nemažą, o gal net didžiausią juostos grožį, nes nuo kiekvieno kadro vis labiau dvelkia senovinė šurmuliuojančių nuo gyvybės gatvių atmosfera.
Vizualiai filmas žinoma nusileidžia Holivudinei produkcijai, kuriai investuojami šimtai milijonų, tačiau atsižvelgus į gan kuklų biudžetą filmas atrodo išties kokybiškai. Puikiai parinktos spalvos, objektų detalizavimas, o kartu ir personažų individualumas, žmogiškumas, gyvybingumas. Kitas svarbus visos juostos aspektas yra garso takelis bei puikiausios dainos. Užburiančio grožio dainų atlikimas prisideda prie prancūziškos atmosferos, nes monotoniškai ir be galo nuobodžiai pateikiamos scenos dainų dėka vėl tampa gyvos. Filmo trimatis efektas neblogas, nors visgi Lucas Bessonas galėtų pritraukti geresnę technikų komandą turėdamas tokius ryšius su Holivudo studijomis.
Nuostabus, pirmo ryškumo prancūzų aktorių kolektyvas, įgarsinęs visą filmą, atliko jam skirtą darbą be jokių priekaištų, bet didžiausių ovacijų visgi verta subtilioji Vanessa Paradis. Kiekviena jos sudainuota daina prilygsta angelų chorui. Nuostabaus balso bei talento aktorė savo atlikimu puikiausiai sugebėjo užburti visą juosta.
„Monstras Paryžiuje“ – tai šiltas animacinis filmas su tam tikru gerai filmo kūrėjų apgalvotu pamokančiu moralu. Puikių dainų bei jų atlikimo Vanessos Paradis balso dėka, juosta užburia su kiekviena savo kokybiškai pateikiama scena, nors monotoniškas bei pilkas veiksmas sudaro nemažą viso filmo dalį.
